1 nuotr.Lengviausias atsakymas būtų toks: nesu tarnybinis šuo ir nesu pakabintas ant auksinės USAID grandinės ar kokio KGB kabliuko. Nepaisant to, vis susilaukiu pastabų, kad neprisitaikau prie visų. Prisipažinsiu - negaliu, nes, manau, dar šiek tiek sąžinės turiu. Be to, ko gero, šiek tiek dar ir protelio yra užsilikę...
Asmeniškai man rusai nieko blogo nepadarė, net kariuomenėj per kuprą su automato buože daužė mus ne rusai, o čiurkos ir iš Buriatijos kapralai. O vėliau, likęs vietoj jų Čitos Užbaikalės pavyzdiniame mokomajame pulke, aišku, atsiėmiau su kaupu, „auklėdamas" su buože jau kitus šauktinius, deja...
Ypač kliuvo nuo manęs vienam Kijevo „Dinamo" futbolininkui, nes reikėjo, kad jis nuo silpnesnių kareivukų atsiknistų: nieko nedirbo ir vaizdavo, kad atsiųstas iš „sportrotos" (kaip mūsų Algis Greitai), kuriam jokios taisyklės buvo nė motais. Tokiais atvejais galiojo taisyklė: „Nemoki - išmokinsim, nenori - priversim!"
Nors ir tarp ukrainiečių pasitaikydavo gerų žmonių, kurie labai greitai įsitrindavo štabe raštininku arba klube - dailininku. (Nors piešti mokėdavo tik per „kalkę".) Matyt, ne veltui sakoma: gimus chacholui - žydas apsiverkė... O jei dar žydas su ukrainiečiu - viename! (Pardon, nebūtinai Zelenskį turėjau galvoje.)
Žinau, kad ne vienas dabar pasakysite: prie ko čia nacija dėl vieno ar kito išsigimėlio tautoje? Ir aš apie tą patį sakau: negalima vemti ant visos rusų tautos - nepamiršau! Tik nepamirškit ir jūs niekados, kas Rusiją valdė visados? Pradedant surusėjusiais Gediminaičiais ir baigiant Ukrainos sovietiniais ponaičiais...
O aš neprisiversiu savęs užmiršti niekada, kaip mane 16-os metų pacaną „nurašė" į banditus ir valkatas tuometinė Klaipėdos tarybinė ponija, nes, išmestas iš Jūreivystės mokyklos su „baltu bilietu", kaip nepilnametis jokių šansų nei mokytis, nei dirbti savo gimtinėje negavau, nors šito pats asmeniškai Nepilnamečių komisijos prašiau. To meto LTSR įstatymai neleido, o mokyti tokį nieks nepriėmė ir vengė.
Beliko tik gatvė ir uostamiesčio chuliganų gauja, neskirstanti žmonių į gerą arba ne... Ir dar plati Tėvynė, kuri mane išgelbėjo ir net apgynė: Užpoliarės geologų ekspedicijoje ne tik darbą gavau, bet ir vidurinę mokyklą baigiau. Beje, niekur po to nemačiau tokių nuoširdžių žmonių, kaip geologų ir tikrų „sibiriakų". Net ukrainiečiai ten buvo mieli, nors Kijeve su „ragais" savo žmonų palikti. (Su visais uždirbtais pinigais.)
Tad pykit nepykę ant manęs, brolyčiai, nežinau, kaip jūs pasielgtumėte šešiolikos metų Lietuvoje į „šiukšles" nurašyti? Jei ne rusai ir Rusijos platybės, gal pats dabar išmaldos prašyčiau arba atiminėčiau pinigines iš Tamstyčių. Dar neduok Dieve, (Net pagalvoti baisu!) mane į seimą nugrūstumėte, nes ten tokių apstu. Juolab, kad mano amžiuje draskytis dėl valdiškų čekiukų su dvasios ubagais kažkaip nelabai solidu.
Tad kartoju ir kartosiu: nei rusai, nei chacholai dėl karo veiksmų nekalti, o tikruosius kaltininkus ir naudos gavėjus įvardinti esame psichologiškai dar per silpni. Todėl iš pykčio ir nevilties dabar choru vemiam ant rusų, nes bijome, kad tikrieji žemės šeimininkai nepaliktų mūsų su „ragais" ir be „triusų"... (O kas iki šiol vis dar pyksta ant rusų dėl lietuvių trėmimo, įtariu, kad NKVD komisarų pavardžių dar labai gerai nežino.)
P.S. O jei klastingas priešas užpuls, žinoma, kad gindamasis šausiu, bet tik prieš tai mandagiai atsiklausiu: „Negi išsigimusiems globalistams teritorijų ir pinigų vis per mažai, kad taip negražiai elgiatės it laukiniai padarai?" (Tik negarantuoju, kad atsakymo sulauksiu, nes nuo mažens augau karštakošis ir nekantrus, be to, charakteris nepastovus ir įprotis pirmauti yra bjaurus: tad kas bus - tas bus, pardon iš anksto!)
