1 nuotr.Seimo narė Daiva Ulbinaitė pateikė visuomenės informavimo įstatymo pataisas, siekiant suteikti valstybės institucijoms faktiškai neribotas galias kontroliuoti viešąją informacijos erdvę, neva „operatyviai" reaguojant į dezinformaciją ar tariamai melagingą informacijos turinį.
Jame sakoma, kad dezinformacija yra „tyčia viešai paskleista kuriama, pateikiama, skleidžiama ar platinama melaginga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama apgauti visuomenę ir pan. Tačiau tikrasis tokių pataisų tikslas - bet kokią kritiką ar valdžiai nepalankią nuomonę pripažinti „dezinformacija".
Bet šįkart Lietuvos laukia sunkesnės pasekmės. Neseniai JAV sustabdė plačiai reklamuotą technologijų susitarimą su Didžiąja Britanija, šiai nusprendus skirti baudas įmonėms, kurios leidžia „žalingą" ar „neapykantą kurstančią" kalbą.
Baltieji rūmai labai siekė 41 mlrd. JAV dolerių vertės technologijų gerovės susitarimo, tačiau jį sustabdė, nes, JAV politikų akimis, britai rizikuoja sukurti pasaulinę cenzūros mašiną, pridengtą raminančiu saugumo etiketu.
JAV nuomone, valdžia neturi teisės spręsti, kas yra leistina kalba. Valstybinis „dezinformacijos" reguliavimas, JAV akimis, yra tiesioginė žodžio laisvės grėsmė.
Lietuva taip pat rizikuoja sulaukti JAV dėmesio, nes žodžio laisvė nėra derybų objektas, o valdžios bandymai nustatyti „leistinos kalbos" ribas laikomi tiesiogine grėsme inovacijoms ir demokratijai.
Pastarieji įvykiai rodo aiškią tendenciją - šalys, kurios pasuka kalbos kontrolės keliu, susiduria su ekonominiu ir politiniu spaudimu iš JAV.
Cenzūros projektui pritarė beveik visos Seimo frakcijos ( I. Šimonytė, D.Asanavičiūtė, A.Petrošius, Š.Birutis, V.Aleknavičienė, R.Baranovas, O.Leiputė, J.Šuklin, R.Kuodis, V.Kernagis, K.Vilkauskas, V.Gailius, V.Juozapaitis, M.Lingė, L.Kasčiūnas, J.Olekas ir L.Savickas).
Jeigu Lietuva, Ulbinaitės siūlomų pataisų keliu, pasirinks tą patį neliberalų modelį, ji rizikuoja atsidurti vienoje linijoje su valstybėmis, kurias JAV jau laiko probleminėmis žodžio laisvės srityje.
Tokiu atveju kalbėsime ne tik apie Konstitucijos dvasios pažeidimus, bet ir apie politinio pasitikėjimo praradimą.
Taigi klausimas, ar Lietuva sąmoningai renkasi konfliktą su savo strateginiu partneriu vardan biurokratinės teisės spręsti, kas yra „teisinga kalba".
