Lėšos gynybai be išmintingos politikos - bevertės

Suprantamas ir gyventojų pasipiktinimas, kurie, ilgus metus gyvenę ramybės prieglobstyje, anaiptol nenori su juo skirtis.

Ir visgi man iš galvos neišeina mintis, kad visos šios diskusijos, kiek ir kaip stiprinti krašto apsaugą, yra bevertės, jeigu užsienio politikoje elgsimės neišmintingai. Skirtumas tarp 0,7 proc., 2, 5 ar 10 nuo BVP, kiek poligonų stovės, kur jie bus - neturės jokios reikšmės. Lietuva viena apsiginti negali.

Tiesa, investicijos į krašto apsaugą mums duoda LAIKO iki tol, kol mūsų krašte būtų sutelktos kitų valstybių pajėgos, kurios už mus kariaus ir mus apgins. Lenkai, skirdami 5 proc. nuo BVP, jau gali pabandyti apsiginti ir patys, mes - ne.

Ir aš neturiu abejonių, kad būtent laiko, investuodami į gynybą, mes iš ties laimėjome. Atsimename situaciją po 2008 m. Gruzijos karo, kai net aukščiausi mūsų politikai linksniavo: pas mus čia viskas baigta būtų per 48 val., tai yra visa teritorija būtų užimta Rusijos ir bet koks karinis pasipriešinimas užgniaužtas, beliktų nebent pavienė rezistencija.

Šiuo metu Lietuva tikrai atsilaikytų prieš gerokai didesnį priešą ir ne tik dvi paras, bet gal ir 4-5 dienas (o gal ir daugiau), išlaikytų teritorinį vientisumą, apsaugotų gyventojus iki to momento, kol būtų sutelktos NATO pajėgos mus ginti.

Bet ir vėl grįžtame prie esminio momento - mes savo investicijomis galime laimėti tik laiko tarptautinei bendruomenei sureaguoti ir mus apginti. Tačiau tai, ką stebiu šiuo metu Lietuvos užsienio politikoje, kelia ypatingą nerimą. Net jei NATO vienybė dar nesubyrėjusi, mes patys, panašu, statome save į padėtį „be Amerikos", net ir suvokdami savo geopolitinį trapumą.

Lietuvoje rinktas Europos parlamentaras Dainius Žalimas pabrėžia, kad „Europai (suprask tuo pačiu ir Lietuvai) atėjo metas atsiskirti nuo JAV". Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys prideda, kad Lietuvai metas siųsti karius į Grenlandiją taip išreiškiant savo solidarumą Danijai (ir priešiškumą Amerikai).

Kai kurie sakys, kad esą viskas čia tik dėl Donaldo Trampo (Donald Trump). Netiesa. Tai nėra tik vieno asmens problema. Bet net ir jeigu būtų taip, nepamirškime, kad mūsų taikos būvis ir saugumas šiandien vis dar priklauso būtent nuo šio žmogaus sprendimų ir vis dar galiojančių jo įsipareigojimų NATO ir mums patiems.

Kad Lietuvoje tai nėra tik Trampo problema įrodė 2024 m. JAV prezidento rinkimai ir reakcijos po jų. Žiniasklaidos priemonėse (konkrečiai LRT) ir tuo metu Lietuvą valdančių konservatorių retorikoje netrūko ištisinio respublikonų demonizavimo IDEOLOGINIU pagrindu.

Ir buvo kalbama anaiptol ne tik apie geopolitiką, bet piktinamasi vykstančia respublikonų radikalizacija, tai yra atsitraukimu nuo centristinių pažiūrų. Ne tik Trampas, bet ir kiti MAGA judėjimo dalyviai Respublikonų partijoje buvo vadinami rasistais, ksenofobais, moterų teisių naikintojais. Problema jau akivaizdžiai buvo nebe Trampas ar Dž.D.Vencas (J.D.Vance), o VISA Respublikonų partija.

Kai Niujorko meru tapo atviras komunistas su Demokratų partijos bilietu, klyksmo nacionalinio transliuotojo kanale apie tai, kad Demokratų partija JAV tampa bolševikais, aš negirdėjau, galbūt praleidau.

Dalis įtakingų Lietuvos politikų, formuojančių užsienio politiką, drauge su LRT užsienio politikos skyriumi nusprendė, kad Lietuvai užtenka santykius palaikyti tik su viena JAV partija - demokratais.

Apakinti asmeninės ideologinės neapykantos respublikonams, jie sąmoningai atsisakė bendrauti su puse JAV atstovų ir rinkėjų, viską statydami ant demokratų, kurie buvo pristatomi mums kaip teisingoji pusė: tolerantiški, pažangūs, vieninteliai mums artimi.

Lietuva viešojoje erdvėje atrodė kaip 51-a valstija, kurioje pergalę skynė Kamala Haris (Kamala Harris). Tokios pozicijos nelieka nepastebėtos.

Visai kitokį bendravimo būdą su JAV ir Trampu pasirinkę NATO naujokai suomiai JAV administracijos ignoruojami nėra, dalyvauja susitikimuose su aukščiausiais JAV politikais, pristato savo saugumo problemas.

Mūsų regiono problemas tuo tarpu kviečiamas aptarti...Lukašenka. Jo balsas šiandien įtakingiausias sprendžiant klausimus dėl rytinio NATO flango. Balionai į Lietuvą nustojo skristi tada, kai Minskas sutarė su Vašingtonu.

MŪSŲ NĖRA. Dėl mūsų pačių kaltės. Kaip ir latvių bei estų, kurių politikai, vairuojantys dabartinę ES užsienio politiką, ne kartą bandė respublikonams ir Trampui įkasti, o dabar moka kainą, JAV svarstant mažinti lėšas Rytų flange ar JAV karių skaičių Baltijos šalyse.

Taip, investuodami į gynybą jau galime atsilaikyti ne vieną parą, bet kaip atrodys ta valia gintis, jei nežinosime, ar ateis mūsų pagrindiniai sąjungininkai? Taikų šiandienos gyvenimą mums vis dar garantuoja JAV skėtis ir pažadas kariauti už mus mūsų karus.

Rinkdamiesi neišmintingą, ideologiniais pagrindais grįstą užsienio politikos viziją ir išsirinkdami JAV vieną teisingą partiją, pradedame žaisti ruletę su mūsų valstybės gyventojų saugumu.

Pagrindinis Lietuvos saugumo raktas vis dar slypi užsienio politikoje, ne krašto apsaugos pirkimuose ir poligonų statybose.