Ekonomikos gaivinimo teatras Briuselyje

Skaičiai negailestingi: nuo 2019 metų Europos chemijos pramonės gamyba krito 12 procentų. Vien Vokietijoje per 2024-uosius gamybos sektorius prarado 120 tūkst. darbo vietų. BASF uždarė 11 gamyklų Vokietijoje ir investuoja 10 milijardų eurų Kinijoje.

„ThyssenKrupp" - sunkiosios pramonės milžinas, kurio veikla apima plieno gamybą, pramonės įrangą, laivų statybą, liftus, automobilių komponentus ir įvairias inžinerines technologijas, paskelbė apie 11 tūkst. darbuotojų atleidimą. „Volkswagen" planuoja perkelti dalį automobilių gamybos į Meksiką. „Audi" uždarė gamyklą Belgijoje. Ir taip toliau, ir panašiai.

Reakcija į šią krizę - naujas Europos komisijos politinis projektas, kovo pradžioje oficialiai pristatytas kaip „Industrial Accelerator Act" („Pramonės spartinimo aktas") . Pavadinimas skamba didingai. Tačiau turinyje - gerai pažįstamas receptas: daugiau reguliavimo, daugiau direktyvų, daugiau planavimo iš viršaus.

Šis projektas iš esmės siekia vieno dalyko - valstybės pinigais skatinti europinę gamybą ir riboti importą iš šalių, kur gamybos savikaina mažesnė. Idėja teoriškai skamba gal ir patraukliai.

Jei Europos valstybės perka produktus už viešuosius pinigus, tie pinigai turėtų likti Europos ekonomikoje. Todėl siūloma viešuosiuose pirkimuose įvesti vadinamąjį „Made in Europe" (pagaminta Europoje) principą.

Automobilių sektoriui nustatytas 70 proc. vietinės kilmės komponentų reikalavimas, strateginiams komponentams - 50 proc. Bendrovės, norinčios gauti valstybės paramą, privalės garantuoti, kad pusė jų darbuotojų bus europiečiai.

Užsienio investuotojams kapitalo riba - 49 procentai. Prie to dar pridėtos ir vadinamosios „Pramonės pagreitinimo zonos" - klasteriai, kur biurokratija turėtų veikti greičiau. Bet kartu Europos komisija nori, kad pramonė būtų „žalia". Todėl kalbama apie „žalią plieną", „žalią cementą", vandenilio technologijas.

Taigi, praktiškai ši schema nesuderinama su kitu Europos projektu, vadinamu „žaliuoju kursu", kuris tą pačią pramonę daro vis brangesnę. Vienoje rankoje Briuselis laiko pramonės gelbėjimo planą, kita ranka vykdo politiką, kuri pramonei uždeda vis naujus kaštus. Tai primena vairuotoją, kuris vienu metu spaudžia ir akceleratorių, ir stabdį.

Pagrindinė problema - energija. 2025 metais vidutinė elektros kaina ES pramonei yra maždaug dvigubai aukštesnė nei JAV. 2019-aisiais šis skirtumas buvo gerokai mažesnis: 50 procentų, palyginti su JAV.

Gamtinių dujų kaina Europoje kelis kartus aukštesnė nei Amerikoje. Ir tai struktūrinis nuosmukis, kurį dar paspartino sprendimas atsisakyti atominės energetikos ir anglies, nekalbant jau apie tai, kad Europos šalys, priešingai negu JAV, nusprendė drausti skalūnų dujų gavybą.

ES reguliavimo mašina veikia pilnomis apsukomis - tik ne ta kryptimi. Garsiojoje Marijaus Dragio (Mario Draghi) konkurencingumo ataskaitoje nurodyta, kad 2019-2024 metais ES priėmė apie 13 tūkst. teisės aktų - beveik 4 kartus daugiau nei JAV per tą patį laikotarpį.

Tačiau net ir šis skaičius gali būti per mažas: jis apima tik Oficialiajame leidinyje paskelbtus aktus. Dauguma Europos įmonių nurodo, kad perteklinis reguliavimas yra pagrindinė ilgalaikio investavimo kliūtis.

Europos komisija pati pažadėjo sumažinti administracinę naštą 25 proc. per penkerius metus. Tačiau tokį patį pažadą ji jau davė 2015-aisiais pagal „Better Regulation Agenda" (Geresnio reglamentavimo darbotvarkė) ir 2017-aisiais pagal „Pramonės strategiją".

Daug įvairių mechanizmų buvo sukurta - poveikio vertinimai, REFIT programa, konsultacijos su verslu, reguliavimo tikrinimo taryba. Tačiau realūs rezultatai rodo kitą vaizdą: Europos reguliavimo sistema ne sumažėjo, o toliau augo. Atsirado netgi papildomos procedūros: poveikio vertinimai, konsultacijų ciklai, reguliavimo patikros procesai.

Be to, pagrindiniu ES projektu tapo „Europos žaliasis kursas". Tai milžiniška ekonomikos transformacija, kuri savaime generuoja didelį reguliavimo kiekį: emisijų kvotos, energijos efektyvumo reikalavimai, automobilių standartai, statybos taisyklės, pramonės dekarbonizacijos planai.

Kitaip tariant, projektas, kuris turėjo mažinti biurokratiją, pats tapo dar vienu biurokratiniu sluoksniu. Rezultatas matomas - reguliavimo srautas ne mažėja, o didėja. Vietoj vieno panaikinto reguliavimo atsirado trys nauji.

Ir kokybė atitinka kiekybę. Pavyzdžiui, 2024 metais ES reglamentu CO2 mažinimo reikalavimai buvo pritaikyti ir sunkvežimių priekaboms, tai yra, transporto priemonėms be variklio. Priekabos neturi jokio variklio ir pačios neišmeta nė gramo CO2, tačiau joms priskiriama dalis sunkvežimio emisijų. Įmonės perspėja apie kainų augimą.

Kai kurios jau kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą.

Arba imkime įmonių tvarumo ataskaitų direktyvą (CSRD) - ją Dragis pavadino „didžiuliu reguliavimo sunkumu". Ataskaitiniai standartai apima apie tūkstantį duomenų punktų, iš kurių apie 800 yra privalomi. CSRD atitikties išlaidos vienai įmonei sudaro kelis šimtus tūkstančių eurų.

Kai pramonės vadovai mato tokias iniciatyvas, jiems kyla paprastas klausimas: ar tie patys žmonės, kurie reguliuoja priekabų be variklių emisijas ir reikalauja tūkstančio duomenų punktų tvarumo ataskaitose, tikrai sugebės sumažinti biurokratizmą ir išgelbėti Europos pramonę?

Politikai kalba apie „pramonės spartinimą", produktyvumo didinimą, bet tuo pačiu kuria reguliavimo sistemą, kuri pramonę dar labiau apsunkina. Tai nenaujas modelis istorijoje. Galima prisiminti, kad ir Sovietų Sąjungoje buvo kažkiek panaši situacija.

Leonidas Brežnevas vis mėgo sakyti kalbas apie būtinybę didinti ekonomikos efektyvumą. Partijos suvažiavimuose skambėjo šūkiai apie technologinę pažangą, modernizaciją ir produktyvumo augimą.

Tačiau niekam neateidavo į galvą atsisakyti socialistinės planinės sistemos, kuri tą neefektyvumą ir sukūrė. Taip vyko tol, kol ta sistema galiausiai žlugo nuo savo pačios svorio ir nerangumo.

„Industrial Accelerator Act" neliečia pagrindinių problemų, dėl kurių pramonė traukiasi. Jis siūlo dar vieną reguliavimo sluoksnį ant jau esančios biurokratijos piramidės.

Ko iš tiesų reikia ? Pirma - pigesnė energija. Tai reiškia pragmatišką energetikos politiką, paremtą kaštų ekonomika, o ne karo su klimatu ideologija. Branduolinė energetika, vietiniai ištekliai, stabilus tiekimas.

Antra - mažiau reguliavimo. Ne daugiau „vieno langelio" programų ir naujų komisijų ir komitetų, o mažiau priežasčių, dėl kurių to apskritai reikia. Jei Briuselis nori gamyklų - verslininkams turi būti paprasčiau jas statyti.

Trečia - prekybos politika, grįsta realybe. Kinija per 2024-uosius eksportavo plieno beveik tiek, kiek visa ES pagamina. Saulės panelių ir baterijų gamyboje Kinijos dalis siekia 80 procentų. Kai rinką užlieja produkcija iš šalies, kuri nesilaiko tokių pačių aukštų kaštų gamybos standartų, konkurencija pasibaigia kapituliacija.

Ketvirta - pripažinti paprastą tiesą: pramonė nėra visokių socializmo atmainų eksperimentinė laboratorija. Gamyba vyksta ten, kur sąlygos leidžia gaminti pigiau ir efektyviau. Taškas.

„Industrial Accelerator Act" - tai politinis pareiškimas, kad Briuselis „kažką daro". Bet realiai pramonė klesti ten, kur valstybė leidžia jai dirbti, o ne ten, kur vis naujomis direktyvomis ją bando valdyti iš biurokratinio centro. Stebuklų ekonomikoje nebūna.