Šv.Jono šventė - diena, kai liepsnoja laužai

Krikščioniškoje tradicijoje šv.Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis - Jėzaus Kristaus pirmtakas, išpranašautas Senajame Testamente. Kai Jonui sukako 30 metų, jis pradėjo pamokslauti Judėjos dykumoje, o paskui Jordano upės apylinkėse. Jis griežtai smerkė visuomenės nuodėmes, kvietė atgailauti ir skelbė greitą Mesijo atėjimą. Jono pamokslai buvo tokie įtaigūs, kad netrukus aplink jį ėmė burtis mokiniai. Išoriniu atgailos ir dvasinio atsinaujinimo ženklu Jonas pasirinko krikštą - nuodėmių nuplovimą vandeniu. Pasikrikštyti pas jį Jordane vėliau atėjo ir Jėzus. Tradicija garbinti Joną Krikštytoją susiklostė jau pirmosiose krikščionių bendruomenėse. IV a. pradžioje šventė buvo įtraukta į krikščionių kalendorių.

Pradėjus plisti krikščionybei, daugelis krikščioniškų švenčių susiliejo su senomis pagoniškomis iškilmėmis. Ši religinė šventė persipynė su pagoniška vasaros lygiadienio švente, susijusia su Saulės kultu (ir dabar skiriamasis Šv.Jono dienos bruožas - ugnis, laužai, fakelai, fejerverkai...). Senovėje vasaros saulėgrįža buvo ypatingas metų ciklo momentas, ilgiausia metų diena buvo labai svarbi ir iškilmingai minima. Žmonės tikėjo, kad tą dieną piktosios dvasios laisvai klajoja Žemėje, todėl kūrendavo didžiulius laužus, kad apsisaugotų nuo blogio. Vasaros saulėgrįžos diena virto Jono Krikštytojo švente, tačiau išliko daug pagoniškų tradicijų, pavyzdžiui, laužai ir dabar yra kūrenami daugelyje šalių.

Laužus, liepsnojančius Šv. Jono naktį, daugelis Europos tautų laikė apsivalymo nuo nuodėmių simboliu, iš čia ir kilo paprotys per juos šokinėti. Tokią pačią simbolinę reikšmę turi ir maudymasis. Ypatinga galia priskiriama vandeniui ir augalams, surinktiems Šv.Jono dieną ir naktį prieš ją. Taigi Joninių šventės ritualai nuo seno siejasi su trimis dalykais: gydomųjų galių turinčiais žolynais, apsauginę funkciją nuo piktųjų dvasių atliekančia ugnimi ir apvalančiu vandeniu.

Šv.Jono diena yra ypač populiari Šiaurės Europoje, bet minima ir kituose Europos regionuose bei Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir kai kuriuose Pietų Amerikos rajonuose. Ypatingai šv.Jonas yra gerbiamas Prancūzijoje: daugiau kaip tūkstantis parapijų jį laiko savo globėju. Šv.Jono diena yra valstybinė šventė trijose Baltijos valstybėse - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje bei Kanados Kvebeko provincijoje, nes šv.Jonas Krikštytojas yra prancūzų kilmės kanadiečių ir šios provincijos globėjas. Kone kiekviena tauta turi savąjį Jono vardo variantą: Janis, Ivanas, Džonas, Hansas, Jensas, Johanas, Janošas, Chuanas, Žanas, Džovanis ir t.t. Tai kaipgi Jonines švenčia mūsų kaimynai ir kitos tautos?

Naktis iš birželio 23-iosios į 24-ąją Estijoje minima kaip Vidurvasario šventė (Jaanipäev). Estijoje Vidurvasario šventė iki šių dienų išlikusi kaip labai svarbi, pačių estų netgi laikoma antra pagal svarbą po Kalėdų. Tradiciškai ji švenčiama kaimuose, bendruomenėse ir susijusi su stebuklais bei burtais. Dar tą dieną estai laiko tradicija eiti į sauną, priimta, kad vantas apskritai ruošti galima tik iki birželio 24-osios, nes po šios dienos vanta nebetenka gydomųjų galių.

Latvijoje Lyguo šventė taip pat svarbi ir gali būti švenčiama 4-5 dienas. Latvijoje birželio
23-ioji ir 24-oji dienos - dvi oficialios nedarbo dienos. Čia nuo seno tikima, kad šiuo metu gamtos jėgos yra stipriausios, tad norėdami apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ir raganų, latviai nuo seno namus puošdavo ajerų lapais, šermukšnių ar erškėčių šakomis. Dabar dažniau puošiamasi beržų, ąžuolų ar paparčių šakelėmis. Latviai Joninių dieną savo Janius puošia ąžuolo lapų vainikais, o savo automobilius - bent mažute ąžuolo šakele su lapais. Latviai, kaip ir lietuviai, trumpiausią metų naktį ieško paparčio žiedo, kuria laužus. Ir dar būtinai vaišinasi šventiniu varškės sūriu.

Slavų kraštuose švenčiama Ivan Kupala šventė neatsiejama ne tik nuo ugnies ir laužų, bet ir nuo maudymosi - baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai per šią šventę ne tik šokinėja per laužus, bet ir prausiasi upėse bei ežeruose. Kupalos naktį taip pat buvo renkamos įvairios žolelės, atliekami skirtingi ritualai, tikėta nepaprasta šios nakties galia. Rusijoje Ivan Kupala dienos išvakarėse mergaitės eidavo prie upių ir plukdydavo vainikus su uždengtomis žvakėmis. Kurios vainikas ilgiausiai plaukioja, ta bus laimingiausia, o kurios žvakė dega ilgiausiai, ta mergina gyvens ilgą ir turiningą gyvenimą.

Vidurvasarį mini ir skandinavų tautos.

Švedai per Midsommar puošia namus, kiemus ar balkonus gėlių girliandomis.

Suomiai Joninėms ruošiasi iš anksto - gatves, namus, parduotuves ir net karves puošia beržų vainikais, taip pat degina laužus, dainuoja dainas ir šoka, o šią šventę paprastai baigia pirtyse. Vaikinai anksčiau darydavo iš beržo žiedus ir piršdavosi.

Danai šią šventę vadina Sankt Hans aften, visą dieną renka žoleles ir tiki jų gydomąja galia. Danai Joninių naktį ant laužo degina iš šiaudų pagamintą ir senais skarmalais aprengtą raganą, taip simboliškai ją pasiųsdami į tą naktį neva vykstančią raganų puotą. Anksčiau daugelis Danijos gyventojų Joninių išvakarėse skubėdavo prie šventų šaltinių, kurių čia yra per 600, kaip manoma, turinčių gydomąją galią, kuri yra didžiausia trumpiausią metų naktį.

Norvegijoje ši šventė vadinasi Jonsok. Per šventę deginami laužai, o kai kuriose vietovėse rengiamos teatralizuotos vestuvės, simbolizuojančios naujo gyvenimo pradžią. Netekėjusios merginos tą naktį po pagalve deda žolynus ir tikisi susapnuoti būsimo vyro veidą. Taip pat yra išlikusi sena tradicija Joninių naktį puošti laivus žibintais ir plaukti į fiordus.

Ispanijos Joninių pagrindinis atributas - fejerverkai. Visą Joninių naktį miestai švyti įvairiaspalvėmis šviesomis. Dar ispanai kepa tradicinį pyragą Sosa, kurio ilgis turi būti lygiai dukart didesnis už plotį. Viduržemio jūros Menorkos saloje Šv.Jono Krikštytojo diena sutinkama žirgų lenktynėmis, jose varžosi visų salos gyventojų sluoksnių atstovai - valstiečiai, amatininkai, vietos aukštuomenė.

Saulėtosios Andalūzijos pietuose, Malagoje, Šv.Jono (San Juan) šventė minima paplūdimiuose: saulei nusileidus ispanai degina senus daiktus ir, sugalvoję slaptą norą, šokinėja per laužus. San Pedro Manrikės mieste ispanai tą dieną ne tik šokinėja per laužus, bet ir neša žmonas per žioruojančias anglis. Labai romantiška!

Švęsti Jonines Brazilijoje pradedama likus savaitei iki Joninių, o baigiama savaitę po jų. Joninės čia sutampa su liūčių sezonu, žmonės per šią šventę dėkoja šv.Jonui už žemę gaivinantį lietų. Beje, Pietų pusrutulyje gyvenantiems brazilams tai yra ne vasaros, o žiemos šventė.