1 nuotr.Užimtumo tarnyba paskelbė, kad praėjusiais metais į Lietuvą atvyko dirbti 71,4 tūkst. užsieniečių. Iš jų net 59,4 tūkst. - iš trečiųjų šalių. Daugiausiai - iš Ukrainos, Baltarusijos, Uzbekistano ir Indijos.
Kitaip tariant darbdaviai vežasi darbuotojus iš valstybių, kurių gyventojams net mūsų minimali alga turėtų atrodyti kaip itin viliojanti.
Todėl gal neverta stebėtis, kad šių metų pradžioje darbo imigrantų iš trečiųjų šalių skaičius Lietuvoje buvo 12,4 proc. didesnis nei prieš metus.
Akivaizdu, kad darbuotojai iš tokių valstybių įvežami būtent dėl to, jog jiems galima mokėti mažiau nei pageidauja vietiniai, o ne dėl to, kad jie kuo nors geresni už lietuvius.
Verslas, spausdamas valstybės institucijas įsileisti daugiau užsieniečių, motyvuoja, esą trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.
Bet nutyli, kad tarp atvažiuojančiųjų yra ir daugybė dirbančiųjų žemos kvalifikacijos darbus - valytojų, pagalbininkų ir t.t.
Šiuo metu šalyje dirba 174,5 tūkst. užsieniečių.
O dabar sulyginkime šiuos skaičius su skaičiais, iliustruojančiais bendrą Lietuvos darbo rinką.
2026 m. sausio 1 d. šalyje registruota 159,3 tūkst. bedarbių - netgi mažiau, nei yra dirbančių užsieniečių.
Kitaip tariant, teoriškai, jei nebūtų įleidžiami svetimšaliai, kurie užima mūsų darbo vietas, nebūtų nė vieno bedarbio.
Aišku, teoriškai, nes yra ir piktybinių mūsų bedarbių, o ir ne visos darbo vietos patrauklios dėl menkų algų.
Tačiau faktas, kad, jei būtų nustatytos griežtesnės kvotos užsieniečiams, Lietuvos darbdaviai būtų priversti didinti algas ir daugiau lietuvių pasirinktų darbą vietoj pašalpos.
Tačiau itin liberalus požiūris į pigią užsienietišką darbo jėgą devalvuoja atlyginimus, jis nežymiai viršija bedarbių pašalpas.
Tad dažnai turbūt susimąsto, ar dėl kelių papildomų eurų verta dirbti.
