1 nuotr.Kai paklausai mūsų politikų, atrodo, kad Lietuva yra demokratijos šauklys, spindintis pavyzdys kai kurioms dar neapsisprendusioms Rytuose esančioms valstybėms.
Tačiau tie patys politikai nesibodi laužyti vieno iš svarbiausių demokratijos principų - valdžių padalijimo principo. Jiems atrodo normalu, jei politikas vienu ypu peršoka iš Seimo į Konstitucinį Teismą.
Lyg nė nebūtų buvęs politiku, neturėtų ryšių su partija. Lyg nesineštų į KT sukaupto politinio bagažo.
Laužyti valdžių padalijimo principo nesibodi ne tie, kuriems klijuojamos marginalų etiketės, o didžiosios partijos. Jei konservatoriai prastūmė į KT saviškį Stasį Šedbarą, tai socialdemokratams žūtbūt reikia prastumti Julių Sabatauską.
Ir nesvarbu, kad pastarasis teisės studijas baigė jau būdamas Seimo nariu, o teisininku nedirbo nė vienos dienos. Sako, blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu.
Bet, jei lyginsime su kariuomene, čia net ne kareivis. Gal dalinio virėjas ar vairuotojas, ne kariškis. Bet teisės generolu vis tiek nori būti ir partijai čia viskas normalu. Nes saviškis, ypač nusipelnęs - nuo 2000 m. Seime sėdi.
Labai jau atsainus požiūris į Konstitucinį Teismą. Bet gal jis ir turi toks būti, gal politikų požiūris tiesiog parodo realybę.
Realybė tokia, kad virš KT jau seniai plevena Konstitucijos dvasios, apgaubiančios svarbiausią valstybės įstatymą tokia migla, kad tik pačios ir supranta, iš kur ištraukė vienokį ar kitokį sprendimą.
Jei tarp dvasių plevena ir saviškis, partijos karys, juo geriau. Toks geriausiai žino, kokia migla tuo metu naudingiausia.
Kuo toliau, tuo mažiau sprendimai susiję su 1992 m. priimta Konstitucija.
„Ei, už lango jau XXI amžius, neužtenka tik žiūrėti į 1992 m. parašytas eilutes, reikia pajusti laiko dvasią", - pasakytų kokia Konstitucijos dvaselė ar partinė žuvelė.
O laiko dvasia tokia, kad interpretacijos vertinamos daug labiau už principus.
