Koks yra tikrasis karo veidas?

Gruodžio pradžioje sunkiausi Rusijos ir Ukrainos fronto mūšiai vyksta būtent prie šio miesto. Nors Kremlius jau skelbė, kad rusų kariuomenė užėmė miestą, nepriklausomi stebėtojai teigė, kad kovos jame dar vyksta.

Ir tai suprantama, nes Pokrovskas - svarbus logistikos centras. Jeigu rusai jį užimtų, tai atvertų strateginę erdvę tolesniam puolimui.

Remiantis viešai pateikiamais duomenimis, kurių patikrinti neįmanoma, abiejų pusių nuostoliai ties Pokrovsku 2025 m. lapkritį siekė apie 170 000 tūkst. žmonių.

„Ateš" teigia, kad rusų karo vadai slepia tikruosius nuostolius ir žuvusius įformina kaip „dezertyrus". Būtent todėl Kremlius į karo mėsmalę vėl nusprendė mesti ir moteris.

Istorija kartojasi - dar per kovas dėl Bachmuto buvo pastebėtas geležinkelio vagonų, kuriuos Rusijos kalėjimų sistema naudoja išskirtinai moterų-kalinių vežimui, judėjimas. Tiesa ir tai, kad tuo metu moterys nevykdė jokių reikšmingų karinių veiksmų.

Pagrindinė šturmo jėga buvo privati karinė grupuotė „Wagner", kurios didžiąją dalį sudarė verbuoti kaliniai. Jų atakos, lyginant su reguliariais Rusijos kariuomenės daliniais, buvo daug agresyvesnės. Yra liudijimų, kad „Wagner" nariai demonstravo nukirstas Ukrainos karių galvas. Velniop moralinius principus ir visas Ženevos konvencijas.

Nepakeliamas būties lengvumas

Rusijos istorijoje pasitaikė trumpų nušvitimo laikotarpių. Šiandien tai pamiršta, bet po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijos imperija greitai evoliucionavo į Rusijos respubliką. Tačiau neilgam. Nes netrukus įvyko bolševikų perversmas. 1991 m. šalies demokratinė santvarka vėl išgyveno kažką panašaus.

Deja, po kelerių metų pasirodė demokratiško prezidento Boriso Jelcino „paveldėtojas", kuris, atrodo, atėjo visam laikui. Ir vėl atgijo militaristinės šalies nuotaikos su agresyviai į išorę plintančiomis karinėmis „metastazėmis".

Karas kaip toks šiuolaikinėje Maskvoje juntamas ne daugiau nei tas, kurį sovietmečiu, „išsivysčiusio socializmo" laikais, vadino Didžiuoju Tėvynės karu. Į šiuolaikinį Rusijos ir Ukrainos frontą siunčiami jauni ir ne itin karingi kariai (vidutinis žuvusių amžius - 38 metai), daugiausia iš „atokių vietovių".

Todėl Maskvoje, Sankt Peterburge ir daugumoje didžiųjų Rusijos miestų nesimato nei karstų, nei pilietinio pasipriešinimo karui.

Nuo invazijos į Ukrainą pradžios batalionai Rusijoje buvo ir yra formuojami daugiausia iš tų regionų, kuriuose gyvena etninės mažumos.

Tai Tatarstanas, Baškirija, Osetija, Čečėnija, Permė, Krasnojarskas ir kiti, pareiškė JAV Karo studijų instituto (ISW) geopolitikos analitikas Džordžas Varosas (George Varos), stebintis situaciją fronte nuo pat Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pradžios.

Tai, kad į frontą dažniausiai patenka žmonės iš depresyvių regionų, kurių pagrindinis bruožas yra chroniškas pinigų trūkumas ir žemas išsilavinimo bei žinių apie šiuolaikinį pasaulį lygis, aiškiai liudija rusų kareivių, paimtų į nelaisvę, pokalbiai telefonu su savo artimaisiais Rusijoje.

Esantiems Ukrainos nelaisvėje leidžiama skambinti namo, o Ukrainos saugumo tarnyba turi laisvai prieinamus Rusijos karių pokalbių įrašus.

Kijeve ir daugelyje didžiųjų miestų karas, bet tik iš pirmo žvilgsnio, irgi atrodo nematomas. Tačiau apie jį netrunka priminti 25-30 naktinių apšaudymų per mėnesį.

Po tų apšaudymų lieka griuvėsiai ir gaisrai. Ir žuvusieji. Rytinės radijo ir televizijos naujienų laidos kupinos liūdnų pranešimų. Daugelis miestiečių vakare ant palangės pastato 5-6 litrų talpos plastikinius butelius su vandeniu, o langus uždengia.

Jei kažkur netoliese prasidės susirėmimai, tie buteliai galbūt apsaugos metalinius ir plastikinius langus nuo susisukimo į aštuonakę ar matematinį begalybės ženklą. Be to, tai yra techninio vandens šaltinis bet kokiam atvejui, nes rusų „šahedų", „geranijų" ir ypač - balistinių raketų, griaunamoji galia yra milžiniška.

Pastaruoju metu Ukrainos žiniasklaida dažnai svarsto apie galimą greitą Rusijos žlugimą, ir tada priešiškas Maskvos požiūris į kažkokį sąlyginį Vakarų pasaulį išnyktų. Tačiau daugelis tuo netiki.

Prisimenu, kaip Rusijos invazijos pradžioje visuomenėje vyravo nuomonė, kad karas, atsižvelgiant į didžiules rusų netektis, baigsis per mėnesį ar du. Ypač tomis dienomis ir savaitėmis, kai rusai buvo atstumti nuo Kijevo. Karo pabėgėliai buvo įsitikinę, kad palieka savo namus tik trumpam. O karas jau trunka beveik ketverius metus.

Ateina žiema

Rusai kaip pašėlę atakuoja Ukrainos energetinę infrastruktūrą ir dujų gavybos pramonės objektus. Ukraina seniai ištrūko iš rusiškų dujų priklausomybės gniaužtų. Čia buvo atkurti išeikvoti, kaip manyta sovietmečiu, telkiniai Ukrainos vakaruose.

Būtent tie, iš kurių dešimtmečiais buvo tiekiamos dujos į dalį Sovietų Sąjungos ir Europos. Ukraina atrado naujus naftos telkinius Poltavos srityje. Dabar nuolatiniai Rusijos apšaudymai sustabdė dujų gavybą Ukrainoje, todėl vyriausybė skyrė du milijardus eurų jų pirkimui užsienyje.

Ukrainiečiai jau išgyveno tris karo žiemas. Ant slenksčio - ketvirtoji. Praeitą ir užpraeitą žiemą iš Kremliaus skambėjo garsūs jo „gyventojų" pareiškimai, kad Ukrainos miestai ir kaimai bus sušaldyti. Šie grasinimai neišsipildė, bet visgi panašu, kad 2025-2026 m. žiema turėtų būti atšiauriausia, tiek kalbant apie orus, tiek apie situaciją mūšio lauke.

Tik ukrainiečiai ne tik kad priprato prie nesiliaujančių apšaudymų bei sutrikimų energetikos infrastruktūroje, bet su tuo ir susigyveno. Kai šalies miestuose nutraukiamas elektros energijos tiekimas, vieningai ima burgzti dyzeliniai elektros generatoriai. Jie aprūpina elektra įvairias įstaigas ir parduotuves.

Ukrainoje gana tiksliai laikomasi centralizuoto elektros išjungimo grafiko, todėl orientuotis nėra sunku. Kai nėra elektros, dar prisideda ir dažni vandens tiekimo sutrikimai. Bet, nepaisant viso to, šiemet šildymas Kijeve buvo pradėtas spalio 28 d. ir namuose šilta.

Be to, ketvirtus metus iš eilės viešajame transporte nuolat primenami artimiausi slėptuvių adresai. Oro pavojaus sirenos skamba dažnai - beveik kiekvieną dieną bei naktį, ir jau tapo įprastu Ukrainos miestų gyvenimo fonu.

Naujuose moderniuose namuose, kur paprastai yra dideli ir modernūs liftai, gyventojai dažnai juose palieka keletą butelių geriamojo vandens, sausainių ar du-tris šokoladukus, o kartais net ir vystyklus.

Viskas - dėl atsargumo. Pačių ukrainiečių požiūrį į visus šiuos sunkumus nuo pirmosios invazijos dienos ir jau ketvirtus metus iš eilės išreiškia iškalbingas šūkis - „Svarbiausia - be jų!"

Abipusė neapykanta tarp kariaujančių šalių palieka skausmingą pėdsaką ir agresoriaus teritorijoje, į kurią vis dažniau atskrenda ukrainiečių dronai, ir kurių „vizitus" žymi gaisrai bei sugriovimai.

Ukrainiečiai supranta, kad Rusijos ekonomikos žlugimas neleistų Kremliui toliau aktyviai kariauti. Todėl Ukrainos raketos atakuoja rusų naftos perdirbimo gamyklas.

Šiandien nafta yra pagrindinis Rusijos eksporto produktas. Ekspertų išvados rodo, kad jau sunaikinta apie 21 proc. Rusijos naftos perdirbimo pramonės.

Nafta maitina šalies-agresorės ekonomiką, iš jos gaminamas kuras tankams ir kariniams lėktuvams. Konflikto zonoje tai dar nėra labai juntama, bet žinoma, kad Rusijos kariuomenė susiduria su logistikos problemomis.

Jei Rusijos raketos ir pilotuojamos aviacinės bombos griauna Ukrainos miestus ir žudo juose gyvenančius žmones, tai Ukrainos smogiamieji dronai ir raketos taiko į Rusijos karinius objektus ir karines gamyklas, naftos perdirbimo pramonę, uostus ir aerodromus.

Suprantama, jei toks karinis objektas yra netoli kokio Rusijos miesto, tai su sunkumais susiduria ir civiliai.

Ukrainiečiai supranta, kad nėra jokio tikslo bombarduoti Rusijos miestų. Ukrainoje sakoma - „mes ne tokie". Žinoma, civilių žūtys Rusijoje nepaspartins pergalės, nors kartais galima išgirsti nuomonę, kad jie irgi turi pajusti karo skonį, bet dažniausiai taip kalba emocijos. Kita vertus, pagal visus moralinius ir amoralius egzistencijos dėsnius, karas turi ateiti ir ten, kur jis prasidėjo. Ir karas nėra švelnus bendravimas tarp priešiškų armijų ar tarp tautų.

Nepavykus nugalėti Ukrainos iš pirmo karto, vis tiek pergalę norintis pasiekti Kremlius sukūrė naują strateginę šiuolaikinės realybės viziją - sekinimo, „ilgą" karą. Tik tokiu būdu Rusija pati įklimpsta į karą, tiesa, dar ne „iki ausų".

Fiziognomika (veidotyra)

Remiantis Rusijos „Radio Svoboda" lapkričio 14 d. duomenimis, daugiausia žuvusių Rusijos karių yra iš Baškirijos. Didysis puolimas Ukrainoje šią vasarą Maskvai neatnešė laukiamų rezultatų.

Nepaisant rekordinio mobilizuotų karių skaičiaus ir nuolatinių atakų, Rusijos teritoriniai laimėjimai lieka minimalūs, o nuostoliai - milžiniški. Apie tai rašoma spalio 17 d. paskelbtame „The Economist" straipsnyje. „Jei niekas iš esmės nepasikeis, V.Putinas nesugebės laimėti karo mūšio lauke. Tai, kad jis toliau bando, rodo tik tai, kad jam trūksta idėjų", - rašo „The Economist".

Pergalinga retorika - šiuolaikinės Rusijos bruožas. Į Rusijos mokyklas nuolat kviečiami kariniai nusikaltėliai. Jie tampa įvairių renginių garbės svečiais, taip pat moko mokinius. Iš tiesų Rusijoje karui mobilizuojama tauta, pradedant nuo mažiausių ir baigiant seniausiais.

Su mažiausiais lengviau - jie paklusnūs, su senaisiais taip pat - jų „informacinis maistas" užsikonservuotas iš praeities laikų. Tie, kurie pagal amžių yra tarp „mažų" ir „senų", yra laužomi propagandos, ir galiausiai tampa naujausia Homo putinus žmonių karta.

Nuo karo pradžios Ukrainoje daugiau nei 2700 vaikų žuvo arba buvo sužeisti - duomenys paimti iš UNICEF Ukraina. Remiantis Generalinio prokuroro biuro ir kitų oficialių šaltinių duomenimis, iki 2025 m. lapkričio dėl Rusijos agresijos žuvo mažiausiai 637 vaikai, daugiau nei 2006 buvo sužeisti. Tačiau šie skaičiai nėra galutiniai, nes neįmanoma nustatyti tikslaus nukentėjusiųjų skaičiaus laikinai okupuotose teritorijose, kur tebevyksta karo veiksmai.

„Kaina, kurią moka vaikai, yra pribloškianti ir nepriimtina, - pareiškė UNICEF vykdomoji direktorė Katerina Rasel (Catherine Russell). - Vaikai miršta lovose, ligoninėse ir vaikų žaidimų aikštelėse, palikdami dėl jų praradimo sugniuždytas šeimas." Milijonai vaikų Ukrainoje gyvena nuolatinėje baimėje. Daugelis jų praleidžia valandų valandas slėptuvėse, klausydamiesi oro pavojaus signalų, o iš lauko skamba rusiškų raketų ir dronų sprogimai.

Tad koks iš tiesų yra karo veidas? Ar tai yra rusų prievartautojo ir žudiko, išleisto iš kalėjimo, kad užsiimtų jam įprasta veikla ir dar kariautų Ukrainoje, veidas? Ar moteriškas veidas iš naujausių rusų kariuomenės šturmo batalionų?

O gal tų Ukrainos vaikų, kurie niekada daugiau neatvers akių ir nepamatys savo gyvenimo aušros ir pasaulio?