1 nuotr.Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ir Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas vis dažniau veikia kartu, kad galėtų vadovauti ES darbotvarkei – nuo prekybos susitarimų iki automobilių – ir beveik nustumdami į šalį Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
Ketvirtadienį per ES vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą kraštutinių dešiniųjų pažiūrų G. Meloni ir konservatyvusis F. Merzas siūlys bendrą ES konkurencingumo didinimo viziją.
Tai naujausias požymis, rodantis stiprėjantį Romos ir Berlyno bendradarbiavimą, kuris kelia klausimų dėl tradicinės Prancūzijos ir Vokietijos ašies.
„Kai kurie apžvalgininkai sako, kad 2026-ieji bus Italijos ir Vokietijos metai, – praėjusį mėnesį Romoje vykusiame viršūnių susitikime su F. Merzu sakė G. Meloni. – Ketiname atiduoti visas jėgas... kad sustiprintume draugystę, kuri yra strategiškai svarbi ne tik mūsų valstybėms, bet ir visai Europai.“
Abu lyderiai jau seniai laikosi griežto požiūrio į migraciją, tačiau Romos viršūnių susitikime susitarė plėsti bendradarbiavimą visose srityse – nuo prekybos politikos iki gynybos.
Pastaraisiais mėnesiais Briuselyje jie taip pat derino savo pozicijas keliais klausimais.
Sausio mėnesį, nepaisant jos pradinio nenoro, G. Meloni, Vokietijos džiaugsmui, galiausiai pritarė ES prekybos susitarimui su Pietų Amerikos Mercosur bloku.
Tradicinė Berlyno sąjungininkė Prancūzija nesėkmingai bandė blokuoti šį susitarimą norėdama apginti savo ūkininkus.
Vokietija ir Italija taip pat kartu darė spaudimą ES, kad ši sušvelnintų draudimą nuo 2035 m. pardavinėti naujus benzininius ir dyzelinius automobilius – tokiam sprendimui ir vėl nesėkmingai priešinosi Prancūzija.
„Man visa tai rodo, kad Prancūzijos ir Vokietijos ašis neveikia; Meloni ir Merzas kartu daro tai, kas jiems atrodo reikalinga“, – AFP sakė vienas Europos diplomatas su anonimiškumo sąlyga.
Lygiagretus suartėjimas
Italija ir Vokietija, kaip ir Prancūzija, yra ES steigėjos ir NATO karinio aljanso sąjungininkės.
Anksčiau Roma ir Berlynas dažnai nesutardavo, ypač dėl pinigų – taupi Vokietija ir skolų prislėgta Italija.
Tačiau G. Meloni stengiantis sumažinti deficitą, o F. Merzui laužant tradicijas ir didinant skolinimąsi bei investicijas, ši sena dinamika pasikeitė.
Užsienio politikos srityje jie abu siekia išlaikyti JAV prezidento Donaldo Trumpo palankumą.
„Apibūdinčiau tai kaip lygiagretų suartėjimą“, – sakė Italijos analitinio centro ISPI atstovas Matteo Villa. „Kelio atgal nebėra ir artėja laikas, kai šios dvi šalys bus labiau suderinamos nei klasikinis Prancūzijos ir Vokietijos duetas“, – sakė jis AFP.
Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani trečiadienį interviu dienraščiui „Il Messaggero“ sakė, kad Italijos ir Vokietijos pora yra panaši į tuos glaudžius ryšius, kurie buvo užmegzti steigiant ES.
„Prasideda naujas sezonas: Italija atlieka pagrindinį vaidmenį, ji nori būti viena iš ES lokomotyvų“, – sakė jis. Pasak jo, Italija ir Vokietija yra „dvi labiausiai industrializuotos ir stabilios bloko šalys“.
„Europos judėjimas į priekį“
Prancūzijos prezidentas E. Macronas, kurio šalį nuo 2024 m. pirmalaikių rinkimų krečia politinė krizė, atmetė bet kokias prielaidas, kad yra nustumtas į šoną.
Antradienį paskelbtame interviu keliems Europos laikraščiams jis sakė, kad „normalu“, jog Roma ir Berlynas po aukščiausiojo lygio susitikimo ES vadovams teikia savo pasiūlymus.
„Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė yra labai svarbi siekiant, kad Europa judėtų į priekį. Tačiau vien jos niekada negana“, – sakė jis.
Jis pažymėjo, kad kartu su G. Meloni netrukus surengs Italijos ir Prancūzijos aukščiausiojo lygio susitikimą – greičiausiai balandžio mėnesį Tulūzoje, teigia diplomatiniai šaltiniai.
Vis dėlto E. Macrono ir F. Merzo santykiai atvėso.
Diplomatai teigia, kad Prancūzijos bandymai blokuoti Mercosur susitarimą sukėlė įtampą Briuselyje ir tarp kitų valstybių narių, įskaitant Vokietiją.
Tuo tarpu Vokietija, kaip pranešama, ruošiasi atsisakyti probleminio „Future Combat Aircraft System“ (FCAS) – naikintuvų projekto, vykdomo kartu su Prancūzija ir Ispanija, bet mėnesiams įstrigusio dėl įtampos tarp verslo partnerių.
Vietoj to Berlynas žvalgosi į Italijos kartu su Jungtine Karalyste ir Japonija vykdomą programą „Global Combat Air Programme“ (GCAP), praneša žiniasklaida.
„Paryžiaus ir Berlyno nesutarimai reiškia, kad Berlynui tenka ieškoti kitų partnerių“, – AFP sakė Europos reformų centro Londone bendradarbis Thomas Maddockas.
Vokietijos bulvariniame laikraštyje „Bild“ paskelbta nuomonė dar žiauresnė.
„Merzas žino – norint, kad Europa turėtų balsą tarptautiniu mastu, jam reikia stiprių partnerių“, – rašoma „Bild“ straipsnyje ir priduriama: „Kitaip nei Prancūzija, Italija dabar yra šalis, turinti stabilią vyriausybę ir sėkmingą ekonomiką.“
