Dvi prezidentės kadencijos

G.JAKAVONIS: Baigiasi antroji prezidentės kadencija Simono Daukanto aikštės rūmuose. Gerbiamas Artūrai, dvi kadencijas buvote Seimo pirmininku, jums pačiam teko eiti prezidento pareigas. Pakalbėkime apie pastarąjį mūsų valstybės dešimtmetį ir pabandykime įvertinti Dalios Grybauskaitės veiklą.

A.PAULAUSKAS: Aš ne kartą dalyvaudamas prezidento rinkimuose esu permąstęs, kokio prezidento reikia Lietuvai. 2014 metais dalyvavau prezidento rinkimuose su D.Grybauskaite ir aš jau tada jai išsakiau savo priekaištus kaip prezidentei. Gal per antrąją kadenciją ji šiek tiek keitėsi, gal kažką taisė savo elgesyje. Man visada atrodė, kad prezidentas turi būti lyderis, turi būti formuojantis, telkiantis, vienijantis, bendraujantis. Žmogus, kuris čia, mūsų visuomenėje, yra priimamas kaip autoritetas, kaip lyderis, ne dėl to, kad jo bijo, ne dėl to, kad jis yra griežtas ar žiaurus, bet todėl, kad jis yra išmintingas, turi idėjų ir tos idėjos traukia žmones. Esu buvęs Estijoje, man patiko tokia tradicija, kad prezidentas prieš Kalėdas apvažiuoja visą šalį, gyvena kiekvienoje savivaldybėje, susitinka su žmonėmis, dalyvauja savivaldybių tarybų posėdžiuose. Kitaip tariant, bendrauja ir susitikinėja su žmonėmis, tada grįžta į Taliną ir prieš pat Kalėdas dalijasi kelionių įspūdžiais, visus sveikina ir pan. Mūsų prezidentė veikia visiškai pagal kitą elgsenos modelį, gal pagal savo charakterį, gal pagal savo suformuotą būdą. Ji apskritai nedalyvaudavo įvairiuose renginiuose, labai mažai išvykdavo bendrauti su žmonėmis, tie susitikimai būdavo daugiau parodomieji. Nebuvo noro telkti žmones, bandyti pažinti juos. Aš jau nekalbu apie tai, kad reikia keisti visą prezidento palydą, kai važiuojama su žiburėliais, policijos palyda ir visa kita. Mes esame nedidelė šalis ir tikrai nereikia tokios parodomosios akcijos kiekvieną kartą atvykstant ar išvykstant. Aš manau, kad viską reikia daryti paprasčiau. Nekalbu apie Islandijos prezidentę, kuri į darbą eina pėsčiomis. Tuo ji artimesnė paprastiems žmonėms. Prezidentas turėtų būti savas žmogus.

Didelė mūsų prezidentės klaida, kad nuo pirmos savo darbo dienos ji pradėjo naikinti partinę struktūrą, visaip ją žemindama ir ignoruodama. Todėl šiandien mes turime tai, ką turime. Partijas ištikusi krizė, atsiranda partijoms alternatyvos - komitetai ir kiti dariniai. Sakyčiau, ji labai daug prisidėjo, kad politinė mūsų sistema visiškai nusilpo. Per dešimt metų D.Grybauskaitė su visomis valdžiomis konkuravo. Vienintelis Andrius Kubilius jai pataikavo galbūt todėl, kad buvo krizė ir gal reikėjo palaikymo. Tačiau visuomet ji bandė atrodyti virš visų, ne kartu dirbti, o visiems vadovauti. Buvo nuolatinis noras pasirodyti, kad „čia aš esu stipriausia“. Ta konkurencija yra šiek tiek ir konstituciškai užprogramuota, bet ji labai neigiamai veikia mūsų žmonių sąmonę, ir pačių valdžių darbo rezultatus. Galiu pasakyti iš savo pavyzdžio, kai mes 2012 metais atėjome į Seimą. Man teko vadovauti komitetui (Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas - red.). Mūsų kariuomenė ir mūsų gynyba buvo nustekenta iki tokio lygio, kad nebuvo jokio rezervo, jokio finansavimo, visos atsargos buvo išnaudotos ir t.t. Finansavimas buvo tiesiog tragiškas, tik 0,6 proc. (nuo BVP - red.).

Kai mes pradėjome sakyti, kad reikia atkurti mūsų gynybinį pajėgumą, kad iki 2018 metų pasiektume tuos 2 proc., ji visuomet bandė užbėgti už akių. Jeigu mes sakome - 2018 m., tai ji sako - 2016 m. Jeigu mes sakome, kad 2017 m., tai ji sako 2015 m. Kitaip sakant, bandė pasirodyti svarbesnė už visus, bet ne dėl to, kad įsigilintų į esmę, o todėl, kad neužleistų pirmenybės.

Trečia dalis - teisėsauga. Tai taip pat yra jos sritis. Ji parenka žmones, su kuriais vėliau nebendrauja. Skirdama teisėją klausia, ar jis bus jos komandoje. Visiškas nesupratimas, kad teisinė valdžia irgi yra valdžia, kad ji taip pat yra nepriklausoma. Akivaizdu, kad buvo padaryta daug klaidų. Ji naudojosi teisėsaugos informacija, manipuliavo ja ir tokiu būdu tvirtino savo autoritetą, savo galias. Aš manau, kad taip buvo padaryta didelė klaida ir tai mūsų teisėsaugai, be abejo, atsilieps.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Egidijau, jūsų kolega, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas Norvilas pokalbyje su „Respublika“ prieš keletą savaičių priminė prezidento priesaiką, kad jis prisiekia būti visiems vienodai teisingas. Kaip prezidentei sekėsi vykdyti šiuos priesaikos žodžius? Turėjome Darbo partijos bylą, dabar turime liberalų. Nusikaltimo prasme, mažai matau skirtumų. Tačiau pažvelkime į prezidentės elgesį Darbo partijos atžvilgiu ir liberalų - skiriasi kaip diena nuo nakties...

E.BIČKAUSKAS: Ne paslaptis, aš visuomet buvau skeptiškas prezidentės atžvilgiu. Atrodo, kad visi mes čia esame tokio požiūrio, tad aš nenorėčiau toks būti. Taigi, ką mes turėjome prieš 10 metų ir ką turime dabar? Ką ji gavo ir ką palieka? Sutikime su tuo, kad bent jau ekonomiškai Lietuva blogiau negyvena nei prieš 10 metų, galbūt tik socialinė atskirtis padidėjo, bet Lietuva nesužlugo.

Kalbant apie pačią prezidentę, Artūras jau užsiminė, kad nuo pat pradžios nebuvo matyti švelnumo ir artumo žmonėms. Antroje kadencijoje ji jau bandė bendrauti ir su vaikais, ir su šeimomis, bet čia buvo daugiau parodomosios viešųjų ryšių akcijos, kurios manęs neįtikino. Ar nors vienas prisimena kokią nors prezidentės spaudos konferenciją, kur būtų neparuošti klausimai? Aš kažkaip neprisimenu. Bandžiau galvoti, kodėl tai įvyko. Iš dalies, manau, tai lėmė jos charakteris. Darau išvadą, kad tai atsirado todėl, kad ji atėjo kaip prezidentė su tam tikra paslaptimi, kuri ne visiems buvo paslaptis. Ji, dalyvaudama rinkimuose, puikiai žinojo, kad jeigu kas nors duos komandą išviešinti visą šią paslaptį, tai ji nelaimės rinkimų. Tačiau tos komandos nebuvo ir ji atėjo su savo paslaptimi. Bijau, kad ji tapo tarsi įkaite, todėl ir nenorėjo artimesnio bendravimo, viešumo. Galų gale buvo baimė, kad ta paslaptis bus išviešinta. Iki šiolei mes nežinome, kaip ji atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tad dėl tų pačių spaudos konferencijų - neduok, Dieve, dar kas nors paklaus, kaipgi ji atsakys į neparuoštą klausimą. Neduok Dieve, kas nors ims ir duos komandą. Manau, kad tai stipriai paveikė jos elgesį. Kaip yra, taip yra, bet kandidatai į prezidentus turi ateiti be jokių paslapčių.

Ką mes turime? Deja, kaip turėjome didžiausią savižudybių skaičių Europoje, taip ir tebeturime. Kaip turėjome didžiausią nužudymų skaičių Europoje, taip ir turime. Šiuos veiksmus - savižudybes ir nužudymus - vertinu kaip objektyvią visuomenės moralinę būseną, kuri nėra gera.

Ką mes turime saugumo prasme? Prezidentė aiškina, kad mes dar tokie saugūs niekada nebuvome. Leiskite man nesutikti. Politine prasme - taip, galbūt. Mes tikrai nesame geopolitiniai žaidėjai, kurie gali paveikti viso pasaulio politiką, bet savo lygmeniu mes įtaką daryti galime. Mes kalbame apie Rytų partnerystės kryptį. Idėja puiki, nuostabi. Bet kai ji yra paremta tik tuo, kad per ją bandoma padaryti tik blogiau vienam iš kaimynų, tai tokia partnerystė keičia savo prasmę.

A.SKARDŽIUS: Aš norėčiau platesne prasme pažvelgti į tą 10 metų laikotarpį. Deklaruota, kad įvairiuose sektoriuose siekiame nepriklausomumo. Kalbėta, kad parlamentas yra blogai, nuo jo gali būti priklausomi vieni ar kiti. Tačiau prezidentės sprendimai svarbiausiais aspektais - finansų, energetikos, beje, ir gynybos sektoriuose - priimami vienasmeniškai. Pažiūrėkime, šiandien prezidentės štabo vadovas Vitas Vasiliauskas - Lietuvos banko valdybos pirmininkas, antrosios kadencijos štabo vadovas - Romas Švedas - „Lietuvos geležinkelių“ valdybos pirmininkas, buvęs patarėjas Arūnas Molis vadovauja SGD terminalui, kitas patarėjas - Nerijus Udrėnas - Klaipėdos jūrų uosto direkcijos valdybos pirmininkas. Dar vienas patarėjas, Nerijus Rasburskis, įgyvendina šiukšlių deginimo, fabrikų statybos projektą. Jau nekalbėsiu apie Ingridą Šimonytę, kuri yra žinoma nuo Finansų ministerijos laikų, buvo sėkmingai įdarbinta su Vitu Vasiliausku Lietuvos banke. Žinoma, Rokas Masiulis yra „pilkasis kardinolas“, vadovaujantis Susisiekimo ministerijai. Kaip žinoma, jis savo karjerą pradėjo įtvirtindamas SDG terminalą su privačiu juridiniu asmeniu - „Klaipėdos nafta“. Matau čia nepotizmą, savo patarėjų protegavimą ir tylą, visuomenės informavimo tylą, manipuliavimą žiniasklaida. Greičiausiai ta pati žiniasklaida yra finansuojama tiesiai ar per tarpininkus. Mes matome, kad viešuosiuose sektoriuose - finansuose, energetikoje, transporte - per rangovus, per tiekėjus su užsienio įmonėmis yra daug kontraktų. Kas vyksta tuose sektoriuose? Bankai, skolinimosi politika. Dabar atliekamas parlamentinis aukščiausio lygio tyrimas, kada jis baigsis - sunku pasakyti. Dabar matyti, kad pasiskolinus 2010-2012 metais, būtent prezidentės pirmosios kadencijos metu, 7,5 mlrd. eurų, mes palūkanų permokėsime 2 mlrd. Eur, o skolą grąžinsime tik 2022 m. Kur nukeliavo tie pinigai? Gal tyrimas į šiuos klausimus atsakys. Valstybės kontrolė tuo metu negalėjo „įkąsti“, buvo labai neskaidru, buvo neaiškūs asmenys, kurie skolinosi.

Energetika... Reikėjo sužlugdyti SDG projektą, kurį įgyvendino Žemės ūkio ministerija su „Achema“ ir sukurti savo „pinigų plovimo“ sistemą per šį projektą. Užuot įsigiję naują laivą, mes jį išsinuomojome už trijų laivų kainą dešimčiai metų. Jeigu norėsime išsipirkti, turėsime dar sumokėti vos ne įsigijimo kainą, po dešimties metų privalomos nuomos. Dujos... Buvo kalbama apie prezidentės patikėtinį ir globotinį Roką Masiulį, kad štai „Gazprom“ bus taikoma teisinga kaina. Beje, „Gazprom“ dujų ir buvo daugiausiai nupirkta, vadovaujant Arvydui Sekmokui, už didžiausią kainą. Dujos buvo perkamos net tam, kad iš jų gamintų elektrą ir tai buvo vadinama energetine nepriklausomybe, nors pagaminta elektra iš „Gazprom“ dujų buvo tris kartus brangesnė 2010, 2011, 2012 m., nei iš pačios Rusijos tiesiogiai įsigyta elektros energija. Kas čia per fenomenas? Tai yra pinigų plovimo schema, kartu su „Gazprom“. Dujos, pradėjus veikti SDG terminalui, buvo pirktos iš „Statoil“, sutartis dabar taip pat galioja 10 metų, iki 2024 metų. Per pirmus pirkimus, nors pirkome labai nedidelį kiekį, palyginti su rinkos kaina, mes permokėjome 34 proc. Už tą nedidelį kiekį, įsigytą 2015 m., už dujas mes permokėjome 54 mln. Grįžkime prie bankų. „Snoro“ ir Ūkio banko uždarymas, teigiant, kad Skandinavijos bankai yra skaidresni. Jie sėkmingai pasidalijo bankų grobį, turiu omenyje šių bankų klientus. Pasirodo, tie patys Skandinavų bankai taip pat sėkmingai „plauna“ rusų pinigus. O už bankų uždarymą, daugiau nei 1 mlrd. Lietuvos mokesčių mokėtojai iki šiol turi mokėti, nes, kaip žinote, yra draudimo sistemos.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Viliau, viešojoje erdvėje randu bandymus lyginti D.Grybauskaitę su tarpukario prezidentu Antanu Smetona. Aš į tą gretinimą žiūriu skeptiškai. A.Smetona - prezidentas, kuris išugdė tautiškumą ir pilietinę visuomenę, jis net rašė vadovėlius. Jūs esate žmogus, susijęs su Vyčio idėja. Deja, ji įgyvendinta ne Lukiškių aikštėje, o Kaune. Atrodo, kad reikėjo prezidentei tik stipriau kumščiu trenkti į stalą ir viskas būtų stoję į savo vietas. Bet atsitiko taip, kad Lietuva pasidalijo į dvi dalis...

V.KAVALIAUSKAS: Pirmiausia, nereikėjo kumščiais trankyti. Reikėjo paprasčiausiai simboliškai įnešti vieną eurą ir pasakyti - „aš už tai“. Bet ji pasakė: „Man alergija nuo šito.“ Pas mus atsiranda politikų, kurie bijo istorijos, nes jie praeityje turi kažką nešvaraus. Per daug nesigilinsiu, bet man atrodo, kad tuos dešimt metų Lietuva nematė prezidentės. Jeigu palyginsime A.Smetoną ir D.Grybauskaitę, tai A.Smetona prisistatė Lietuvai, apvažiavo visą šalį, jis buvo kiekvienoje apskrityje, 1927 m. vos ne visus valsčius aplankė. Ką lanko mūsų prezidentė? Kur ji važinėja? Niekur. Per dešimt metų ji Lietuvos taip ir nematė. Buvau neseniai Pagiriuose, tai - istorinis miestelis, tarp Utenos ir Kėdainių. Jame vyko to miestelio išlaisvinimo nuo bolševikų 100 metų renginys. Man gaila, kad mes užmirštame savo žmones, savo miestelius ir savo istoriją. Miestelis, kuris davė 19 Vyties kryžiaus kavalierių, 95 savanorius, nuo 1988 m. yra net ne apylinkė, net ne seniūnija, nėra mokyklos. Pražygiavo Pagirių orkestras, du vyrai su armonikomis, vienas su būgnu ir vienas su saksofonu. Jie sugrojo maršą, savanoriai pastatė labai gražų paminklą. Ar buvo prezidentė Pagiriuose? Juk tokie miesteliai lėmė, kad mes tapome valstybe. Gaila, kad prezidentė niekur nevažinėja. Todėl, matyt, ir Lietuvos nepažįsta. O gal ji tiesiog bijo pažinti Lietuvą.

Noriu grįžti dar prie to, kas kalbėta. Mane labai stebina dvigubi standartai. Aš prisimenu Sauliaus Spėčiaus istoriją. Jis buvo Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo patarėjas energetikai. Kai jis pamatė, kad reikia jau išeiti iš darbo, iš politinio darbo išėjo į energetiką. VTEK nusprendė, kad jis neturėjo teisės, nes nuėjo į sferą, kurią pats globojo. Dabar jūs man pasakykite, kai paskiria terminalo vadovu žmogų, kurio atlyginimas yra gal penkis kartus didesnis nei prezidentės, kaip viskas atrodo? Tada buvo negalima, o čia - viskas galima? Ar mes ir įstatymus kaitaliojame tada, kai reikia?

Mums sako, kad prezidentė yra atsakinga už užsienio politiką. Pas mus praktiškai visi pasiima tiek valdžios, kiek nori ir niekas neskaito Konstitucijos. Tai sena istorija, kodėl prezidentė važinėja į Europos vadovų susitikimus. Kodėl į tuos susitikimus važinėja Estijos ir Latvijos premjerai, o iš Lietuvos - važiuoja prezidentė. Man teko dirbti gal jau su penkiais premjerais ir aš vis girdžiu tuos palyginimus. Paskutinieji premjerai teigė, kad jiems net nepasakydavo, ką svarstė. Tai ar mes tikrai esame valstybė, ar esame kažkoks privatus uabėlis - noriu - nuvažiuoju ir paklausau, noriu - papasakoju, o nenoriu ir nepasakoju. Konstitucija, kurią skaito prezidentė, yra ta pati, kurią skaito ir Lietuvos piliečiai. Aš vieną kartą paprašiau, kad prezidentūra man paaiškintų, ar čia viskas yra pagal Konstituciją, tai man visai nebuvo atsakyta. Man ne taip svarbu, ar prezidentė yra karo vadas, ar užsienio politikos vadas, man svarbu, kokią atmosferą ji sukuria Lietuvoje. Ar mes esame vieninga Tauta, ar mes esame vieninga valstybė, ar mes turime tikslą, į kurį visi eina? Nuo 2009 m., kur mes visi einame? Dabar paskelbta - „Globali Lietuva.“ Dumkit iš Lietuvos, kur kas nori, viskas yra gerai. Kitam prezidentui teks priimti imigrantus - ne lietuvius, ne krikščionis, ko gero. Visi sakys, kad štai visi suvažiavo valdant šiam prezidentui. Bet viskas padaryta daug anksčiau, vietos jau yra ištuštintos, belieka tik atvažiuoti.

G.JAKAVONIS: Išrinkus Seimą, prezidentas Valdas Adamkus visada ateidavo, dalyvaudavo pirmajame posėdyje, bet esant D.Grybauskaitei mes viso šito nematėme. Ar nereikėtų Seime rinkti prezidento, kaip daro mūsų kaimynai latviai. Suprantu, gal žmonėms, kurie laukia prezidento rinkimų, ta mintis atrodytų nepopuliari...

A.PAULAUSKAS: Man dar norisi grįžti prie tų minėtų dvigubų standartų. Prisiminkime Rolando Pakso prezidentavimą. Jam nebuvo nieko atleidžiama, buvo kietai kalama dėl visų jo padarytų klaidų. D.Grybauskaitė sužaidė, sakyčiau, gerą žaidimą. Ji suprato, kad jos praeitis yra silpnoji pusė, ji užsitikrino konservatorių palaikymą. Tai jai leido žinoti, kad iš tos radikalios dešinės pusės ji nesulauks kritikos. Antra, ką ji padarė - sugebėjo pamaloninti, užtildyti žiniasklaidą, kad negalima prezidentei užduoti neparuoštų klausimų. Kai latvis žurnalistas, nežinodamas mūsų tradicijų, uždavė klausimą, ji pašoko ir išėjo. Mūsų žiniasklaida visa tai ignoravo. Žinoma, vėliau visi buvo apdovanoti ordinais už tokį palaikymą. Vis dėlto, jai leido kurti tą dvigubų standartų atmosferą. Savo oponentams taikė vienus reikalavimus, o savo komandai buvo visai kiti reikalavimai.

E.BIČKAUSKAS: Gerbiami ponai, jūs įsivaizduokite tokią situaciją, kad konservatoriai visiškai nereaguotų į prezidento veiklą ir elgesį. Tai yra nerealu, tad per tuos dešimt metų jie ir nereagavo. Komandos niekuomet ir nebuvo. Ar tai nėra dvigubi standartai? Žinant tą situaciją ir girdint prezidentės žodžius apie Sausio 13-osios bylos nuosprendį, tai gal geriau reikėjo patylėti. Kalbant apie elementarų padorumą, reikėjo patylėti. Puikiai atsimenu 1988, 1989, 1990 ir 1991 metus. Prisimenu, koks buvo sunkus daugelio žmonių apsisprendimas tą momentą, iš manęs neišgirsite prezidentės pasmerkimo. Aš žinau, kaip buvo sunku apsispręsti. Bet, deja, kai eini į prezidentus, viską turi sudėlioti ant lėkštučių, kad netaptum savo įkaitu. Taip įkaitu tampa ir visa visuomenė. Džiaugiuosi, kad Lietuva yra stipri, kad ir kiek mes matome problemų, ji nesužlugo, ir, manau, jau nesužlugs. Pagrindinis dalykas, kuris sietinas su šia kadencija, man yra prezidentės atitolimas nuo žmonių. Negaliu pamiršti jos skridimo pigiu lėktuvu. Pirmiausia, tai yra gėda Lietuvai. Bet norėtųsi dabar, po dešimties metų, paklausti, ar dar kada nors ji skrido tokiu lėktuvu?

G.JAKAVONIS: Žiūrint į prezidentę, man susidarė vaizdas, kad ji Lietuvoje nebemato savo ateities, galbūt svajoja apie darbą kažkur europinėse struktūrose.

A.SKARDŽIUS: Be abejo, galėtų tapti Konservatorių partijos pirmininke, jeigu ponas Vytautas Lansbergis taip nuspręstų... Galima būtų kalbėti apie viešuosius ryšius, kai didieji žiniasklaidos atstovai buvo išvadinti skalikais, o savi skalikai apkabinėjami medaliais. Prezidentė daug kalbėjo apie gynybą, apie BVP procento didinimą, tačiau antroje kadencijoje buvo tik investicijos į „dūdų orkestrus“ ir jų skaičiaus didinimą. Antroje kadencijoje, įsigyjant tuos gerai išreklamuotus „bokserius“, buvo 88 vienetai numatyta įsigyti, prisimenant tą „auksinių šaukštų“ skandalą, būtent tuo metu, tą savaitę, buvo pasirašoma sutartis. Ne veltui buvo kalbama, kad per daug išeikvota, įsigyjant virtuvės įrangą, lauko virtuvių įrangą, pavadintą „auksiniais šaukštais“, kadangi tuo metu buvo po milijoną dolerių permokėta už kiekvieną „boxerį“, lyginant su vokiečių kariuomenės tais pačiais 2016 m. įsigytais „boxeriais“. Europos Komisija pareikalavo dokumentų ir Lietuva tuos dokumentus siuntė. Tuose dokumentuose buvo surašyta, kad būtent gynybos taryba, vadovaujama prezidentės, 2015 m. buvo nurodžiusi, kad 2016 m. pirksime „boxerius“, kokius „boxerius“, su kokia įranga. Nurodyta ir tai, kad jie bus perkami per tarpininkus. Užtat ta kaina išaugo. Ar tai, kad 88 mln. dolerių permokėta, ne gynybinių pajėgumų silpninimas? Už 88 mln. buvo galima įsigyti daug tos pačios karinės įrangos, technikos. Galų gale, mes galėjome nusipirkti ir tankų.

V.KAVALIAUSKAS: Pas mus valstybėje prioritetas yra šokiai ir krepšinis, nieko daugiau. Daugiausiai apdovanoti asmenys yra iš tų sferų. Nebuvo apdovanotas nė vienas rektorius. Tai ir parodo, kokie yra valstybės prioritetai, kuriuos nustato ne kas kitas, o valstybės vadovas. Čia yra visuomenės iškreipimas, kai mes pradedame melstis ne tiems dievams. Kai mes orientuojamės ne į šviesą, ne į mokslą, ne į kažkokią pažangą, o žiūrime, kas, kam laiku paduoda naktinį puoduką, o tai nėra pats geriausias dalykas. Blogiausia yra tai, mano nuomone, kad pas mus yra iškreipti prioritetai, o pačios valstybės strateginio tikslo taip ir nebuvo suformuota per šiuos 10 metų. Nuo 2004 m. mes klaidžiojome kaip po dykumą, laukdami, kada numirs karta, prisimenanti organizuotumą, gerą administraciją ir pan. Po Nepriklausomybės paskelbimo tikrai buvo neblogai besitvarkančių vyriausybių, kurios gelbėjo mus iš krizių, iš blokadų ir pan., tikrai buvo šviesių dalykų. Apskritai, mūsų istorija yra labai šviesi, bet tas Mozė, kuris turi stovėti priekyje, turi jausti daugiau, išmanyti daugiau ir atsakyti daugiau. Pas mus valstybės vadovas, kuris yra renkamas, bus laiku apkirptas, pamaitintas, laiku bus paduodama kavos. Bet jis visus tuos penkerius metus, kuriuos bus laikomas Konstitucijos garantu, Vyriausiuoju kariuomenės vadu ir mūsų vadovu bet kokioje situacijoje, turi jausti atsakomybę. Jeigu mes renkame prezidentą nacionaliniuose rinkimuose, tai jis turi jausti daug didesnę atsakomybę, nei jis jaučia.

Filmuotą konferencijos medžiagą rasite čia.