Kur veda Donaldo Trampo ekonominė politika

Valstybės skola ir kitos problemos

D.Trampo pažadai pertvarkyti Amerikos gyvenimą liejosi tarsi iš gausybės rago. Kai praėjusių metų sausio 20 d. D.Trampas antrą kartą oficialiai tapo Baltųjų rūmų šeimininku, jis iš to padarė įspūdingą šou.

Pradėjęs eiti prezidento pareigas jau pirmąją dieną pasirašė apie 200 vykdomųjų įsakų, ką irgi pavertė šou. Nors dauguma D.Trampo įsakų ir įsigaliojo nuo pasirašymo momento, tačiau nemaža dalis jų buvo iškart apskųsti teismuose.

Čia tokia sistema, kad kokio nors miestelio teisėjas, kur nors Havajuose, gali lengvai užblokuoti JAV prezidento įsaką.

Ko netrūko per praėjusius metus, tai garsių D.Trampo pareiškimų. Jam svarbu gerai atrodyti žiniasklaidoje. Tam skiriama didžioji dalis administracijos dėmesio. Tačiau kokie realūs 47-jo JAV prezidento D.Trampo pirmųjų antrosios prezidentavimo kadencijos metų rezultatai?

Jei į šį klausimą atsakytų jis pats, pirmiausia paminėtų „7 karus", kuriuos jam esą pavyko užbaigti. D.Trampas visada pabrėžia, kad JAV pirmiausia turėtų spręsti savo vidines problemas, kurių čia daugybė.

Tačiau pati pavojingiausia ir sistemiškiausia iš jų - sparčiai auganti valstybės skola, kuri vis labiau ardo finansinį stabilumą ir provokuoja politinį nestabilumą.

Dauguma ekspertų sutaria, kad situacija reikalauja skubių priemonių, nes per pastarąjį dešimtmetį skolos mastai išaugo dramatiškai.

Jei 2014-2015 m. skola siekė apie 17,8-18,2 trln. dolerių, tai praėjusių metų spalio 21 d. JAV Iždo departamentas pranešė, kad ji viršijo 38 trln. dolerių.

Šiandien vienam JAV gyventojui, jeigu ją išdalintume visiems, tektų apie 111 tūkst. dolerių skolos.

Ypač didelį nerimą kelia skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis. 2024 m. sausį skola sudarė 34 trln. dolerių, BVP - 28 trln. Skolos ir BVP santykis - 122 proc. Vėliau ji išaugo iki 38 trln., BVP - iki 30 trln., o santykis sudaro 125 proc.

Prognozuojama, kad, išlaikant dabartines tendencijas, 2029 m. skola gali pasiekti 141 proc. BVP. Ne mažiau pavojinga ir palūkanų naštos dinamika.

Skolos aptarnavimo išlaidos viršija 1 trln. dolerių ir tapo trečia pagal dydį federalinių išlaidų eilute, aplenkdamos net karinį biudžetą. Tai smarkiai riboja galimybes investuoti į infrastruktūrą, švietimą ir kitas kritiškai svarbias sritis.

Tarptautinės reitingų agentūros sureagavo į situaciją sumažindamos JAV vyriausybės reitingą. Jų vertinimu, jei per artimiausius 20 metų valstybinė skola viršys 200 proc. BVP, tai gali lemti Amerikos ekonomikos kolapsą.

Be to, kai kuriais duomenimis, daugiau nei 400 Amerikos miestų yra tokioje būklėje, kad gali bankrutuoti.

Tuo pat metu auga ir gyventojų skolų našta, kuri pasiekė rekordinį 18 trln. dolerių lygį. Iždo sekretorius Skotas Besentas (Scott Bessent) pareiškė, kad šalis išsikapstys iš skolų, jeigu ekonomika augs greičiau nei skola.

Faktinė dinamika priešinga - palūkanų mokėjimai „suvalgo" vis didesnę biudžeto dalį ir veda prie spartesnės finansų sistemos destabilizacijos.

D.Trampas atsakomybę už apgailėtiną JAV ekonomikos būklę suvertė ankstesnių lyderių nekompetencijai, jų ekonominę (ir ne tik) politiką įvardydamas pagrindine dabartinės krizės priežastimi.

Tarifų karai ir protekcionizmas tapo vienu iš pagrindinių D.Trampo antrosios prezidentinės kadencijos bruožų. Jo įvesti muitai Amerikos rinkėjams buvo pristatomi kaip universalus vaistas nuo ekonominių problemų - greitas, paprastas ir beveik neskausmingas būdas apsaugoti JAV pramonę, papildyti biudžetą ir sumažinti mokesčius.

D.Trampo administracija tikino, kad pakanka įvesti tarifus ir visas pasaulis bus priverstas nusileisti. Muitai turėjo apsaugoti JAV gamintojus nuo užsienio konkurencijos, nesukeldami kainų augimo, o gautos pajamos - užtikrinti mokesčių lengvatas.

JAV pradėtas prekybos karas smogė jos pačios ekonomikai. Reklaminis burbulas sprogo: JAV ekonomikos augimas lėtėja, o Kinijos ekonomika, nepaisant spaudimo, toliau auga. Be to, Kinija sėkmingai pervilioja į savo pusę buvusius prekybos konkurentus.

Amerikos teismai pradėjo pripažinti D.Trampo tarifus neteisėtais, o visuomenė vis dažniau juos vertina kaip brangią ir neefektyvią priemonę. Viena pagrindinių problemų tapo tarifų politikos nenuspėjamumas.

Iš pradžių muitai kiniškoms prekėms buvo padidinti iki 145 proc., Kinija atsakė 125 proc. Šios priemonės ne tik gerokai paaštrino JAV ir Kinijos santykius, bet ir sutrikdė pasaulines tiekimo grandines.

JAV valdžia atsisako pripažinti, kiek giliai Amerikos ekonomika priklauso nuo tiekimo iš Kinijos, bet užtenka didelėje parduotuvėje pažiūrėti, kur yra pagaminta absoliuti dauguma prekių, ir visur bus etiketė „Made in China". Net ant JAV vėliavų!

Neapibrėžtumas prekybos politikoje lėmė daugelio investicinių projektų įšaldymą. Įmonės negali planuoti plėtros, nes tarifai paskelbiami, atšaukiami ar atidedami kas savaitę.

Tai mažina investicinį aktyvumą ir silpnina vidaus paklausą. Didieji mažmeninės prekybos tinklai jau perspėja apie pelno mažėjimą ir kainų kilimą.

Ekonomistai 2026 m. prognozuoja infliacijos augimą, nes importuotojai didelę tarifų naštos dalį perkelia galutiniams vartotojams. Tai - tiesioginis smūgis amerikiečių piniginėms.

Nuo D.Trampo atėjimo į valdžią daugelio prekių kainos pastebimai išaugo.

Pavyzdžiui, dabar amerikiečiai už kavą moka beveik 20 proc. daugiau nei prieš metus. Pagrindinis kavos tiekėjas yra Brazilija, kurios prekėms rugpjūtį įvesti 50 proc. muitai.

Papildomą nepasitenkinimą sukėlė D.Trampo sprendimas pirkti didelius jautienos kiekius iš Argentinos, kur prezidentauja jo draugas Chavjeras Milėjus (Javier Milei). Tai tapo smūgiu Amerikos ūkininkams, kurie ir taip išgyvena krizę, o nuostoliai pasiekė rekordinę 30 mlrd. dolerių sumą.

Net pačios Respublikonų partijos viduje šis sprendimas sulaukė aštrios kritikos.

Didelį rezonansą sukėlė ir D.Trampo pareiškimas, palaikantis senatoriaus Lindsio Grehemo (Lindsey Graham) iniciatyvą dėl vadinamųjų „pragariškų sankcijų" Rusijai.

Kalbama apie 500 proc. tarifų įvedimą šalims, perkančioms rusišką naftą ir dujas - pirmiausia Kinijai ir Indijai.

Praktiškai tai reikštų kiniškų prekių pabrangimą JAV rinkoje, nors būtent pigias kiniškas prekes - elektroniką, drabužius, aksesuarus - perka didžioji dalis amerikiečių.

Staigus šių tiekimų nutraukimas galėtų sukelti ne tik socialinę įtampą, bet ir gilią politinę krizę, kurios pasekmės galėtų kainuoti respublikonams Kongreso ir Baltųjų rūmų kontrolę.

Didėjant nepasitenkinimui, D.Trampo administracija buvo priversta iš dalies atšaukti muitus. Tai įvyko po ryškių demokratų pergalių Naujojo Džersio ir Virdžinijos gubernatorių bei Niujorko mero rinkimuose.

Šis žingsnis privertė apsigalvoti prezidentą, kurs tvirtino, kad jo tarifų politika esą nekursto infliacijos.

Nepaisant tarifų tarp JAV ir Kinijos sumažinimo nuo 145 proc. iki 30 proc., esminiai prekybos konfliktai išlieka. Greitai pakeisti importuojamas prekes amerikietiškomis neįmanoma dėl pajėgumų ir patirties stokos.

D.Trampo tarifų politika, sumanyta kaip ekonominio atgimimo įrankis, vis labiau atrodo kaip nestabilumo veiksnys. Ji skatina infliaciją, silpnina investicijas, aštrina tarptautinius konfliktus ir kelia riziką ne tik JAV, bet ir visai pasaulio ekonomikai.

Politinė amerikiečių visuomenės poliarizacija tapo bene rimčiausia kliūtimi sprendžiant ekonomines problemas. Dviem politinės „tvoros" pusėms sunku rasti bendrą sutarimą net dėl akivaizdžiai būtinų priemonių.

Valstybės skolos klausimu partijos blokuoja viena kitą: respublikonai kategoriškai priešinasi mokesčių didinimui, demokratai - reikšmingam išlaidų mažinimui. Toks obstrukcionizmas trukdo struktūrinėms reformoms ir gilina problemas.

Ekonominės problemos daro gilų poveikį Amerikos visuomenei, dar labiau didindamos esamą nelygybę.

Infliacija smarkiai smogia mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, nes jiems tenka didžiąją dalį pinigų skirti būtiniausioms išlaidoms - būstui, maistui ir elektros energijai. Beveik 70 proc. šeimų gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, ir dar turi kredito įsipareigojimų.

Spalį kanalas CNBC paskelbė stulbinančius duomenis apie turto pasiskirstymą: paaiškėjo, kad 1 proc. turtingiausių amerikiečių valdo net 29 proc. viso namų ūkių turto, 10 proc. turtingiausių - 67 proc., o 90 proc. neturtingiausių - tik 33 proc.

Be to, būsto kaina didėja 5 proc. per metus, o įperkamumas pasiekė beveik istorinį minimumą. Nuo 1999 m. nuomos kainos irgi išaugo 135 proc., o pajamos per tą patį laikotarpį - tik 77 proc.

„Didelis ir gražus"

D.Trampas labai didžiuojasi tuo, kad Kongresas vasarą priėmė jo „Didį gražųjį įstatymą".

Jis tikino, kad įstatymas vėl padarys Amerikos ekonomiką didžią. Tačiau kritikai, įskaitant Iloną Maską (Elon Musk), mano, kad bus kaip tik priešingai. I.Maskas vadovavo administracijos įkurtam Vyriausybės efektyvumo departamentui (DOGE), kurio tikslas buvo mažinti federalinę biurokratiją ir valstybės aparato išlaidas.

Buvo atleisti tūkstančiai federalinių tarnautojų, peržiūrėti valstybės pirkimai, nutrauktos, valdžios nuomone, nenaudingos subsidijos kitoms šalims.

Nepaisant visų priemonių, užsibrėžtų tikslų pasiekti nepavyko. Iš žadėtų sutaupyti 2 trln. dolerių pavyko sutaupyti apie 160 mlrd. Daugelis DOGE sprendimų buvo apskųsti ir laukia teismų sprendimų.

Šalies infrastruktūra yra prastos būklės ir vis labiau daro įtaką tiek ekonomikai, tiek kasdieniam piliečių gyvenimui. Apie 60 tūkst. tiltų reikalingas skubus remontas, o 43 proc. automobilių kelių vertinami kaip esantys blogos arba patenkinamos būklės.

Tai lemia ne tik tiesiogines remonto išlaidas, bet ir reikšmingus netiesioginius nuostolius dėl spūsčių, apylankų bei sumažėjusio transporto sistemos efektyvumo.

Vairuotojai priversti išleisti daugiau degalams ir automobilių remontui. Papildomos išlaidos remontui, kurias lemia prasta kelių būklė, vienam vairuotojui vidutiniškai siekia 476 dolerius per metus.

Infrastruktūros krizė kelia grėsmę ilgalaikiam JAV konkurencingumui. Jei investicijų į infrastruktūrą deficitas, dabar vertinamas beveik 3 trln. dolerių, nebus pašalintas, iki 2039 m. ekonominiai nuostoliai gali pasiekti 10 trln. dolerių.

Sugriuvę keliai, avarinės būklės tiltai ir pasenusios komunalinės sistemos mažina našumą ir didina verslo sąnaudas.

Be to, tai silpnina JAV, kaip technologiškai pirmaujančios valstybės, įvaizdį: kol kitos šalys aktyviai investuoja į modernias transporto ir ryšių sistemas, JAV priverstos kovoti su bazinės infrastruktūros degradacija.