1 nuotr.Praeitą mėnesį Lietuvos užsienio politikoje buvo galima stebėti itin įdomų reiškinį.
2025 m. gegužės 22 d. devynių ES šalių (Italijos, Danijos, Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos, Austrijos, Belgijos ir Čekijos) vadovai paskelbė atvirą laišką, kuriuo paragino peržiūrėti Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) interpretaciją migracijos klausimais.
Šalių lyderiai teigė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti teisių konvencijos išaiškinimai apribojo nacionalinių vyriausybių galimybes tvarkytis su nelegalia migracija ir deportuoti nusikaltimus padariusius užsieniečius.
O štai gegužės 27 dieną 20 ES šalių, tarp jų ir Lietuva, pasirašė pareiškimą, pavadintą „Dėl LGBTIQ+ asmenų pagrindinių teisių pažeidimo Vengrijoje", kuriuo sukritikavo naujus Vengrijos įstatymus, kuriais uždrausta vieša LGBTQ ideologijos propaganda.
Dėl priimto įstatymo neįvyko Budapešto „Pride".
Tiek taip vadinamosios „emigrantų teisės", tiek taip vadinamosios „LGBTQ teisės" yra to pačio lizdo paukščiai, to pačio mutavusio liberalizmo išradimas.
Ir Lietuvoje asmenys, ginantys taip vadinamąsias „LGBTQ teises" (vienos lyties asmenų šeimas, lyties keitimą ir pan.), yra tie patys amenys, kurie pasisako ir už neribotą užsienio piliečių teisę įvažiuoti ir gyventi kitoje valstybėje be jokių sąlygų.
Ir šioje vietoje man kyla klausimas, tai kokia yra Lietuvos respublikos užsienio politika, ir kas jai vadovauja?
Nors oficialiai laiško tekstas nėra paskelbtas, iš konteksto akivaizdu, jog kreipimąsi dėl Europos žmogaus teisių konvencijos Lietuvos vardu pasirašė prezidentas Gitanas Nausėda.
O štai pareiškimą dėl Budapešto „Pride", kuris buvo derintas ES Nuolatinių atstovų komiteto formate, Lietuvos vardu pasirašė Lietuvos ambasadorius prie ES Nerijus Aleksiejūnas.
Kuris, kiek sprendžiant iš CV, yra buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės komandos žmogus.
Nemanau, jog prieš pasirašant klausimas buvo derintas su prezidentu ar jo komanda. Veikiau veikta savarankiškai.
Šis politinis epizodukas kalba apie du dalykus: pirmiausia apie tai, jog Lietuvos užsienio politikoje kairė nežino, ką daro dešinė.
Pozicijos nėra derinamos.
Tipiškas pavyzdys buvo ir balsavimas PSO Generalinėje Asambėjoje dėl Pandemijų konvencijos.
Nei LR Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Užsienio reikalų ministerijos puslapyje nepavyko rasti jokios informacijos apie Lietuvos poziciją šiuo klausimu.
Neradau ir derybinės pozicijos (2023 m. tokia pozicija buvo paskelbta). Toks vaizdas, jog klausimas net nebuvo derintas.
Ir spėju, kad šiuo klausimu nebuvo informuotas ir prezidentas, nors pritarimas tokiai sutarčiai yra užsienio politikos klausimas, už kurią jis yra atsakingas.
Antra, nesikalbėjimą tarp institucijų užsienio politikoje galima aiškinti ir nematoma politine kova užsienio politikos srityje tarp prezidento ir „deep state".
Antklodės tampymas šioje srityje buvo iškilęs per praeitą Gitano Nausėdos kadenciją, kai jis nesutiko su Ingridos Šimonytės pretenzijomis į atstovavimą Lietuvai Europos Vadovų Taryboje.
Po to buvo Gabrieliaus Landsbergio nepatvirtinimas į ES komisarus - politinis prezidento kerštas „deep state".
