13 atvejų, kai galėjo kilti branduolinės katastrofos

Smūgis japonams

Apžvalgoje dėmesys skiriamas visų 9 branduolinių valstybių potencialui. Akcentuojama, kad pirmosios branduolinį ginklą sukūrusios Jungtinės Amerikos Valstijos tikėjosi išlaikyti savo naujojo ginklo monopolį, tačiau atominės bombos kūrimo paslaptys ir technologijos netrukus pasklido.

1945 m. liepą JAV atliko pirmąjį bandomąjį branduolinį sprogimą, o po mėnesio numetė dvi atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio miestų Japonijoje, siekdamos priversti ją, Antrojo pasaulinio karo dalyvę, pasiduoti. Vos po ketverių metų Sovietų Sąjunga įvykdė pirmąjį savo branduolinį bandymą. Po to fiksuoti Jungtinės Karalystės (1952 m.), Prancūzijos (1960 m.) ir Kinijos (1964 m.) bandymai.

Norėdamos užkirsti kelią tolesniam nekontroliuojamam branduolinių ginklų skaičiaus augimui, JAV ir kitos panašiai mąstančios šalys šiais klausimais pradėjo siekti tarptautinio bendradarbiavimo.

1968 m. susitarta dėl Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NPT), o 1996 m. - dėl Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties. Šiuo metu dauguma šalių yra patvirtinusios branduolinių bandymų uždraudimo susitarimus.

Apie 70 valstybių 2017 m. pasirašė ir Branduolinio ginklo uždraudimo sutartį, kurios tikslas - visiškai sustabdyti branduolinių ginklų kūrimą ir eliminuoti juos iš valstybių karinių arsenalų.

Gerasis pavyzdys - PAR

Per visą istoriją vienintelė Pietų Afrikos Respublika visiškai likvidavo savo arsenalą. Šios šalies apartheido laikų vyriausybė slapta sukūrė nedidelį kiekį branduolinių ginklų, tačiau 1991 m. valstybė prisijungė prie NPT ir atsisakė savo programos. Pastangos tarptautinėmis sutartimis bei kitais būdais apriboti branduolinių ginklų paplitimą pasiteisino ir dėl to, kad dar 1978 m. 13 šalių rimtai mąstė apie vystymą arba bandė vystyti tokią ginkluotę (6 valstybės ją jau turėjo) ir beveik visos tokius planus atmetė.

Yra keli ryškesni branduolinių ginklų ar jų programų atsisakymo pavyzdžiai. Štai iš Sovietų Sąjungos arsenalą paveldėjusios Baltarusija, Kazachstanas bei Ukraina grąžino juos Rusijai ir prisijungė prie NPT. Prieš 1991 m. įvykusį Persijos įlankos karą Irakas vykdė aktyvią branduolinių ginklų programą, tačiau buvo priverstas ją nutraukti prižiūrint ir tikrinant Jungtinių Tautų kontrolieriams.

2003 m. gruodį Libija savanoriškai atsisakė slaptų branduolinio arsenalo kūrimo pastangų.

Pastaruoju metu tik Sirija mąstė apie branduolinių ginklų įgijimą ir tik Iranas to aktyviai siekė. Nors tokios šalys, kaip Izraelis, Indija ar Pakistanas niekada nepasirašė NPT ir galiausiai įgijo ginklų, o Šiaurės Korėja iš sutarties pasitraukė 2003 m. sausį, sutariama, kad dvišaliai bei daugiašaliai ginklų kontrolės susitarimai ir pastangos pasiekė daugiau pergalių, nei patyrė nesėkmių. Tai ne tik sustabdė įspūdingą galvučių kiekio augimą, trukusį beveik pusę šimtmečio, bet ir reikšmingai sumažino Sovietų Sąjungos (vėliau - Rusijos) bei JAV arsenalus, kadaise turėjusius daugiau nei 60 tūkst. užtaisų. Dabar pastarųjų yra apie 12 tūkst. Įspūdingi ir pastangų stabdyti branduolinius bandymus rezultatai - jei 1962 m. užfiksuoti 178 tokie aplinkai bei žmonėms kenksmingi bandymai, per pastaruosius du dešimtmečius jais pasižymėjo tik Šiaurės Korėja.

Anot Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus, pastaraisiais metais minėtos ganėtinai pozityvios tendencijos iš esmės sustojo. O Rusijos invazija į Ukrainą bei jos branduoliniai grasinimai problemą vėl daro aktualia.

„Verta paminėti, kad padidėjusi įtampa išaugina ir nesusipratimų, galinčių baigtis katastrofiškai, tikimybę. Per istoriją buvo bent 13 atvejų, kai branduoliniai ginklai buvo tyčia ar netyčia panaudoti. Kiekvienas iš šių atvejų galėjo privesti prie katastrofos", - teigiama apžvalgoje.

Per plauką nuo nelaimių

Vardiname tuos 13 atvejų:

*1957 m. virš Naujosios Meksikos iš bombonešio iškrito branduolinė bomba. Sprogstamosios medžiagos detonavo, tačiau branduolinė reakcija neįvyko.

*1958 m. bombonešis „B-47" netyčia numetė branduolinę bombą virš Pietų Karolinos. Ji nukrito kažkieno sode ir sunaikino jame buvusį namą. Laimei, bombos atominė galvutė liko lėktuve.

*1961 m. virš Šiaurės Karolinos sudužo bombonešis „B-52" ir ant žemės nukrito 2 branduolinės bombos. Gynybos sekretorius Robertas Maknamara pareiškė, kad vienas jungiklis užkirto kelią branduoliniam sprogimui.

*1961 m. bombonešis „B-52", gabenęs 2 branduolines bombas, sudužo Kalifornijoje. Nei viena bomba nesprogo.

*1962 m. Kubos raketų krizė yra laikoma įvykiu, per kurį Šaltasis karas vos neperaugo į plataus masto branduolinį karą. Ypač arti katastrofos pasaulis atsidūrė dėl sovietiniame povandeniniame laive, kurį JAV karinis jūrų laivynas atakavo netoli Kubos, priimto atsakomojo sprendimo. Šis laivas jau kelias dienas negalėjo susisiekti su Maskva, tad jo įgulos nariai nežinojo, ar padidėjusi įtampa dar neišaugo į karą. Kapitonas priėmė sprendimą paleisti branduolinę torpedą, tačiau, kilus ginčui, laivyno karininkas Vasilijus Archipovas galiausiai įtikino kitus to nedaryti. Jei povandeninis laivas būtų panaudojęs branduolinį ginklą, labai tikėtina, kad būtų kilęs branduolinis karas. V.Archipovas dažnai vadinamas „žmogumi, išgelbėjusiu pasaulį".

*1965 m. netoli Japonijos nuo JAV lėktuvnešio šono nukrito naikintuvas su branduoline bomba. Bomba taip ir nebuvo rasta.

*1966 m. bombonešis „B-52" virš Ispanijos ore susidūrė su kuro papildymo lėktuvu. Iš bombonešio iškrito keturios branduolinės bombos, dvi susprogo įprastiniu (ne branduoliniu) būdu. Nepaisant to, sprogimo vieta vis tiek smarkiai užteršta radiacija, o 1 400 tonų radioaktyvios žemės reikėjo išgabenti į JAV.

*1968 m. užsidegė ir Grenlandijoje nukrito bombonešis „B-52" su 4 vandenilio bombomis. Visgi, tai nesukėlė branduolinės reakcijos. Jei reakcija būtų įvykusi, visi signalai būtų (klaidingai) rodę, kad sovietai atliko branduolinį smūgį. Tai veikiausiai būtų išprovokavę branduolinį atsakomąjį smūgį.

*1979 m. keturių skirtingose JAV vietose esančių valdymo centrų ekranuose pasirodė signalai apie didelį iš Sovietų Sąjungos atskriejančių raketų kiekį. Reaguojant į tai, raketos su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis buvo įvestos į aukščiausią parengtį, o branduoliniai bombonešiai pasiruošė kilti. Prieš pradedant kontrataką buvo suvokta, kad tai - klaidingas pavojaus signalas. Ekranuose buvo rodoma tikroviška sovietų atakos imitacija, skirta karinėms pratyboms - ji per klaidą buvo perduota tiesioginei kompiuterių sistemai.

*1980 m., Arkanzase įvykusio sprogimo metu, 9 megatonų galios branduolinė galvutė (1945 m. ant Japonijos numestų atominių bombų galia siekė 0,015 ir 0,021 megatonų) buvo nublokšta maždaug 100 metrų. Jos saugumo priemonės liko nepažeistos.

*1983 m. sovietinė ankstyvojo perspėjimo sistema parodė, kad iš JAV paleistos 5 tarpžemyninės balistinės raketos. Budintis karininkas Stanislavas Petrovas tai savo vadovybei pristatė kaip klaidingą signalą. S.Petrovas samprotavo, kad mažai tikėtina, jog JAV pirminiam smūgiui panaudotų vos 5 raketas, ir pažymėjo, kad nebuvo įmanoma identifikuoti raketų paliekamų garų pėdsakų. Jis buvo teisus - klaidingą aliarmą sukėlė nuo debesų atsispindėjusi saulės šviesa, sovietinei palydovų sistemai atrodžiusi kaip paleidžiamų raketų blyksniai.

*1995 m. Rusijos radarai užfiksavo į šalies teritoriją nukreiptos raketos paleidimą. Įspėjimas greitai buvo perduotas aukštyn vadovavimo grandine, dėl ko Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas atidarė Rusijos branduolinį lagaminėlį ir svarstė, ar leisti imtis atsakomųjų branduolinių veiksmų. Paaiškėjo, kad tai buvo netikras pavojus, kurį sukėlė Norvegijos mokslinės raketos, skirtos Šiaurės pašvaistei tirti, paleidimas. Rusijai apie tokį planuojamą paleidimą buvo pranešta, tačiau radarų operatorių ši informacija nepasiekė.

*2007 m. 6 branduolinės sparnuotosios raketos Šiaurės Dakotoje per klaidą buvo pakrautos į bombonešį „B-52". 36 valandas niekas JAV karinėse oro pajėgose nepastebėjo, kad dingo 6 branduoliniai ginklai. JAV generolas Halberis pakomentavo: „Branduolinėje srityje dirbu nuo 1966 metų ir nesu girdėjęs apie labiau nerimą keliantį incidentą."

Neabejotina, kad iš tikrųjų tokių pavojingų atvejų buvo daug daugiau, tačiau apie juos nežinoma arba dėl žinių apie juos patikimumo nėra sutariama.

Izraelis - neskaidriausias

Anot Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus, informacija apie branduolinius ginklus ne visos valstybės dalinasi atvirai.

„Prieinamos informacijos kiekiai smarkiai skiriasi priklausomai nuo konkrečios valstybės - JAV laikoma skaidriausiai apie branduolinį arsenalą pranešanti šalis, o Izraelis šiuo atžvilgiu yra neskaidriausias, nes nenurodo, ar apskritai turi aptariamos ginkluotės", - konstatuojama apžvalgoje".

Pasaulyje egzistuoja daugiau nei 12 000 branduolinių galvučių. Maždaug 5681 iš jų yra tinkama naudoti, bet laikoma saugyklose, o likusios 3904 įdiegtos ginklus nešančiuose orlaiviuose arba raketose. Iš pastarųjų apie 2100 galvučių priskirtos aukštos operacinės parengties ginklams, todėl gali būti iššautos greičiau nei likusios.

Apskritai branduolinių galvučių turi 9 valstybės: Indija, Izraelis, Jungtinė Karalystė, JAV, Kinija, Pakistanas, Prancūzija, Rusija ir Šiaurės Korėja. Per visą istoriją tai yra didžiausias valstybių, įgijusių branduolinį ginklą, skaičius.