Klimato pokyčiai lėmė žemės ašies pasislinkimą

Nors paliesti ar pamatyti žemės ašį neįmanoma, nes ji yra įsivaizduojama, visgi galima paskaičiuoti apytikrę jos vietą - jeigu ji išlįstų į paviršių, tai būtų Pietų ir Šiaurės ašigaliuose.

Taip pat žinoma, kad ašis gali pasislinkti, tai turi įtakos polių judėjimui. Taip nutinka, kai Žemės masė, reaguodama į vandenynų srovių krypties pasikeitimą ar magmos konvenciją planetos gelmėse, persiskirsto.

Visgi Kinų mokslų akademijos Geografijos ir gamtinių išteklių instituto mokslininkai nustatė, kad jeigu anksčiau ašies padėtis kisdavo dėl gamtos reiškinių, šį kartą, lyginant jos padėtį su buvusia 1990-aisiais, pirmą kartą ašis pasislinko dėl žmogaus veiklos sukeltų klimatinių pokyčių. Tiksliau, dėl šylančio klimato ir tirpstančio amžinojo įšalo.

Mokslininkai nustatė, kad 1995 m. polių judėjimo kryptis pasikeitė iš pietinės į rytinę, o pačios ašies judėjimo greitis 1995-2020 m. laikotarpiu buvo 17 kartų didesnis, negu 1918-1995 metais. Iš viso, skaičiuojant nuo 1980 m., ašigaliai pasislinko 4 metrus.

„Kuo greičiau dėl visuotinio klimato atšilimo tirpo ledynai, tuo didesnę įtaką šie procesai darė ašigalių pasislinkimui, - rašė tyrimo grupės vadovė Šenšen Den leidinyje „Geophysical Research Letters" išspausdintame straipsnyje."

Reikalas tas, kad laukų laistymui ir kitiems poreikiams naudojami požeminiai vandenys, anksčiu ar vėliau, bet patenka į pasaulinį vandenyną ir persiskirsto per visą Žemės paviršių. Remiantis skaičiavimais, per pastaruosius 50 metų žmonija iš požeminių telkinių išpumpavo 18 trilijonų tonų vandens, niekaip nekompensuodama šios masės praradimą.

Dabar užfiksuotas pasaulio ašies pasislinkimo kampas yra toks mažas, kad jis mūsų kasdieniniam gyvenimui neturės jokios įtakos, nebent kelias milisekundes pakis dienos ilgumas. Kita vertus, spartus amžinojo įšalo tirpimas kartu su barbarišku požeminių vandenų naudojimu gali turėti tiesioginės įtakos tolesniam masės persiskirstymui ir kuo tai gali pasibaigti, šiandien mokslininkai prognozuoti dar nesiryžta.