1 nuotr.Pamenate laikus, kai Amerikoje kurį laiką pabuvę tautiečiai (žinoma, ne visi) grįžę į savo gimtą kraštą smalsiems draugams ir giminėms pasakodavo, „kaip gražu Amerikėj, ammm...".
Kai kurie taip įsijausdavo į pasakojimus apie svajonių šalį, kad Lietuva jų lūpose likdavo it koks antipodas, tarsi čia nė nebūtumei gimęs, augęs.
Šiandien tokių dalykų turbūt nebeišgirsime. Iš kompleksų marškinėlių išaugome.
Na, nebent ekspertai laidose, kalbėdami tam tikromis temomis, įpins kokį anglišką pavadinimą/terminą ar jaunimas tarpusavio susirašinėjimuose dalį teksto parašys angliškai. Galbūt mados dalykai čia ne paskutinėje vietoje.
Taigi „bedemonstruodami madas" staiga supratome, kad Lietuvoje tarpusavyje kalbėtis norime lietuviškai, o tie, kurie gyvena Lietuvoje ir nemoka kalbėti viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų, turi stengtis išmokti.
Toks noras pagrįstas. Regis, rodome pagarbą savo kalbai.
Vis dėlto neretai kitų pastangas išmokti gerai kalbėti lietuviškai išjuokiame.
Paprastas pavyzdys: socialiniuose tinkluose moteris su akcentu, bet lietuviškai siūlo pirkti batus jos parduotuvėje.
Staiga po vaizdo įrašu pasipila komentarai - „o jaaau akcieentas" ir pan. Ir tie „teisieji", kurių gimtoji kalba yra lietuvių, rašydami komentarus padaro klaidų.
Juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Tikriausiai nė vienas nesame tobulas, juo labiau kad klysti yra žmogiška, bet bent jau pasistengtume įvertinti kito žmogaus pastangas kalbėti ne jo gimtąja kalba, tačiau aiškiai suvokiant, kad auditorija - lietuvių, o šalis - Lietuva.
Šventajame Rašte rašoma, kad kadais žmonės kalbėjo viena kalba, tačiau sugalvojo pastatyti Babelio bokštą. Kad pasiektų patį Dievą. Tada Dievas kalbas ir sumaišė.
Bet šiandien žmonėms, regis, svarbiausia rasti bendrą kalbą. Nes skaldytis jau labai gerai mokam.
