Kostas ŠUKEVIČIUS: Mano pomirtinė patirtis

Yra daug pasakojimų apie patirtį po klinikinės mirties, tačiau mano patirtis ko gero tokia vienintelė, nes aš, grįždamas iš ano pasaulio atsinešiau įrodymą, kad anas pasaulis tikrai egzistuoja.

Papasakosiu viską iš pradžių.

Tais metais kovo mėnesį pasijutau labai blogai. Atsirado krūtinės skausmo priepuoliai tokie, kad aš jų metu jau negalėjau kvėpuoti. Gydytoja konstatavo abiejų plaučių pusių uždegimą ir tuoj pat nukreipė mane į ligoninę. Po dviejų savaičių išsikapsčiau iš tos ligos, tačiau buvau labai nusilpęs. Todėl gydytoja pasiuntė mane reabilitacijai į Abromiškes.

Ten, vietoj to, kad sustiprėčiau, su kiekviena diena man darėsi vis blogiau. Maniau, kad visa tai dėl to, kad per mažai judėjau, todėl vakarais išeidavau pasivaikščioti.

Vieną vakarą, pasivaikščiojęs, grįžau į pastatą, užlipau laiptais ir foje, prie registratūros man pasidarė bloga, kažkas atsitiko su mano širdimi. Ji pradėjo neįprastai spurdėti, laikas nuo laiko iš viso sustodama. Aš atsisėdau ant kėdės, susiėmęs už širdies. Registratūros darbuotoja iš karto iškvietė gydytoją.

Ji su sesele liftu skubiai nusileido, pasodino mane į vežimėlį ir įstūmė į liftą. Kylant liftu laikas nuo laiko aš prarasdavau sąmonę, mačiau tik tamsą, momentais vėl sugrįždavau į realybę, tačiau dar koridoriuje pajutau, kad išeinu iš šio pasaulio. Supratau, kad mirštu. Iš pradžių išsigandau, tačiau greitai atsidūriau tamsiame koridoriuje ar tunelyje, kuriuo skridau.

Skridau labai trumpai. Iš tunelio iššokęs iškart atsiradau savo reabilitacijos centro kambaryje, stovintis jo viduryje, kuriame pilna žmonių, mano mirusių giminaičių, iš kurių daugelio aš iš viso nepažinojau.

Pajutau kažkokį palengvėjimą, nejaučiau jokios širdies negalios.

Iš pradžių pamaniau: ko aš čia stoviu? Juk mano kūnas liko kažkur ir aš turiu sugrįžti ten, tačiau pamatęs tarp visų giminaičių stovintį savo sūnų, Audrių, atsirėmusį į palangę, pagalvojau, kad gera proga bus išsiaiškinti, kodėl jo ir mano santykiai gyvenime buvo pašliję. Todėl priėjau prie savo giminių būrio.

Čia prie manęs priėjo jau mirę mano motina su tėvu, mama apsikabino mane ir apsiverkė. Aš ją raminu: ko verki? Nors aš ir numiriau, tačiau dabar esu su tavimi. Pasiglėbeščiavau su tėvu. Pojūtis kaip ir žemėje, jaučiau jų abiejų kūnus ir tėvo delną.

Aš priėjau prie kitų mirusių giminaičių ir tarp visų pamačiau man visiškai nepažįstamus kelis vyrus, keistai apsirėdžiusius, kalbančius lenkų ir rusų kalba. Aš net buvau labai nepatenkintas, ko jie čia atėjo, juk mūsų giminėje nebuvo slavų.

Mano miręs pusbrolis Algis iš Kauno man paaiškinęs, kad tie vyrai yra mūsų visų protėviai ir pasiūlė susipažinti su jais. Aš padaviau jiems ranką, su kiekvienu susipažinau ir šie, paduodami man ranką, ištarė savo vardus. Dabar dviejų naujų pažįstamų mano protėvių vardų neprisimenu, tačiau trečio tikrai gerai atsimenu, nes tas vardas man pasirodė labai keistas ir, kai jį išgirdau, aš net pagalvojau: na ir vardų žmonės prisigalvoja. Nors po to įvykio, po mano atgaivinimo, nuotaika buvo slogi, o ir jaučiau bendrą silpnumą, tačiau visą kitą dieną kartojau išgirstą vardą ,,Dadzibug", ,,Dadzibug".

Tuo metu jau buvau fotografas, dariau internetinį projektą, kuriame stengiausi parodyti visas Lietuvos grožybes panoraminių nuotraukų pagalba. Jau tuomet projekte turėjau jų keletą tūkstančių. Todėl atvykdamas į reabilitaciją pasiėmiau su savimi nešiojamąjį kompiuterį.

Mano pusbrolis Alfonsas savo laiku dirbo Panevėžio stiklo fabrike vyriausiuoju inžinieriumi. Labai dažnai važiuodamas per Panevėžio miestą aš pas jį užeidavau aplankyti. Vėliau, jam persikėlus gyventi į Vilnių, iki jo mirties aš nei karto pas jį nenuvykau. Skambindavau, žadėdavau atvykti pas jį, parodyti, ką esu prifotografavęs, tačiau taip savo pažado ir neįgyvendinau. Todėl, pamatęs jį čia, nutariau jam parodyti mano darytas panoramines nuotraukas. Įjungiau kompiuterį ir visiems pradėjau rodyti savo darytas panoramas. Visi grožėjosi ir gyrė mano darbus.

Mano tėvai, truputį pažiūrėję, nuėjo šalin, susėdo ant netoli esančio suolo ir kažkuo labai svarbiu užsiėmė. Man net buvo kažkiek užgaulu, kad jie ignoravo mano darbų pristatymą.

Reikia aprašyti kambarį, kuriame atsidūriau. Jis atrodė žymiai didesnis nei tas, kuriame gyvenau. Vienutė, kurioje aš gyvenau buvo labai nedidelė, o dabar kambarys atrodė kelis kartus didesnis. Nors tuo metu lauke buvo drumzlinas pavasaris, jau buvo vakaras ir tamsu, tačiau pro langą švietė ypatinga šviesa, priėjęs pamačiau, kad viskas lauke aplinkui buvo labai žalia, spalvota ir gražu.

Staiga pajutau, kad man kažkas pliaukši per žandus, aš pabudau ir labai supykau, jog mane pažadino iš tokio puikaus sapno.

Kuomet mano sūnus Darius atvažiavo manęs pasiimti, jo paklausiau, ar jis kada nors yra girdėjęs tokį vardą, kaip Dazibugas. Jis atsakė, kad tokį vardą girdi pirmą kartą.

Visą eilę metų aš galvojau, jog tai buvo tik sapnas. Tačiau įvykiai po dvylikos metų, privertė mane galvoti kitaip. Jei aš būčiau anuo metu žinojęs, jog tai ne sapnas, o pomirtinė patirtis, aš būčiau tuomet tuoj pat sėdęs ir viską smulkiai ją aprašęs.

Dabar, praėjus daugiau kaip dešimt metų, kaip ir visi senoliai, kartu su broliu pradėjome domėtis savo giminės genealogija. Išaiškėjo, kad mano protėviai ir giminaičiai buvo žymūs bajorai. Tarp jų buvo ir LDK kariuomenės generolų, maršalkų ir teisėjų, tarp jų buvo ir karaliaus karūnavimo seime dalyvavusių ir vienas jų, mano proproproproproprosenelis nuo karaliaus Jono III Sobieskio už parodytą drąsą karuose 1695 metų dekretu dvarą gavęs. Be to šeši mano giminaičiai - protėviai buvo carinės Rusijos valdžios represuoti už dalyvavimą 1863 metų sukilime. Tarp jų ir mano prosenelis Ipolitas - Kletas sėdėjęs už tai Kauno kalėjime.

Atsirado mano genealoginiame medyje ir mano proproproproprosenelis, gimęs maždaug 1700 m., vardu Dadzibugas, su kuriuo būdamas aname pasaulyje susipažinau. Kaip tuomet buvo įprasta bajorai LDK laikais nekalbėjo lietuviškai, kalbėjo lenkiškai, o carizmo laikais dar ir rusiškai. Taigi esu turbūt vienintelis iš gyvuojančių, kuris spaudė ranką savo protėviui, gimusiam 1700 m.

Neseniai žiūrėjau filmą apie Bulgarijoje gyvenusią žiniuonę Vangą. Ji tvirtino, jog žmogui mirštant susirenka visi jo mirę giminaičiai tam, kad galėtų padėti mirusiajam prisitaikyti prie jam neįprastos naujos aplinkos.

Dabar apie sūnų. Tuo metu, kai buvau Abromiškėse, jis buvo gyvas ir sveikas. Buvo jis prisiekęs žvejys. Važinėdavo žvejoti į Sibirą, Norvegiją. Mirė jis (nuskendo žvejodamas ant Skaisčio ežero ledo) tik 2018 metų kovą.

Manau, kad Dievulis man buvo pakėlęs šydą, atidengdamas pasaulį, į kurį ateityje aš pakliūsiu. Kaip supratau, ten, kur buvau pakliuvęs, iš viso nėra būtojo, esamo ir būsimojo laikų, o visi laikai kartu čia ir dabar.

Todėl, mano giliu įsitikinimu, su atėjusia mirtimi niekas nepasibaigia, tiesiog ateina naujas gyvenimo etapas - toks pats realus kaip šiandieninis.

Manau, kad žmogaus gyvenimo čia, žemėje, pagrindinė paskirtis ir prasmė yra ne sukaupti turtų, ne kažką sukurti, nes visa tai, kas žmonijos istorijoje buvo sukurta, didelė dauguma dėl laiko tėkmės sunyko arba prarado savo prasmę. Ne pyktis ir bartis, ne kariauti, o savo veiklos ir bendravimo su kitais žmonėmis dėka ištobulinti savo sielą.

Ar mano požiūris į gyvenimą pasikeitė po tos nežemiškos patirties? Taip. Atkrito nuolatinis materialinės gerovės siekimas, atsirado labai aštrus jausmas kitų žmonių skausmui ir nelaimėms, nepakanta neteisybei ir melui.