1 nuotr.Kiek žinau, pagal įstatymą nuo šių metų pradžios aptarnavimo sferoje dirbantys užsieniečiai privalo mokėti lietuviškai. Bent šiek tiek.
Deja, didelių pokyčių šioje srityje kol kas nesimato. Bent jau Vilniuje.
Minimalius pokyčius pastebėjau, kai porą kartų pasinaudojau pavėžėjų paslaugomis. Vairuotojai iš saulėtųjų Rytų bent jau sveikinosi lietuviškai ir, atvykę į galutinį tašką, paklausė: ar čia? Vis šis tas.
Pagalvojau, kad gal ir turi tas įstatymas kažkokį poveikį, gal užsieniečiai pasivargins bent šiek tiek pasimokyti juos priėmusios šalies kalbos. Visgi greitai supratau, kad žvelgiau į reikalą pernelyg optimistiškai.
Neseniai nutariau apsilankyti kirpykloje, užėjau į pirmą pasitaikiusią, ne pačiame Vilniaus centre, bet netoli jo.
Salone sėdėjo dvi merginos, kurioms uždaviau elementarų klausimą: ar apkirpsite?
Merginos susižvalgė, tada viena nedrąsiai perklausė: norite kirptis? Bet perklausė rusiškai.
Akivaizdu, kad jos nesuprato net elementarios frazės, kuri jų darbe yra bene dažniausiai pasitaikanti.
Iš kirpyklos išėjau nenusikirpęs, kiek sutrikęs ir piktas. Pilietis turi teisę pykti, kai mato, kad jo šalyje į valstybinę kalbą žiūrima taip nepagarbiai.
Vėliau sužinojau, kad Lietuvoje prieglobstį gavusiems ukrainiečiams taikoma išimtis, jie gali ir nemokėti lietuviškai.
Nežinau, ar tos kirpėjos buvo ukrainietės, bet, kad ir kaip būtų, pyktis niekur nedingo.
Kartą buvau Italijoje ir per penkias dienas itališkai išmokau turbūt daugiau nei tos kirpėjos moka lietuviškai.
Nors to net mokėjimu nepavadinsi, tik kelios trumpos frazės.
Ir kirpėjoms pradžiai užtektų bent trumpų frazių, kad į lietuvišką klausimą neatsakinėtų rusiškai.
Jei nesiteikiama tų kelių frazių išmokti, tai rodo tiek atvykėlių požiūrį į mūsų valstybę, tiek mūsų valstybės prisitaikėliškumą ir nepagarbą sau.
