1 nuotr.Pasaulis įžengia į „vandens bankroto" erą, kai upės, ežerai ir požeminiai vandenys eikvojami greičiau nei gamta spėja juos atkurti. Tai teigiama naujoje JT tyrimų instituto - Universitetinio vandens, aplinkos ir sveikatos instituto (UN-INWEH) ataskaitoje.
Dešimtmečiais dėl pernelyg didelio vandens naudojimo, taršos, natūralių ekosistemų naikinimo ir klimato kaitos poveikio daugelis vandens sistemų nebesugeba atsigauti.
Dėl šios priežasties, pasak autorių, reikia naujo situacijos apibrėžimo.
Ataskaitoje pažymima, kad „vandens streso" ir „vandens krizės" sąvokos nebeatspindi tikrosios padėties.
Anksčiau jos buvo suvokiamos kaip įspėjimas apie problemas, kurių vis dar galima išvengti, tačiau pasaulis jau perėjo į naują etapą, todėl mokslininkai siūlo terminą „vandens bankrotas".
Jis apibrėžiamas kaip būklė, kai ilgalaikis vandens suvartojimas viršija natūralų atsikūrimą ir sukelia tokią didelę žalą gamtai, kad tampa nerealu grįžti į ankstesnį lygį.
Tai, remiantis ataskaita, akivaizdu, nes sumažėjo didelių ežerų ir padidėjo didelių upių skaičius, kurios per metus taip ir nepasiekia jūros.
Per pastaruosius penkiasdešimt metų pasaulyje išnyko apie 410 mln. ha. šlapžemių - beveik tiek, kiek užima visa ES.
Kitas „vandens bankroto" požymis yra požeminio vandens išeikvojimas. Pastebėta, kad gerokai sumažėjo apie 70 proc. didelių vandeningųjų sluoksnių, naudojamų geriamajam vandeniui ir drėkinimui, lygis.
Dėl šios priežasties didėja vadinamųjų „dienos nulio" krizių skaičius, kai vandens paklausa viršija turimus rezervus, ypač - miestuose.
Problemą gilina klimato kaita - nuo 1970 m. pasaulis prarado daugiau nei 30 proc. ledynų masės, o tai sumažina sezoninius tirpsmo vandens išteklius, nuo kurių priklauso šimtai milijonų žmonių.
UNU-INWEH direktorius ir ataskaitos autorius Kavehas Madani (Kaweh Madani) komentare agentūrai AFP pažymėjo, kad pasekmės matomos visuose apgyvendintuose žemynuose, tačiau dar ne visos šalys susidūrė su „vandens bankrotu".
Nepaisant to, jis tai pavadino rimtu įspėjimu ir pabrėžė, kad reikia pakeisti požiūrį į vandens politiką.
Pasak jo, vyriausybės turėtų sąžiningai pripažinti, kad vandens trūkumas nėra laikina problema, ir skelbti bankrotą, o ne atidėlioti šį sprendimą.
Ataskaitoje pažymima, kad ji pagrįsta esamais duomenimis ir nėra išsamus visų vandens problemų sąrašas. Pagrindinis tikslas - permąstyti situaciją.
Labdaros organizacijos „WaterAid" vadovas Timas Veinraitas (Tim Wainwright) pabrėžė, kad ataskaita atspindi karčią tiesą - pasaulinė vandens krizė pasiekė negrįžtamumo tašką.
Kai kurie kiti mokslininkai, nedalyvavę rengiant ataskaitą, pritarė, kad problemai reikia dėmesio, bet įspėjo, jog padėtis pasaulyje - labai skirtinga, o bendroje formuluotėje gali būti neatsižvelgta į vietos pažangą atskiruose regionuose.
