Saulius VARNAS: Vienmandatininkai - paskutinė Lietuvos viltis?

Kažkada, kai dar buvome Tarybų Sąjungos dalis, norėjau šią pjesę perkelti į sceną. Labai liūdna, bet toks noras sugrįžo tą padaryti ir šių dienų Lietuvoje - tėvynėje, kuri, norisi tikėti, vis dar yra Nepriklausoma.

Mūsų valstybė šiandien yra panaši į tuos Chruščiovo laikų blokinius daugiabučius gyvenamuosius namus, paslėptus po naujomis blizgančiomis plytelėmis. Iš išorės jie atrodo gražiai, bet visi žinome, kad tai didi apgaulė.

Posakis „Kokie laikai, tokie ir vadovai" liūdnai pasitvirtina šių dienų Lietuvoje, deja, ir ne tik Lietuvoje... Dieve, kokie mes buvome naivūs, tikėjome Vakarų pasaulio protu ir gera valia... tikėjome, kad tie mažai raštingi nykštukai pajėgūs išmintingai ir teisingai valdyti žemiškąjį pasaulį...

Nebesinori kartotis, vardijant Lietuvą ardančias problemas. Jų daug ir metams bėgant nemažėja... Su jomis kasdien susiduriame, girdime apie jas iš draugų, kaimynų, skaitome apie jas nesisteminėje žiniasklaidoje ar girdime per nevalstybinius „YouTube" kanalus.

Gal tai nuoseklus valstybės naikinimas?

Šiandien kyla daug klausimų, į kuriuos taip ir negaliu aiškiai atsakyti. Klausiu savęs, kodėl mes taip gyvename, kaip gyvename, kaip turėtume gelbėtis iš mūsų pačių susikurtos apgaulingos realybės, kai jau ne tik bankus, bet ir žemes, miškus atiduodame į kitataučių rankas, kai į savo teritoriją įsileidžiame svetimos armijos brigadas, tikėdamiesi, kad, atėjus nelemtai valandai, jie mus apgins. Gyvename valstybėje, kurioje nyksta menas, tiksliau, giluminė kultūra, bendruomeniškumas, pasitikėjimas ne tik valstybinių institucijų darbuotojais, bet ir vienų kitais.

Atsakymas, kuris sukasi galvoje, yra skaudus, nes tai, kas vyksta, yra rimtas pavojus mūsų valstybės gyvastingumui, - gal net jos išlikimui. Ir tada ateina mintis, kad gal tai ne visuomenės aklumas, - gal taip vyksta sąmoningas ir nuoseklus mūsų valstybės naikinimas, iš anksto iškeliant į vadinamąjį elitą tuos tautiečius, kurie nuolankiai paklūsta svetimųjų valiai. Valiai tų, kuriems mūsų tėvynė Lietuva visiškai nieko nereiškia ir jiems nesvarbu, kas jai nutiks ateityje...

Ar nekompetencija valdyti amžina?

Neseniai įvyko pirmasis dialogas tarp dviejų galingiausių - skirtingų dirbtinio intelekto sistemų - vienos iš Kinijos, kitos iš JAV. Pašnekesys vyko apie žmoniją ir tas dirbtinio intelekto pašnekesys buvo ne tik įdomus, bet ir labai informatyvus. Bet įdomiausia buvo pašnekesio pabaigoje nuskambėjusi frazė, kad „Žmogus - tai klaida, kuri padaryta su meile"...

Sutinku, kad mūsų žemiškojo pasaulio valdovai jau seniai įrodė savo neįgalumą valdyti šį pasaulį ar net užtikrinti taikų sugyvenimą tarp tautų. Lietuvos valdantieji irgi demonstruoja savo nekompetenciją valdyti kone kasmet.

Daugeliui senokai aišku, kad reikia kažką keisti šalies valdymo sistemoje, kurią iliustruoja tarpusavyje konkuruojančių partijų, visomis išgalėmis besistengiančių pakliūti ir išsilaikyti valdžioje, peštynės. Lietuvos partijos jau ne kartą įrodė savo neįgalumą, nepajėgdamos vien tik iš savo partijos narių suformuoti kompetentingą vyriausybę, lengvai atsisakydamos deklaruojamų vertybių, duotų pažadų rinkėjams bei visiškai tarpusavyje supanašėdamos.

Šiandien partinių veikėjų šėlsmas (dominavimas) pasiekė absurdo lygį ir jau tampa norma Europoje, kaip, beje, ir Lietuvoje.

Argi ne anekdotiškai skamba, kai Europos komisijoje karo ir kosmoso reikalams atstovauja buvęs eilinis fizikos dėstytojas, o jūrų ir vandenynų sričiai vadovauti skiriamas buvęs mažo Lietuvos miestelio meras? Kai kas pasakys, kad tuo galime tik didžiuotis, jog paskyrė lietuvaitį, bet manau, jog žymiai svarbiau, kad institucijoms vadovautų savo srities profesionalai.

Mažos valstybės išsigelbėjimas?

Galbūt vienintelis tokių mažų valstybių kaip Lietuva išsigelbėjimas galėtų būti rinkimų sistemos pakeitimas, Seimą renkant vien tik iš vienmandatininkų - įvairių sričių profesionalų. Šiandien panašu, kad tik Seimo vienmandatininkai dar turi sveikos nuovokos ir bando rūpintis valstybės reikalais. Tai Ąžuolas, Jankūnas, Vėgėlė, Skardžius, Sinica, pagaliau ir Žemaitaitis (be abejo, sąžiningai dirbančių Seime yra ir daugiau, - atsiprašau, kad negaliu visų išvardinti)...

Manau, kad gerokai prieš rinkimus norintys dalyvauti valstybės valdyme įvairių sričių profesionalai turėtų pateikti savo srities perspektyvinį vystymosi planą valstybės mastu ir tik jį apgynę debatuose, išeitų į Seimo rinkimų trasą. Tokių grupių Seime susidarytų tiek, kiek Lietuvoje yra ministerijų, o į jas balotiruotųsi tik toje srityje kompetentingi asmenys.

Gal taip pavyktų išsivaduoti iš saviveiklos, kai neretai Seimo nariai kalba vėjus apie dalykus, kurių neišmano, savąją nekompetenciją dangstydami „politiniu sprendimu". Tikiuosi, kad tada nebenutiktų tokių nesąmonių, kai žmogus, atėjęs iš saugumo struktūrų, nuo kažkokio senelio kelių arba visai iš niekur, vadovautų Užsienio reikalų, Sveikatos, ar Kultūros ministerijai...

Esu įsitikinęs, kad šalia rinkimų į Seimą reformos, kitas ne mažiau svarbus valstybės uždavinys turėtų būti diplomatijos korpuso paruošimas. Jis galėtų ir turėtų būti svarbiausias institutas, užtikrinantis mūsų Nepriklausomybę, mūsų valstybės saugumą.

Galbūt ne visiems yra suprantama, kad Lietuvos Nepriklausomybę bei jos ateitį šiandien gali užtikrinti ne kareivukų brigada iš Vokietijos ar JAV, ar net ir visa jų divizija, o tik Lietuvos pasirengimas gintis, piliečių vienybė bei stipri Lietuvos diplomatų komanda.

Sutinku, kad užsienio brigados ar divizijos rezidavimas Lietuvoje yra šioks toks atgrasymo faktorius, bet karo sąlygomis jis greičiausiai nebūtų esminis.

Ar Lietuva gali prilygti Izraeliui?

Izraelio armija be JAV paramos yra niekas, o Lietuva tokios paramos, kokią turi Izraelis, negali tikėtis nei iš JAV, nei iš kurios nors kitos valstybės. Mes juk neturime ir nepanašu, kad kada nors galėtume turėti tokių įtakingų lobistų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kokių turi Izraelis, o pasiklausius ką ir kaip kalba dabartinis JAV prezidentas apie Baltijos valstybes, galima suprasti, kad mes jam visiškai nerūpime, esame neįdomūs, nereikalingi, o gal jau net ir perduoti kitų žiniai...

Galingoji Vokietija šiandien pati apsiginti yra nepajėgi, tad apie apsaugą iš jos pusės rimčiau kalbėti būtų naivu. Mums nereikėjo ir nereikia skubėti susipriešinti su išoriniu pasauliu nei šiandien, nei kada nors ateityje.

Priešingai, reikia siekti susikalbėjimo, supratimo, bendradarbiavimo, - taikaus sugyvenimo. Kad ir kaip svetimos jėgos stengtųsi mus įtraukti į karą, mes neturime pasiduoti jokioms provokacijoms.

Argi neužtenka matyti, kokia sudraskyta ir kraujuojanti yra talentingų žmonių valstybė Ukraina?..

Kokia mūsų valstybės vizija?

Mūsų valstybės vadovai daugiau nei per trisdešimt Nepriklausomos Lietuvos metų taip ir nesugebėjo pasiūlyti jokios mūsų valstybės vizijos. Atsiprašau, pasirodo, yra tokia vizija ir net iki 2050 metų. Susipažinau su ja.

Perskaitęs taip ir nesupratau, kodėl tas šaltų oficialių žodžių rinkinys, greičiausiai nusižiūrėtas nuo ES direktyvų, pristatomas kaip Lietuvos vizija? Kodėl Lietuvos, o ne bet kurios kitos valstybės - ten daug bendrų žodžių, bet po kuriais nieko nėra.

Labai atsiprašau visų, kurie prie to teksto dirbo ir net visus metus, įdėjo daug triūso, bet labai abejoju, kad ši vizija galėtų ką nors įkvėpti ar įtikinti... Bandžiau ją dar kartą išklausyti garso takelyje, bet taip ir neįstengiau išklausyti ją iki galo.

Mes turėtume konkrečiai kalbėti apie Lietuvos ateitį, apie konkrečius darbus, kuriuos pasiryžtume atlikti, kokie galėtų ir turėtų būti mūsų pirmieji ir visi kiti juos lydintys žingsniai. Vieną kartą reikia apsispręsti, kokią norime matyti mūsų valstybę, kokie yra mūsų prioritetai ir galimybės...

Kol kas sugebėjome tik supriešinti tautiečius, sukūrėme didžiausią nelygybę, pasiekėme totalų nepasitikėjimą valstybės institucijomis, uždarėme visą eilę mokyklų, medicinos įstaigų, susikūrėme priešų tiek valstybės išorėje, tiek ir jos viduje ir vis gąsdinome tautą, sėdami baimę, nes, matyt, valdantieji galvoja, jog taip bus lengviau ją valdyti.

Ir mes, piliečiai, neturėtume palikti valstybės savieigai, turėtume patys siūlyti idėjas ir talkinti jas įgyvendinant. Gal tada pradėtų grįžti į Tėvynę ir iš jos pabėgęs milijonas tautiečių? Nesidžiaugiu dėl kritiškos padėties valstybėje ir apie tai kalbu tiktai todėl, kad jaučiu atsakomybę, poreikį ieškoti būdų, kaip pagerinti jos ateitį.

Esu pasiruošęs dalyvauti Lietuvos ateities strategijos pasitarimuose ir manau, kad daugelis mūsų tautiečių sutiktų prisidėti prie šio prasmingo darbo, jeigu tik tam būtų parodyta politinė valia.

Vis dar norisi tikėti, kad sveika nuovoka galutinai mūsų dar neapleido ir pagaliau rasis jėgų pripažinti klaidas ir bent jau jų nebekartoti.