Įtampa prie Venesuelos krantų

Jis tai abejoja ar karinė intervencija kažką pakeistų, tai diskutuoja su patarėjais apie prieš šią Lotynų Amerikos šalį nukreiptus karinius veiksmus.

- Kas nutiko, kad D.Trampas vėl bando „klibinti" N.Madurą? - „Vakaro žinios" paklausė Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktoriaus, politologo Lino KOJALOS.

- Tai nėra staigus viražas, o politinės logikos tęsinys. Venesuela JAV vidaus politikoje susieta su dviem temomis: narkotikų srautais ir migracija. Yra dar ir ideologinė anti-socialistinė dimensija. Akivaizdu, kad N.Maduras ir bendrai situacija šalyje yra problematiška iš JAV interesų perspektyvos, o terpės bendradarbiavimui nėra. Juolab kad paties N.Maduro pozicijos šalies viduje miglotos.

Todėl vasarą iki 50 mln. dolerių buvo padidintas JAV siūlomas atlygis už informaciją apie N.Madurą ir pradėta agresyvesnė jūrinė antikontrabandinė kampanija. Tokio spaudimo tikslas - nusitaikyti į režimo finansavimo srautus, palaikančius visą valdžios sistemą. Ir, matant, kad situacija išties trapi, tikėtis, jog ji subyrės iš vidaus.

Tokius D.Trampo veiksmus remia ir opozicionierė Marija Korina Mačado (Maria Corina Machado), kuri šiemet gavo Nobelio Taikos premiją.

- D.Trampas pareiškė, kad „nekariaus", bet prie Venesuelos krantų daugėja kariuomenės.

- Dideli laivai ir naikintuvai kuria nuolatinį spaudimą, suteikia žvalgybos, perėmimo ir smūgio galimybes, bei kartu siunčia signalą N.Maduro rėmėjams, kad „verslo kaip įprasta" nebebus. Tikimasi, kad tai išjudins N.Maduro režimą iš vidaus ir atgrasys išorės rėmėjus nuo avantiūrų.

- Ar dėl tokių JAV pareiškimų bei veiksmų gali susikurti naujas aljansas - Venesuela, Rusija, Kinija, Iranas?

- Matome ne aljansą, o tam tikrą interesų suderinamumą. Bet gana paviršutinišką, kai situacija komplikuojasi. Maskva, Pekinas ir Teheranas teiks politinį užnugarį, techninę įrangą ar finansinių srautų alternatyvas, bet rizikuoti atvira karine konfrontacija su JAV jie nenori. Tai selektyvi parama: pakankama, kad N.Maduras kažką gautų, bet per silpna, kad pakeistų galios balansą. Tą matėme ir, pvz., kai JAV smogė Iranui: Teheranas skubėjo paramos į Maskvą, bet ji buvo simbolinė.

- Kaip šiuo metu pasiskirsto jėgos pusiausvyra regione?

- JAV karinė galia Karibų jūroje yra nepalyginamai didesnė už Venesuelos. Pietų Amerikos šalys balansuoja: dalis kritikuoja N.Madurą, tačiau lygiai taip pat nenori precedento, kai JAV galėtų lengvai pereiti nuo kovos su kontrabanda prie režimo keitimo.

Jei situacija eskaluosis, migracijos srautai iš Venesuelos gali dar labiau augti, o tai tiesiogiai paveiktų Brazilijos, Kolumbijos ir Peru vidaus politiką. Regionas gali labiau poliarizuotis tarp šalių, siekiančių gilesnių ryšių su JAV, ir tų, kurios akcentuos suverenitetą.

- D.Trampas patikino, kad N.Maduro dienos prezidento poste suskaičiuotos.

- Tokios prognozės girdimos ne pirmą kartą. Režimo atsparumas remiasi lojalių struktūrų finansavimu ir represija. Vis dėlto nauja šiandien tai, kad spaudimas taikomas tiesiai į pinigų srautus jūroje, o ne tik per sankcijas. Jei pajamų kritimas pradės ardyti saugumo elito vienybę, gali suveikti domino efektas. Jei ne, režimas gali tempti laiką, naudodamasis ribota išorės rėmėjų parama ir vidine kontrolės mašina.

- Kokia tikėtina šios situacijos atomazga?

- Artimiausiu metu tikėtinas tęstinis spaudimas: jūrinės operacijos, slaptos žvalgybinės priemonės, finansinių režimo srautų užkardymas. N.Maduras bandys pirkti lojalumą ir ieškoti techninės paramos iš draugiškų šalių. Derybų langas atsirastų nebent tada, jei režimas pasiūlytų realų pokytį, bet tai kol kas neatrodo labiausiai tikėtinas scenarijus. Juolab kad N.Maduras bandė ieškoti prieigos prie D.Trampo, bet jos nerado.