1 nuotr.Marių Laurinavičių, "Lietuvos ryte" dirbusį daugiau nei du dešimtmečius, prisimenu daugiau kaip kolegą. Jis visai neblogai rašė.
Mano manymu, žurnalisto darbas sąžiningesnis ir atviresnis, nei tarnyba neaiškiuose fonduose, kur niekas nežino, kokia valstybė ir kieno pinigai yra užnugaryje. Trumpo ir Musko atradimai su USAID fondais mus visus dar labiau supainiojo.
Bet dabar žinosime, kad Mariaus istorija - tai svarbus Lietuvos stojimo į 3-ąjį pasaulinį karą etapas.
Teko skaityti, kad prieš pradėdant bombarduoti Iraną, Izraelio gynybos ministras tarėsi su Dovile Šakaliene.
Bet su kokia misija atakos pradžiai į Izraelį pasiuntė Marių, niekas ir neskelbė.
Bet šiandien jau žinau - misija tiek svarbi, kad Marių namo parveš Dovilės siųstas karo lėktuvas.
Ir mūsų URM vadovas pasakė, kad Mariaus skriausti neleis. Kažką nubaus, bet neaišku ką - atomo norinčius persus ar savus.
O juk konflikto galėjo ir nebūti - tiek Marius, tiek ministrai, sužinoję, kad vienintelis lėktuvas, kurį galima pasiųsti į konflikto zoną gelbėti lietuvių - Gedimino Žiemelio, turėjo rekomenduoti paskutiniams patriotams namo eiti geriau pėsčiomis.
Susijaudinimas dėl Mariaus nepatogumų, dabar apėmė ir mane. Beje, neaišku ir tai, kaip be jo bus su karu Artimuosiuose Rytuose? Nors kam jis rūpi, jeigu ten jau nebeliko mūsų apžvalgininko?
Ta proga ir prisimenu tą naktį, kai visi Tarybų Lietuvos laikraščiai (jų tarpe ir „Komjaunimo tiesa", į kurią jau atgimusią atėjo dirbti Marius), leido numerį su Brežnevo pasakojimu apie "Mažąją žemę".
Paryčiais, dar apdujęs nuo to teksto, supratau, kad visas ilgametis karas tebuvo mažas epizodas dideliame Brežnevo žygyje už "Mažają žemę".
