Ką keičia Palestinos pripažinimas

Tad dabar iš 193 Jungtinių Tautų (JT) valstybių narių 157 jau pripažino Palestiną. Tarp pripažinusių yra ir Vatikanas, kuris nėra JT narys.

„Respublika" domėjosi, kaip tai keičia (ar apskritai keičia?) palestiniečių gyvenimą.

Tarp naujausių Palestinos pripažinimų - 9 šalys. Rugsėjo 21 d. Kanada, Australija, Didžioji Britanija ir Portugalija oficialiai paskelbė pripažįstančios Palestinos valstybę. Rugsėjo 22 d. pripažįstančios šalį pranešė Prancūzija, Monako Kunigaikštystė, Liuksemburgas, Malta ir San Marinas. Tai įvyko Palestinos klausimams skirtoje ir JT globojamoje aukšto lygio tarptautinėje konferencijoje.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) apie Palestinos valstybės pripažinimą paskelbė pabrėždamas, kad nesugebėjimas pasiekti teisingos ir tvarios taikos Artimuosiuose Rytuose yra tarptautinės bendruomenės kolektyvinė atsakomybė.

Monako princas Albertas II pažymėjo, kad jo šalis dar kartą patvirtina savo tvirtą paramą Izraelio egzistavimui, tačiau tuo pat metu pagal tarptautinę teisę pripažįsta Palestiną kaip valstybę.

„Nuo šiandien (rugsėjo 21 d.) Liuksemburgas oficialiai pripažįsta Palestinos valstybę. Tai ne proceso pabaiga, o naujo etapo, pagrįsto viltimi, diplomatija, dialogu ir sambūvio idėja, pradžia", - sakė Liuksemburgo ministras pirmininkas Liukas Fridenas (Luc Frieden).

Danijos užsienio reikalų ministras Larsas Loke Rasmusenas (Lars Lokke Rasmussen) ir jo kolega iš Nyderlandų Deividas Van Velas (David van Weel) pareiškė, kad jų šalys pasirengusios pripažinti Palestiną, bet su keliomis sąlygomis.

„Danija yra pasirengusi pripažinti Palestinos valstybę, jei bus paleisti Izraelio kaliniai, „Hamas" bus nuginkluotas ir pašalintas iš Gazos Ruožo valdymo, Palestinos savivalda skatins reformas ir sieks tapti demilitarizuota valstybe", - patikslino F.Rasmusenas.

D.van Velis irgi pabrėžė, kad „Hamas" neturėtų dalyvauti būsimos valstybės valdyme, jis turėtų būti nuginkluotas ir paleisti kalinius.

Ar pasipylę Palestinos pripažinimai, kaip nors keičia palestiniečių gyvenimą, suteikia vilčių, „Respublika" paklausė muftijaus Aleksandro BEGANSKO.

„Turime pripažinti, kad Jungtinės Tautos, kaip institutas, kuris gali kažką paveikti, kaip ir tarptautinis Hagos Teismas, yra neveiksnus. Tai, kad kažkas pripažino Palestiną, nereiškia, jog tuojau pat į Gazą bus pasiųstos taikos palaikymo pajėgos. Kol JT, kaip ir Hagos Teismo, sprendimai netaps visuotinai privalomi, jų pareiškimai nieko nekeis, - sakė A.Beganskas. - JT jau anksčiau nusprendė, kad Gazoje vykdomas genocidas, ir kas?

Priėmė sprendimą, bet karo tai nepaveikė. Įvyko brangiai apmokamas šou, susirinkę politikai pasirodė visuomenei, tačiau jokios apčiuopiamos naudos palestiniečiai nepajuto ir nepajus, nes JT sprendimų niekas nebepaiso. Juolab kad šios organizacijos sprendimai neretai nesutampa su tų šalių, kurios gali kažką lemti pasaulinėje politikoje, sprendimais.

O genocidas Palestinoje vyksta ne vienerius metus ir tai prasidėjo ne prieš porą metų. Žydai seniai buvo nusitaikę į palestiniečius ir stengėsi juos išstumti iš šių žemių. Tuo pat metu E.Makronas sako, kad negali teigti, jog vyksta genocidas, nes tam esą reikia tyrimo. Panašiai elgiasi ir kiti šalių vadovai, o Palestinos pripažinimas jiems tik galimybė išsaugoti savo šiltas vietas ir įtikti situacija nepatenkintiems rinkėjams, nes dabar jie galės sakyti - va, ir mes stengiamės.

Priminsiu, kad ir sisteminė žiniasklaida gynė Izraelį, bet modernios priemonės - kompiuteriai, išmanūs telefonai ir t.t. - leidžia stebėti situaciją ir mes realiai žinome, kas vyksta Gazoje. Deja, dauguma vadovų vis dar vengia kalbėti atvirai. Jie sako, jog būtina teikti humanitarinę pagalbą, tačiau nutyli, kodėl palestiniečiams jos prireikė.

Kadangi Palestinos tema vis dažniau minima viešai, tikiuosi, jog netrukus ir šalių vadovai, sekdami savo piliečių, kurie nebežiūri į Izraelį kaip į „šventą ir neliečiamą", pripažins, kad ši šalis yra agresorius ir vykdo palestiniečių genocidą. Aišku, tam reikės laiko, bet procesas jau pajudėjo. Kaip pavyzdį galima paminėti Ispaniją, kuri perspėjo, kad jos karinis laivynas, esant reikalui, pasirengęs atakai. Ir gaila, kad didžiosios Europos ar pasaulio šalys taip nesielgia, toliau bendrauja su Izraeliu ir netaiko jam jokių sankcijų.

O žiūrint į Gazą, manau, kad viskas baigsis tuo, jog Izraelis pats save sunaikins. Jeigu anksčiau pasaulinė visuomenė užmerkdavo akis į jo savivalę, tai dabar ji mąsto ir kalba kitaip. Kuo ilgiau tęsis genocidas Gazos Ruože, tuo greičiau Izraelis pralaimės - jo vykdomas blogis iššauks dar didesnį blogį, kuris smogs pačiai žydų valstybei. Izraelis žaidžia su ugnimi, nors gal premjeras Benjaminas Netanjahu (Benjamin Netanyahu) to ir siekia. Jeigu Tel Avivas nori išlikti, jis turi nedelsdamas nutraukti genocidą ir kompensuoti palestiniečiams nuostolius. Tik tokiu būdu jis gali išsaugoti orumo likučius ir tikėtis gyvuoti toliau.

Istorija žino daug pavyzdžių, kai agresoriai tapdavo savo šalies duobkasiais. Beje, aš visada sakiau, kad Izraelis kaip šalis turi būti, bet turi būti ir palestiniečių valstybė. Situacija tokia, jog tame regione jos negali būti viena be kitos. Jeigu neliks vienos, kitos dienos irgi bus suskaičiuotos.

Komentuoja arabistas, profesorius Egdūnas RAČIUS:

Kalbant apie arabų kraštus, kurie tarsi ir turėtų palaikyti palestiniečius, galima sakyti, jog jie yra pakliuvę į nepavydėtiną situaciją. Tos valstybės, kurios nenori, kad Izraelis iš viso egzistuotų, yra sutrintos į miltus to paties Izraelio ar savo politikų veiksmų. Libaną apėmusi krizė ir įtampos auga, „Hezbollah", kurią sužlugdė Izraelis, dar kvėpuoja, bet jau sunkiai. Sirija dėl pilietinio karo ir to paties Izraelio veiksmų įsprausta į kampą. Veikti dar bando tik Jemenas, tačiau jo veikimas jokių apčiuopiamų rezultatų neduoda, o ir tarptautiniu lygmeniu jis nėra rimtas žaidėjas, todėl visiems jiems belieka tik garsiai piktintis.

Kitoje pusėje stovi pragmatiški arabų šalių vadovai, kurie orientuojasi į ekonomiką. JAV ekonomika yra didžiausia pasaulyje, Izraelio ekonomika vaidina svarbų vaidmenį regione, todėl jie supranta, kad iš gerų santykių tik išloš. Todėl sudaromi Abraomo ar panašūs susitarimai, kas atveria kelia pinigų srautams. Šios šalys gali garsiai reikšti nusivylimą, lieti apmaudą, bet imtis veiksmų jos nedrįsta, nes supranta, kad tai smarkiai pakenktų jų ekonomikoms ir tolesniam vystymuisi.

Per vidurį turime neapsisprendusias arabų šalis, kurios nežino, kur pasukti. Bet ir joms Abraomiška stovykla tampa patrauklesnė, nes arabų valstybės pavargo remti palestiniečius. Palestinos valstybės idėja nepasiteisino, o tolesnis rėmimas reiškia pinigus. Tik kur juos siųsti? Į Vakarų Krantą, į Ramalą? Bet jis - korumpuotas, ir pinigai čia išgaruoja greičiau negu vanduo dykumoje.

Būtent tai, kad neišlaikė vienybės, ir yra didžioji palestiniečių pragaištis. „Hamas" ir Gazos savivaldos vizija prieš 20 metų ne tik išsiskyrė, bet ir įžiebė regione pilietinį karą, o Vakarų Kranto vadovybė - korumpuota, neveiksni ir nelegitimi, nes rinkimai čia vyko labai seniai. Mums Vakaruose gali pasirodyti, kad nieko nevyksta, ir arabai - vangūs, bet taip nėra. Pasirenkamos pusės ir interesai. Izraelio priešų, kurie realiai nieko negali padaryti, stovykla mažėja, pragmatiškų valstybių - auga, o palestiniečiai lieka pamiršti. Tarkim, Jungtiniai Arabų Emyratai nemyli Izraelio, bet jie myli žydų pinigus.

Visgi „paskutine vinimi" į Palestinos valstybingumo karstą taptų Saudo Arabijos pareiškimas, kad jai Izraelio ir JAV potencialas yra įdomesnis už Palestinos reikalus, todėl ji normalizuos santykius. Tai būtų visa ko pabaiga.

Kalbant apie Palestiną, teko girdėti spekuliaciją, kad Lietuvos valstybingumo irgi neskubėta pripažinti, nes buvo manančių, kad tai - beviltiška idėja. Tik reikia nepamiršti, kad turime skirtingas situacijas. Palestinos valstybingumo idėja sklando ore beveik 100 metų, bet per tą laiką nieko neįvyko. Tad ir šiandieniniai pripažinimai yra butaforiniai bei nieko nepakeisiantys palestiniečių gyvenime.

Norint tiksliau suvokti situaciją, reikia žiūrėti, kas daroma Tel Avive ir Vašingtone. O ten pasigirstančios kalbos aiškiai rodo, kad palestiniečių valstybingumas yra pamirštas reikalas. JT susirinkimas pavėlavo 30 metų. Jį reikėjo skubiai surengti po 1993-1995 m. Olso susitarimų bei Ichako Rabino ir Jesiro Arafato susitikimų.

Beje, pastarasis lankėsi ir Lietuvoje, tad tuo metu buvo puiki proga pripažinti Palestiną. Dabar viskas atrodo kiek patetiška. Netgi galiu pateisinti Lietuvą, kuri neskuba jos pripažinti, tik, skirtingai nuo politikų, teigiančių, kad tam dar neatėjo laikas, aš sakau, jog jis jau praleistas.

Kalbant apie tolesnį situacijos vystymąsi, įsivaizduokime, kad žaidžiame šachmatų partija, kur figūros yra Izraelio politinis elitas. Pirmas klausimas: kas svarbesnis - karalius ar valdovė ir kas yra B.Netanjahu? Ir kas yra jį supantys bokštai, rikiai, žirgai. O jie yra aršiausi radikalai, kurie viešai sako tokius dalykus, už ką Lietuvoje asmuo būtų patrauktas atsakomybėn už neapykantos skatinimą. Ir tai skamba iš ministrų lūpų, todėl kitas klausimas - kaip keistųsi situacija, jeigu valdove taptų toks radikalas? Kalbu apie naujus rinkimus ar naują koaliciją, bet mažai tikėtina, kad ji būtų nuosaikesnė ir galėtų spręsti problemą su didesne empatija palestiniečiams.

Tad dėl Gazos niekas nėra sutarta, niekam neįdomu, ką sakys „Hamas", svarbu tik kaip elgsis B.Netanjahu. Jam spręsti - išlaikyti koaliciją ir tęsti karą ar sužlugdyti ją, baigti kadenciją, sėsti į teisiamųjų suolą ir būti nuteistam. Manau, ryte atsibudęs jis pagalvoja, kas geriau - pusryčiai namie ar pusryčiai, kad ir prabangioje, bet kameroje.

Atsakymas aiškus, todėl karas tęsis. Kažkas gali kisti, būti daromos nuolaidos, praleidžiama humanitarinė pagalba, bet B.Netanjahu sieks kariauti toliau. Ir sunku prognozuoti, kiek laiko, nes jeigu „Al Qaeda" turėjo aiškų lyderį Osamą bin Ladeną, kurio nelikus su ja buvo baigta, tai besikeičiančių „Hamas" lyderių medžioklė dar tęsiasi ir jau net atakuojami derybininkai Katare, kurie, tikėtina, yra tik tarpininkai.

Bet ši „medžioklė" gali tęstis ilgus mėnesius ir aš linkęs įsivaizduoti, kad šis scenarijus yra labiausiai tikėtinas. Gazos gyventojams tai nieko gero nereiškia, nes jie badauja, o kaip tai pavadinsime - genocidu ar etniniu valymu, jau nebėra taip svarbu. Faktas tas, kad maistas ir vartojimo prekės niekaip Gazos nebepasiekia.

Ir niekas Izraelio vadovų už tai neteis, nes Tel Avivas jų neišduos. Jie gali būti teisiami už įgaliojimų viršijimą, už korupciją, bet ne dėl genocido prieš palestiniečius, todėl jis tęsis.