Zigmas VAIŠVILA. Kostas Smoriginas: „Aš tam visą save atiduodu“

1975 metais Konservatoriją baigę Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis pradėjo dirbti Jaunimo teatre ir buvo ne tik mūsų, to metų studentų, didžiulio susidomėjimo ir gyvenimo pamokų skleidėjai.

Dešimtuko įkūnyti Eimunto Nekrošiaus spektakliai mus jaudino, pravirkdindavo, atverdavo tai, ką žmogus uždaro savyje, ko neišdrįsta pasakyti sau. Taip prisiliedavome prie žmogiškumo, kurio visgi norisi, kokią bravūrą berodytume viešai. Ir net dabar, „išmaniais" laikais. Tai buvo mūsų gyvenimo pamokos.

Kostas buvo ne tik vienas jų, bet ir išliko tokiu. Primiršome, o jaunimas ir nematė to, kas vyko, griuvus mus nuo Vakarų pasaulio skyrusiai sienai. Kada didžiulis finansinis skirtumas ir greitas praturtėjimas keitė ne tik gyvenimo taisykles, bet ir žmonių santykius. Kada „Faxe" alus buvo „viskas", lyginant su mūsišku, kuris nebuvo skardinėse.

Kada mūsų politikus pirkdavo už grašius, o kultūros žmonės, medikai, mokytojai turėjo apsispręsti, kaip išgyventi ir likti žmonėmis. Tai buvo metas, kada vieni kitus oficialiai nebevadinome „draugais", bet dar nevadinome ir „ponais". Tuo metu oficialiai kreipdavomės vieni į kitus pereinamuoju kreipiniu „gerbiamasis".

Tada gyvenimas mūsų šeimą suvedė su Kostu ir Dalia. Tai - mūsų gyvenimas. Išlikome žmonėmis. Septynių mėnesių Daliai ir Kostui pritrūko iki jų sudėtingos, tačiau turiningos ir prasmingos santuokos 50-mečio. Todėl mūsų, Reginos ir Zigmo, nuoširdi užuojauta Daliai ir sūnui Kostui.

Apie Kosto Smorigino kūrybinį kelią geriau už „Respubliką" nepaporinsiu. Skaitykite ją.

Mes pakalbėkime apie mūsų politikų santykį su kultūra ir „kultūra" bei pastarosios gelbėtojus. Ir pabandykime suvokti, ką mums perteikti norėjo Kostas Smoriginas. Gal ir gerai, kad šiandieniniai „politikai" nesikišo į Kosto laidotuves. Tik mūsų bendraamžis Seimo Pirmininkas Juozas Olekas pagerbė Kosto Smorigino atminimą. Tikiuosi, kiti politikai suprato savo vietą ir kompetenciją.

Šiandien vyksta „karšta" diskusija, kas yra kultūra. Tikrovę užgožia informacinis triukšmas.

O štai Kostas Smoriginas mums dainavo ir šiuos savo žodžius:

„Guliu žolėj, aš guliu žolėj,

o laikas slenka pro šalį.

Vien tik varnos aukštai,

vien tik varnos jį vejas pilkame danguje".

Kokį vėją bando pagauti šių dienų „kultūrininkai"? Pritilę. Gal suvokė Kosto dainos žodžius:

„Nes tik laikrodžio byrančio smėlio

sklidinos mano kišenės,

nes tik liūdnas numestas žodis.

Tai viskas, ką draugui aš saugau."

Gerbiamieji „kultūrininkai", už pinigus pasistatėte kiekvienas savo smėlio pilį ir vieną dieną supratote, kad ji griūva. Nes ir visa mūsų valdžia, manau, suvokia, kad ilgai mums porinamo melo kojos yra trumpos, jos jau klumpa. Ir tai mato, supranta vis daugiau žmonių.

Kaip jums elgtis? Ar taip, kaip liepia tie, nuo kurių jūs priklausote? Gal turite kitą, nesavanaudišką, išeitį? Gerai, kad dar nesiimate ginklo, kaip tai padarė Čarlį Kirką nužudęs jaunuolis, kuriam nepriimtina kita nuomonė. Č. Kirkas atvirai diskutavo su priešingą nuomonę turinčiais.

Tik šioje vietoje nekiškite savo „sovietinės" kritikos argumentų. Jau 1988 metais mes jos nebijojome. Mokslų akademijoje vyko atvira diskusija ir su Tarybų Lietuvos Ministrų Tarybos ir Ignalinos AE atstovais apie Černobylio AE avariją ir jos pasekmes Lietuvoje, RBMK reaktorių saugumą.

Mus už tai nešaudė, nesodino, nes mes dalykiškai siekėme tiesos ir ją pasiekėme. O kur šiandieninė valdžia?

Mes nebuvome formalistai. Saulius Bareikis, kartu su Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu subūrę grupę „Aktorių trio", apie tai, kaip jie atvirai tarpusavyje bendravo ir atkakliai siekė kūrybos kokybės: „Kostas siejo mus tris ir daugiau žmonių teatre. Vienas dalykas, nebuvome formalistai. Tai laikmečio ženklas. O jis, kaip niekas kitas, nepakentė formalizmo".

Ar, gerbiamieji „kultūrininkai", suprantate, prieš ką jūs ar už ką „kariaujate"? Ar jūsų drauge su valdžia be perstojo naudojama primityvi plokštelė „Kremliaus naratyvai" dar nesudilo, ar neturite kitų argumentų? Gal padiskutuokime LRT eteryje apie tai?

Ir įsiklausykime į prasmingus Kosto Smorigino atliekamos Fausto Latėno Jaunimo teatro spektakliui sukurtos dainos „Makbetas" žodžius apie beatodairiškai siekiančius valdžios:

„Pilk, pilk - dar telpa kaltė į kūną.

Mainais į galvą - priimti karūną."

Makbetas buvo Škotijos karaliumi nuo 1040 m. iki 1057 m., nužudęs ankstesnį karalių Dunkaną I, su kuriuo ilgai kovojo dėl valdžios. Makbetas žuvo mūšyje 1057 m., kurį jis pralaimėjo Dunkano I sūnaus Malkolmo III kariuomenei.

Kostą Smoriginą vadino scenos generolu, į ką jis pokalbyje su LRT atsakė paprastai ir aiškiai: „... reikia prisipažinti, kad pas Eimuntą Nekrošių aš turėjau ne mažesnį nei generolo laipsnį, man buvo daug kas leidžiama.

Tai negi leitenantu ar viršila pasivadinsi? Aš į visa tai žiūriu paprastai - laipsnį suteikia liaudis. Jei gali būti liaudies artistas, gali būti ir liaudies generolas.

Gaudavau gausybę įvairiausių vaidmenų, tarp jų ir pagrindinių, tačiau nesigėdinau vaidinti ir kupranugario užpakalį, kurį nešiojau E. Nekrošiaus spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena". Vieną dieną būdavau generolas, kitą - eilinis."

Tačiau ar šiandien pagerbę scenos generolą, jo nepamiršime ir, svarbiausia, ar vertinsime tai, ką jis mums norėjo pasakyti:

„Aš tam visą save atiduodu,

kas į šypsnį mane išmainė.

Aš tam visą save atiduodu,

kam pinigų nebeliko laimei.

Aš tam visą save atiduodu,

aš tam visą save atiduodu." (Kostas Smoriginas. „Guliu žolėj")

Lapkričio 1 d. su Regina aplankėme Danieliaus Alseikos kapavietę Saulės kapinėse Vilniuje. Liūdnas vaizdas. Ar bent žino dabartinė Vilniaus valdžia apie šį kapą ir šio istorinio Vilniui bei visai Lietuvai žmogaus gyvenimą? Ne tik todėl, kad jis garsiausios lietuvių kilmės archeologės ir antropologės Marijos Alseikaitės Gimbutienės tėvas.

Paminklinis užrašas byloja: „Kovojęs dėl Vilniaus krašto ir tikėjęs geresne žmonijos ir lietuvių tautos ateitimi". Danielius Alseika - ne tik 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, karo gydytojas Minske, dirbęs ne tik lietuvių tremtinių, pabėgėlių organizacijose, 1917-1918 m. dalyvavęs lietuvių karių suvažiavimuose Rusijoje.

Vokiečių kariuomenei užėmus Minską su žmona akių ligų gydytoja Veronika Alseikiene ir kitais lietuviais įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, iki mirties buvo jos pirmininkas.

Draugija tūkstančiams lietuvių padėjo grįžti į Lietuvą be privalomo buvimo vokiečių kariuomenės profilaktinėse stovyklose, o 1918 m. liepą Rusijos kariuomenės paliktą ligoninių inventorių 17 vagonų atgabeno į Vilnių, kur 1918 m. rudenį įsteigė polikliniką, ilgainiui virtusią pirmąja miesto lietuvių ligonine, 1918-1933 m. buvo jos vedėjas.

Jis ir žmona Veronika teikė neatlygintinas medicinines paslaugas lenkų okupuoto Vilniaus krašto lietuviams. 1918 m. lapkritį D. Alseika buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1920 m. buvo Vilniaus krašto sveikatos reikalų vedėjas, 1920-1921 m. JAV rinko aukas Varpo bendrovei, Vilniaus krašto lietuviams.

1923-1928 m. - Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, 1929 m. - draugijos Kultūra pirmininkas. 1928 m. D. Alseika įsteigė, leido ir redagavo žurnalą Vilniaus šviesa. Lietuvos ūkio draugijos steigėjas (1926 m.), 1918-1934 m. Lietuvių mokslo draugijos veikėjas.

1929 m. įsteigė laikraštį Vilniaus žodis, iki 1931 m. buvo jo faktinis redaktorius. Varšuvoje keturiomis kalbomis leisto žurnalo Natio (1927 m.) vienas redaktorių ir bendradarbių, lenkų okupacinės administracijos Vilniuje buvo nuolat persekiojamas, suimamas.

O kaip bus su Kosto Smorigino atminimu? Matėme „šiuolaikinės" valdžios požiūrį į Eimantą Nekrošių, Rimą Tuminą, mūsų bardų dainuojamų eilių autorius. Prisiminkime triukšmingą Sigito Gedos viešą linčo teismą jo paskutiniaisiais gyvenimo metais. Jie atsakė išėjimu iš šio pasaulio. Tik tada sustodavo baisus jų viešas ujimas.

Primityvus, lyg Michailo Bulgakovo „Šuns širdies" veikėjo - benamio šuns, kuriam profesorius Filipas Preobraženskis persodino mirusio proletaro hipofizę ir sėklides, po ko šis virto žmogumi Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu, greitai išsirūpinusiu pasą ir pradėjusiu klasių kovą dėl vietos savo kūrėjo bute.

Kažkodėl šiandieniniai mūsų „kultūrininkai" man panašūs į šį Šarikovą.

Vienas mėgstamiausių dainuojamosios poezijos autorių poetas ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys Marcelijus Martinaitis savo dienoraščiuose po 1992 m. Seimo rinkimų pastebėjo: "Atsitiko taip, kad įvykiai, gyvenimo vyksmas aplenkė politiką, kurios, kaip skelbė Sąjūdis, turi būti tiek, kiek yra moralės. Rinkimai parodė, jog jau renkami tie, kurie veržiasi valdžion visa tai aplenkdami."

1995 m. M. Martinaitis pastebėjo, kad "Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti.

Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai", visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė", kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas.

Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms! Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę.

Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems. Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai - tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?"

Kostui Smoriginui ir kitiems dainuojamosios poezijos bardams turime dėkotį ir už mūsų poetų kūrybos atskleidimą. Kažkada Justinas Marcinkevičius man prisipažino, kad jis nevertino savo eilėraščio "Laisvė", kol po 1991 m. sausio įvykių šis netapo daina:

„Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,

Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,

Taip, kaip uždaro vakarą naktis,

O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė"."

Todėl įsiklausykime ir į šiuos Kosto Smorigino atliekamus Romo Lileikio dainos „Imk mano ranką, brolau" žodžius:

„Imk mano širdį, brolau,

Ir nieko daugiau neužgauk.

Nebijok - tai nieko baisaus,

Na, tik tiek, kad tave nušaus. (Prisiminkime Vitą Lingį iš „Respublikos" - ZV)

...

Tu vaikus pasiimki, brolau,

Tu nieko daugiau nebijok.

Nebijok - tai nieko baisaus,

Na, tik tiek - prie tavęs prisiglaus." (Neatiduokime niekam savo vaikų - ZV)

Būkime stiprūs ir supratingi vienas kitam. Tai būtų šaunus mūsų palinkėjimas Kostui Smoriginui.