Zigmas VAIŠVILA. Venesuela: karas ar spektaklis? Lietuva: partizanausime ar...?

Paaiškinti netrukdytus JAV malūnsparnių skrydžius Karakase ir Prezidento Nikolo Maduro išgabenimą į JAV galima tik dviem būdais - JAV, Rusijos ir Kinijos susitarimu dėl N.Maduro nuėmimo ir pastarojo sutikimu arba didelio mąsto poveikiu aukščiausiems Venesuelos pareigūnams.

Pastarasis variantas mažiau tikroviškas.

Ir JAV Prezidento Donaldo Trampo pareiškimai (be nuostolių įvykdėme karinę operaciją, N. Maduro buvo pasiruošęs) savotiškai tai patvirtina.

Venesuelos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad viceprezidentė Delsi Rodrigez „prisiims ir vykdys visas prezidento pareigoms būdingas funkcijas, pareigas ir įgaliojimus, siekiant užtikrinti administracinį tęstinumą ir visapusišką tautos gynybą".

Mat paskelbus, kad N.Maduro neteko pareigų, turėtų būti surengti nauji prezidento rinkimai.

D.Rodrigez valstybinėje televizijoje pasmerkė išpuolį, kariuomenė paskelbė lojalumą jai. Viceprezidentės buvimo vieta slepiama, Ispanijos žiniasklaida paskelbė, kad ji Maskvoje. Rusijos URM tai neigia.

Venesuelos gynybos ministras Vladimiras Padrino paskelbė, kad priešinsis karinei intervencijai. Vargu, ar JAV ryšis intervencijai į 28,5-35 mln. gyventojų kalnuotą šalį su džiunglėmis, nors D.Trampas paskelbė, kad perima Venesuelos valdymą (kuriamas tam skirtas komitetas).

Vargu, ar tai įmanoma be vidaus administracinių jėgų užvaldymo.

Antraip - dar vienas Vietnamo karas ir D.Trampo diskreditacija.

Venesuelos naftos atsargos didžiausios pasaulyje (per 300 mlrd. barelių)..

2023 m. gruodyje referendume 96 proc. venesueliečių pritarus, kaimyninės Gajanos provincija Esekibo su 11 mlrd. barelių naftos atsargų paskelbta 24-ąja Venesuelos valstija.

D.Trampas paskelbė, kad Kinija ir toliau gaus Venesuelos naftą, kad su Rusija jis sutaria, kad Venesuela turės kompensuoti JAV naftos įmonių nuostolius dėl naftos verslovių nacionalizavimo.

Bent man neaišku, kodėl demokratine šalimi prisistatančios JAV šaudė į Venesuelos parlamentą? Ar kad šis posėdžiautų JAV?

Sunku betikėti, kad JAV, jau pagrasinusios panašiais veiksmais Kolumbijos ir Meksikos Prezidentams, Kubai, nesugalvos perimti ir Grenlandijos valdymo. Pvz., kad užtikrinti JAV Tulės kosminės bazės ir kitų karinių bazių saugumą.

Ar Europos Sąjunga gins šį Danijos autonominį kraštą, ar pasakys, kad ir Grenlandijos autonomija, kaip ir Venesuelos Prezidentas N.Maduro, nevisiškai legitimi?

Nenustebkime, jei po JAV spec. operacijos Venesueloje išvysime ir Kinijos spec. operaciją Taivanyje.

O ir Rusijos spec. operaciją Ukrainoje D.Trampas vadina Rusijos ir Ukrainos karu.

Visos trys jos „gražios" ir „teisios". JAV, Rusija ir Kinija drauge su Indija tampa „teisiausiomis".

Na apsikeis jos griežtais diplomatiniais pareiškimais, ir tiek.

O naujas pasaulio persidalinimas vyks toliau.

1945 m. birželio 26 d. 51 valstybės priimtas JTO Statutas, įsigaliojęs 1945 m. spalio 24 d. įkūrėjoms jį ratifikavus, netenka prasmės.

Ir nereikia vieniems į kitus pirštais rodyti, kuri pasaulio šalis „šventesnė".

2015 m. vasario 17 d. JT Saugumo Taryba vienbalsiai priėmė rezoliuciją Nr.2202 dėl 2014 m. ir 2015 m. Minsko susitarimų dėl Ukrainos įgyvendinimo.

2022 metais buvusi VFR kanclerė Angela Merkel ir buvęs Prancūzijos Prezidentas Fransua Olandas patvirtino, kad jų atstovaujamos šalys net nesiruošė vykdyti Minsko susitarimų.

Musulmoniškas pasaulis kol kas suskilęs į tris dalis - Saudo Arabijos, Turkijos ir Irano, dėl ko jos nepatenka į naujas „tiesas" diktuojančių gretas.

Šį 2025 metų virsmą teks ne tik įsiminti, bet ir mokytis gyventi naujomis sąlygomis.

Pasitikėti galime tik savimi.

Dar kartą pamatėme, kokia trapi yra laisvė ir kokią kainą gali tekti sumokėti už ją, aklai atidavus kitiems spręsti mūsų likimą.

Įsitikinome, kad NATO - tai tik JAV politikos įgyvendinimo įrankis.

Tad ką daryti, jei JAV nusprendžia, kad joms svarbiau savi klausimai?

Ne kažkokios Lietuvos ar Ukrainos klausimai.

Štai „teisinga" žiniasklaida Lietuvoje džiaugiasi Ukrainos armijos GRU (Vyriausiosios žvalgybos valdybos) vadovo Kirilo Budanovo paskyrimu Vladimiro Zelenskio administracijos vadovu - legendinis Rusijos priešas paskirtas į šias pareigas!

Tačiau „pamiršta", kad V.Zelenskis dar neseniai kovojo su šiuo žmogumi - realiu konkurentu galimuose Prezidento rinkimuose.

Tad kieno valia K.Budanovas paskirtas į šias pareigas?

Gal D.Trampo, valdančio V.Zelenskio korupcijos medžiagą, nurodymu?

Prieš pat šį įvykį Ukrainos antikorupcijos tyrimo biuras (NABU) įtarimus pareiškė 5-iems Ukrainos Aukščiausiosios Tarybos „Liaudies tarno" frakcijos deputatams iš V.Zelenskiui artimos aplinkos.

Mažos valstybės likimas priklauso ne tik nuo jos veiksmų, bet ir nuo pasaulio didžiųjų sprendimų bei susiklosčiusių tarptautinių aplinkybių.

Ar galime leisti sau „prabangą" įsitraukti į karą mūsų teritorijoje?

Ar Ukrainos pamokos dar nepakanka?

Štai nuo sausio 1 d. mūsų jaunuoliai kviečiami atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 18 metų iškart po mokyklos baigimo.

Net įstojimas į aukštąją mokyklą nepadės - teks eiti į akademines atostogas ir po kariuomenės grįžti studijuoti.

Net Tarybų Sąjungoje suprato, kad reikia ne tik karių, bet ir išsilavinusių jaunuolių, dėl ko studentų nešaukdavo į Tarybinę armiją, o daugelyje aukštųjų mokyklų buvo karinės katedros.

Ir Arvydas Sabonis buvo paskubomis priimtas į Žemės ūkio akademijos studentus, kad jo nepašauktų į armiją ir nežaistų krepšinio už Maskvos CASK (Centrinį armijos sporto klubą), bet liktų žaisti už Kauno „Žalgirį" (štai koks desovietizuotinas „sovietmečio" reliktas).

Ką reiškia ura-patriotų propagandinė „kova" su Rusija, Baltarusija - iki Ukrainos pergalės?

Kokia ta pergalė?

Ar kad paguldyti į žemę dar kelis šimtus tūkstančių ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos karių, o po to vis tiek sulaukti panašių pasekmių?

Ar jūs tikri patriotai, jei nepasitikite Ukrainai teikiama parama?

Juk neimate ginklo į rankas ir neinate ten kariauti!

Kodėl Ukrainos valdžios veikėjų sūnūs nekariauja?

Beje, Didžiojo Tėvynės karo metais Josifo Stalino ir kitų TSRS vadų sūnūs kariavo, žuvo, patekusių į nelaisvę nekeitė.

Ar susimąstote dėl tokių „smulkmenų"?

Ar nepavargsite būti „patriotais", ypač už atlygį?

Kodėl karo pretekstu vykdomą korupciją į dienos šviesą ištraukti pradėjo JAV, šį svertą naudojanti savo tikslais?

Ar esame tikri, kad Lietuvos valdžia nėra įklimpusi į šią karo korupciją?

Naujieji pasaulio valdymo rėmai atskleisti 2025 m. JAV nacionalinio saugumo strategijoje.

Suskubta keisti ir Lietuvos strategiją.

Ar joje matysime Lietuvos įsipareigojimą tarptautinius procesus vertinti, visų pirma, per nacionalinius interesus, naudoti diplomatinį santūrumą, remtis mūsų saviverte ir abipuse pagarba kitiems?

Visų pirma, kaimynams.

Juk jų nepakeisime, nors vieni kitiems istorinių priekaištų turime ir turėsime.

Ar suvoksime, kad aklas didžiųjų valstybių nurodymų vykdymas, ignoruojant mūsų pačių interesus ir saugumą, tai nėra mūsų saugumas?

Ar suvoksime mūsų šalies ir tautos dydį?

Ar vaidindami „didvyrius", užtikrinsime, kad karinis konfliktas Lietuvoje nesibaigs tautos sunaikinimu ar išbėgiojimu, sienų pakeitimu?

Bent jau neskatinkime šių akivaizdžių rizikų ir didžiųjų galių karo.

Nepadės ir vaikiškas vieni kitų pravardžiavimas „vatnikais" ar „landsbergininkais".

Kokie mes bebūtume, pikti ar nepikti, vieni kitų nekenčiantys, visi esame drauge čia, Lietuvoje. Ir tie, kurie esate toli nuo Lietuvos, bet neabejingi jai. Tad kaip gyvensime 2026 metais?

Mūsų dirbtinai suskaldytos Lietuvos bėda yra ta, kad visa tai turime daryti drauge, taip pat ir vieni kitų nekenčiantys. Antraip bus blogai ir vieniems, ir kitiems - mūsų visų čia neliks.

Todėl kalbėkimės tarpusavyje ir pradėkime nuo kažko paprasto, tačiau bendro. Kad nenutiktų taip, kaip su antru Prezidento Antano Smetonos įamžinimo Vilniuje konkursu, kuriame rungėsi ne tik sukurtos skulptūros, galva ir net pusė galvos, lyg norėta ne pagerbti A. Smetonos atminimą, bet parodyti jo asmens „dviprasmybę".

Konkurso reikalavimus dėl derinimo su aplinkos sutvarkymu prie Vilniaus Senojo teatro, kuriame 1917 m. buvo išrinkta Lietuvos Taryba ir jos pirmininkas A. Smetona, atitinkantis statulos projektas vienintelis cituoja A. Smetonos siekį „Lietuvos sostinė - Vilnius", įtvirtintą 1928 ir 1938 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijose.

Mano kukliu supratimu, jei konkursas yra dėl A. Smetonos įamžinimo Vilniuje, tai Vilniui, visų pirma, turėtų rūpėti, kad A. Smetona buvo bene vienintelis to meto Lietuvos politikas, nepraradęs vilties atgauti Vilnių Lietuvai ir įtvirtinęs Konstitucijose nuostatą „Lietuvos sostinė - Vilnius".

Antraip, atsiprašau, kam tas paminklas Vilniuje be Vilniaus atgavimo minties!? Juk ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentai rėmėsi tarpukario Lietuvos valstybės tęstinumu. Gal bent tiek pagarbos parodykime Lietuvos sostinei ir Antanui Smetonai?

Ir suvokime, kad mūsų negelbės nei putinai, nei trampai, nei uršulės, nei Vokietijos kancleriu tapęs šios šalies „Black Rock" vadovas Fridrichas Mercas.

Nepriklausomai nuo to, kiek miškų iškirsime ar milijardų išleisime.

Nė vienam jų nerūpi ir nerūpės, kaip gyvensime mes, ukrainiečiai, palestiniečiai, iraniečiai, venesueliečiai...

Po antrojo pasaulinio karo mūsų partizanų kovos paremti taip ir neatėjo žadėję tai padaryti amerikiečiai.

Gyvenome iliuzijomis, nors Potsdamo susitarimais Vakarų buvome atiduoti Tarybų Sąjungai.

Partizanų vadai sutiko su paskutiniuoju tarybų valdžios amnestijos siūlymu - pasiliko miškuose patys, bet išsiuntė jaunimą. Kad Lietuva fiziškai išliktų.

1990 metais Lietuva nepriklausomybę atkūrė ne ginklu, ne revoliucija, bet Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pasirinktu taikiu keliu - konstituciniais rinkimais į okupacinės valdžios valdymo organus.

Drįstu tvirtinti, kad tik dėl to dauguma Lietuvos žmonių, žinodami pokario kovų patirtis, tam pritarė.

1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą paskelbė ne mistinis neegzistavęs „Atkuriamasis Seimas", o 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose išrinkta 12-ojo šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba.

Ir tai padarėme, nepaisydami TSRS grasinimų ir JAV, Prancūzijos, Vokietijos atkalbinėjimų.

Tad nuo ko šiandien pradėsime bendrus veiksmus?

Dėl mūsų išlikimo.

Manau, kad nuo bendro spaudimo valdžiai.

Taip veikėme 1988-1990 metais, kada Sąjūdis drauge su žmonėmis privertė keistis Tarybų Lietuvos valdžią, o 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą priiminėti mums svarbius įstatymus, keisti Lietuvos TSR Konstituciją.

Net nutarti, kad TSRS įstatymai Lietuvoje galioja, tik jei jiems pritaria Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba.

Pamąstykime, kokiais bestuburiais tapome šiais laikais, visų pirma, santykiuose su Lietuvos valdžia ir Europos Sąjungos „valdytojais".

Gal pradėkime nuo Baltijos kelio dienos paskelbimo valstybės švente?

Gana gedėti, metas pakelti galvas ir parodyti, kad diena, kada mes buvome tokie vieningi ir dėl to stiprūs, mums yra labai svarbi.

Juk dėl to mus ir skaldo, supriešina, kad nebūtume vieningi, o dėl to - stiprūs.

1989 m. rugpjūčio 23 d. 650 km nusidriekęs Baltijos kelias buvo estų, latvių ir lietuvių tautų ryžto ir susitelkimo išraiška.

Tvirta ir vienareikšmiška.

Po šio įvykio visiems tapo aišku, kad šias tautas sustabdyti galima buvo tik jėga.

Estijos Liaudies Fronto, Latvijos Tautos Fronto ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pakviesti apie 2 milijonai žmonių sujungė Taliną, Rygą ir Vilnių.

Vien Lietuvoje jų buvo apie milijoną su kelio atšaka Ukmergė-Kaunas.

Žmonės susijungė bendram tikslui - atkurti šių valstybių Nepriklausomybę.

Tai buvo reiškinys, kurio pakartoti neįmanoma, o ir nereikia, nes tai bus netikra.

Baltijos kelias parodė trijų tautų sugebėjimą sutelkti jėgas gyvybiškai svarbiam bendram tikslui.

Tai buvo ir politinės kovos kelias, patvirtinęs, kad Baltijos tautos moka apginti savo tikslus ir idealus TAIKIAI.

Prievarta - ne Baltijos kelias.

2009 metais UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties" sąrašą dėl unikalaus TAIKAUS protesto, pasireiškusio tvirtu ir įtikinamai didžiuliu mastu.

Tai padarė žmonės, be ginklo ir pasitikėdami savimi, todėl ir į 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atėjo taikiu būdu.

Iš Kremliaus prieš ir po Baltijos kelio sklidę grasinimai ir pyktis mūsų jau nebegąsdino.

Baltijos kelias patvirtino mūsų taikaus pasirinkimo stiprumą ir pasirinkto kelio teisingumą.

Kodėl šiandien mes turėtume rinktis ne TAIKOS, bet KARO kelią?