Zigmas VAIŠVILA: Šiurpi pasinaudojimo Tauta atodanga. Ar gi ne, Vytautai Landsbergi?

Lietuvoje straipsneliai apie paauglių ir moterų seksualinį išnaudojimą, bet ne apie šios stulbinančio masto sistemos, kuri apibūdintina, visų pirma, kaip sekta, paskirties - valdančiojo „elito" parinkimas „vertybinėms" šalims ir jų valdymas.

Pamatėme, kokias pagrindines „vertybes", mums pateikinėtas, kaip abstrakčias „europines vertybes", išpažįsta šios sektos nariai ir „vertybinėms" šalims parenkami valdytojai.

Visa kita - tik demokratinėmis prisistatančių šalių šios „demokratijos" techninis įdiegimas, bet ne teisė.

Jei reikia, pasitelkiami „nepriklausomi" teismai ir teisėsauga.

Todėl nenuostabu, kad šiandien Lietuvoje nutylimas istorinis mūsų Tautos 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas.

Nes jo paminėjimas verstų mus susimastyti, kas ir kodėl taip šiurpiai pasinaudojo Tauta, kuri prieš 35 metus per kruvinuosius 1991 m. sausio įvykius susitelkė ir vasario 9 d. plebiscite įspūdingai pasisakė ne tik už valstybės nepriklausomybę, bet ir jos formą - respubliką bei jos valdymo formą - demokratiją.

Tautos sprendimo iš mūsų reikalavo demokratiniai Vakarai.

1990 m. kovo 11 d. Akto jiems nepakako mūsų pripažinimui.

Drauge su Tarybų Sąjunga jie mus vertė skelbti Moratoriumą Kovo 11-osios Aktui.

Juos neišblaivė ir 1991 m. sausio 13-ąją pralietas nekaltų mūsų tautiečių kraujas. Kaip ir šiandien neišblaivo daug gausiau liejamas ukrainiečių kraujas.

Todėl 1991 m. sausio 16 d., Sausio 13-osios aukų laidojimo dieną, Vakarų spaudžiama mūsų Aukščiausioji Taryba nutarė pavesti Vyriausybei ir savivaldybėms surengti Lietuvos Respublikos gyventojų, turinčių Lietuvos pilietybę arba pilietybės teisę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, visuotinę apklausą - ar jie pritaria naujos rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika".

Po kelių dienų šis nutarimas papildytas, nurodant apklausą vykdyti ir Respublikos rinkiminei komisijai.

Buvo balsuojama ir iš anksto.

Apklausa vyko ramiai, nekaltų žmonių kraujo praliejimu pasipiktinę Lietuvos žmonės dalyvavo labai aktyviai.

Balsavimo išvakarėse į vieną Vilniaus balsavimo apylinkę pabalsuoti vokais atėjo dvi senutės, kurios į klausimą, kam jos vargstančios, kodėl nenorinčios ateiti rytoj kartu su visais, atsakė: „Vaikeli, o jeigu mes naktį numirsim, tai juk mūsų balsai už Lietuvą pražus."

Šį įvykį posėdyje pagarsino Vytautas Landsbergis.

Užsienio stebėtojai buvo iš Švedijos, Belgijos, Islandijos, Lenkijos, Armėnijos, Čekoslovakijos, Suomijos, Vengrijos, Bulgarijos, Gruzijos, Azerbaidžiano, Rumunijos, JAV konsulato Leningrade, Čekoslovakijos ambasados Tarybų Sąjungoje, Helsinkio grupės iš Lenkijos, Armėnijos Tautinio sąjūdžio, Rusijos demokratinės sąjungos, Latvijos, Rusijos ir Estijos užsienio reikalų ministerijų, Lenkijos lenkų rėmimo užsienio draugijos.

Agitacija vyko iki apklausos dienos.

Ją vykdė visos politinės partijos bei visuomeninės organizacijos, tame tarpe ir LKP/TSKP, t. y. M. Burokevičiaus vadovaujama TSKP organizacija Lietuvoje. TSRS kariniai daliniai netrukdė.

Skundų dėl rinkimų įstatymų pažeidimų Respublikos rinkiminė komisija negavo.

1991 m. vasario 11 d. Aukščiausios Tarybos posėdyje Respublikos rinkimų komisijos pirmininkas akademikas Juozas Bulavas pristatė šio 1991 m. vasario 9 d. teisinio akto rezultatus.

Rinkėjų sąrašuose buvo 2 milijonai 652 tūkstančiai 738 balsuotojai, kuriems buvo sukakę 18 metų ir turėjo Lietuvos pilietybę arba teisę į ją.

Apklausai surengti sudarytose 2087 rinkiminėse apylinkėse Respublikoje ir 5-iose už Respublikos ribų (Rusijoje - Maskvoje, Smolenske, Tiumenės srities Kogalymo mieste, Armėnijoje - Artyko mieste, Estijoje - Taline) balsavo 2 milijonai 247 tūkstančiai 810 balsuotojų (84,73 proc. visų rinkėjų), iš kurių apklausos teiginiui „taip" pritarė 2 milijonai 28 tūkstančiai 339 balsuotojai (90,5 proc. dalyvavusių apklausoje).

Nepritarė 147 tūkstančiai 39 balsuotojai (6,56 proc. dalyvavusių apklausoje). 66 tūkstančiai 614 (2,96 proc.) biuletenių buvo negaliojantys.

Aukščiausioji Taryba vardiniu balsavimu (už - 116 deputatų, prieš nebalsuota, vienas susilaikė) priėmė 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos konstitucinį įstatymą Nr.I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės", kuriuo įtvirtintas šis tvirtas Tautos pasirinkimas ne tik už valstybės nepriklausomybę, bet ir jos formą - respubliką bei jos valdymo formą - demokratiją.

Atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika", pažymint, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, suprantant plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir vykdant Lietuvos tautos valią, Aukščiausioji Taryba priėmė ir iškilmingai paskelbė šį įstatymą:

1 straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

2 straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Tikrai istorinės Aukščiausiosios Tarybos (ne neegzistavusio Atkuriamojo Seimo!) Pirmininko Vytauto Landsbergio kalbos „Lietuvos plebiscitas" citatos:

„Lietuva dar sykį tarė žodį. Tikriausiai ir vėl kokie melagiai mėgins jį užpilti drumzlėmis, iškreipti ar nutylėti. Bet žodis pasakytas - lyg priesaika dangaus ir žmonių akivaizdoje, lyg ranką padėjus ant Šventojo Rašto - tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė Respublika.

Kad žodis taptų kūnu, reikia daug darbo, susiklausymo, kantrybės, ištvermės. Gali būti, kad istorija pareikalaus dar ir naujų aukų. Bet kad ir kas toliau beįvyktų, to žodžio apie nepriklausomybę, kurį ištarė visa Lietuvos tauta, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, nors ir viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net ir šita Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiom nors dujom apsvaiginta ar sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, nutarimą.

Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas.

Taip aš norėčiau pabrėžti, kad žmonės gerai suprastų ir už šitos salės sienų, ką jie padarė: daugiausia ir svarbiausia, ką galėjo padaryti savo Tėvynei ir savo vaikams. Jie priėmė svarbiausią mūsų valstybės įstatymą apie nepriklausomybę ir demokratiją.

Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.

Žmonių sukurta valstybė gins jų būvį ir teises, o įstatymas gins žmogų arba žmonių, piliečių, tautinę arba religinę bendriją, jeigu reiktų, ir nuo pačios valstybės arba nedorų jos pareigūnų. Tai demokratija, kurią puoselėsime ir tobulinsime kartu su savo valstybe, būdami nepriklausomi nuo bet kurių mums primestų valdžių ir svetimų įsakinėjimų. Po to, kai Lietuvos žmonės užvakar išreiškė savo bendrą valią, kitoks kelias jau būtų ir bus neteisėtas.

Tokį padarėme pagrindinį teisinį-konstitucinį sprendimą, kuris yra ir mūsų politinis ginklas. ... visų rinkėjų balsavimas dėl pagrindinio valstybės būties klausimo yra plebiscitas, kurio rezultatai yra galutiniai ir privalomi;... Mes norime doros ir atviros politikos, be sąmokslų ir slaptų protokolų,..."

Ir svarbiausi šios istorinės kalbos žodžiai: „AČIŪ, TVARKYSIMĖS PATYS."

1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažino Islandija.

Pirmoji mus 1990 m. gegužės 31 d. pripažino Moldavijos TSR, būdama sudėtine TSRS dalimi.

Tokiu būdu buvo įgyvendinta 1989 m. vasario 16 d. Kaune prie atkurtos Juozo Zikaro „Laisvės" skulptūros Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narių priesaika Lietuvai: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas - laisva Lietuva. Mūsų likimas - Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės."

1991 m. vasario 9 d. Tautos referendume priimtas konstitucinis įstatymas tapo ir 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendume priimtos Konstitucijos sudėtine dalimi.

Tačiau dar 1992 metais Sąjūdžio Seimo tarybos narys poetas Marcelijus Martinaitis perspėjo, kad į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau - ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.

Deja, tai pasitvirtino su kaupu.

Didžioji Lietuvos žmonių apgaulė įvykdyta Lietuvos stojimu į tikrąsias "vertybes" propaguojančią Europos Sąjungą.

Nors Marko Tveno nuomone, „apgauti žmones lengviau nei įtikinti, kad jie buvo apgauti", tačiau pabandykime tai išsiaiškinti.

Apgaulė ruošta sąmoningai ir iš anksto.

Vadovaujantis Konstitucijos 9 str. (svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu), 2003 m. vasario 27 d. Seimo nutarimu Nr.IX-1350 "Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės" (Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas) organizuotas dvi dienas 2003 m. gegužės 10-11 d. vykęs referendumas.

Prieš tai 2003 m. vasario 25 d. Seimas pakeitė LR referendumo įstatymą, kad referendumą galima vykdyti ne vieną dieną, bet savaitę, kad dėl narystės tarptautinėje organizacijoje pakanka 50% referendume dalyvavusių piliečių pritarimo.

Akivaizdus nepasitikėjimas Tauta ir būsimu jos balsavimu, nes ES yra ne tarptautinė organizacija, bet valstybių sąjunga.

Todėl ir buvo pasirinkta apgaulė.

Tautos balsavimui buvo pateiktas ne teisės aktas dėl Lietuvos Respublikos stojimo į ES, bet tik sakinys „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje".

Kaip, kokiomis sąlygomis ši narystė?!

Mūsų ir kitų į ES stojusių valstybių narystės sąlygas ir atiduodamą suverenitetą nustatė Atėnuose pasirašytas 2003 m. balandžio 16 d. „Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų".

Būtent šį Aktą ratifikavo tuometės ES valstybės-narės ir į ją stojančios valstybės, bet ne 2003 m. gegužės 10-11 d. mūsų referendumo sakinį, už kurį balsuoti buvo pasiūlyta mums.

Ši patyčia būtų šauniai atsiskleidusi, jei ES narėms būtume pasiūlę balsuoti ne už stojimo aktą, o už mums, kaip šuniui kaulą, numestą sakinį „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje".

Tad mūsų Tauta nebalsavo dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą Akto.

Stojimo į ES Aktą 2003 m. rugsėjo 16 d. įstatymu Nr.IX-1730 ratifikavo ne mūsų Tauta referendume, bet Seimas, pažeisdamas Konstitucijos 148 straipsnio reikalavimą suvereniteto atidavimo klausimą spręsti Tautos referendume ir gauti 3/4 visų balsavimo teisę turinčių rinkėjų pritarimą.

Ratifikavimo įstatymą pasirašė Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas.

Antikos laikų Romėnų teisė, kuria remiasi ir Lietuvos teisė, skelbia ir šias aiškias taisykles: ex iniuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) ir nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali turėti naudos iš teisės pažeidimo).

Todėl po teisiškai neįvykusio Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą mūsų Konstitucija liko nepakeista - Lietuvos valstybė liko nepriklausoma demokratine respublika.

Tad istorinis 1991 m. vasario 9 d. mūsų Tautos sprendimas dėl Lietuvos valstybės galioja!

Ar gi ne, Vytautai Landsbergi?

Kodėl, Tamsta, vis tik toks nesąžiningas Tautai?

Kur ją nuvedėte? Ir kodėl?

P.S. Š. m. vasario 6 d. d. piliečių referendumo iniciatyvinė grupė gavo tikrai "istorinį" VRK atsisakymą spręsti referendumo iniciatyvos registravimą dėl Konstitucijos pataisos, sumažinant referendumo kartelę iki 70 ar 100 tūkst. piliečių parašų.

Pasiremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimu - 300 tūkst. piliečių parašų skaičius referendumui inicijuoti yra neliečiama konstitucinė vertybė...

Taigi, Lietuvos piliečiai, JŪS nebeturite teisės keisti Jūsų Konstitucijos!

Jos tereikėjo iki tol, kol Lietuva tapo užvaldyta. Kad įgyvendinti D. Epšteino sektos "vertybinę" politiką.