Jonas IVOŠKA: Kuo pasaulio galybėms mes galėtume patikti

Kadangi niekas nevyksta atsietai nuo visumos, būtini pokyčiai ir valstybių viduje. Tačiau Lietuvos „valdžia", nors gana dažnai linkusi bėgti „prieš traukinį", šiuo metu vangi kaip liokajus po nemigo nakties.

Kiek man teko skaityti, tai vienintelis parlamentaras Ignas Vėgėlė dalykiškai pasisako už sisteminių pokyčių valstybėje būtinumą.

Matant, kad žymi žmonijos dalis šiuo istoriniu laikotarpiu vienaip ar kitaip susiduria su galingųjų diktatu, reikia nuspręsti, kaip mes, vengdami naikinamųjų pasekmių, galėtume tapti įdomiais (ne įtikti, bet patikti) tiems, kurie savo valią laiko pasaulio tvarkos pagrindu.

Kadangi Lietuva be švaraus geriamo vandens ir keleto išmaniųjų technologijų šiandien pasauliui nelabai ką gali pasiūlyti kaip lygiaverčių mainų partnerė, mūsų „valdžia" bando siūlyti aljanso nariams pratybų turizmo kariniuose poligonuose paslaugą.

Tai nėra išmintingas strateginis planas, nes karas - ne humaniškų kūrėjų užsiėmimas.

Tai gobšiųjų verslas, kuris dėl to, kad naikinimui pakanka daug trumpesnio laikotarpio negu sukūrimui, paprastai, nėra ilgalaikis. Tad ir mūsų valdančiųjų „verslo" planas, kuris orientuotas į karybos poreikius, neturi ilgalaikės perspektyvos.

Tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, neatitinka gamtos ir visuomenės evoliucinės raidos dėsningumų, kurie lėmė Žemėje tiek biologinę, tiek ir etnokultūrinę įvairovę. Siekis nusigręžti nuo neskaitlingų tautų interesų kelia grėsmę etnokultūrinei įvairovei, be kurios harmoningas žmonijos vystymasis evoliucinės pažangos kryptimi patirtų rimtų netekčių.

Dėl to kiekvienos tautos išlikimo siekis tuo pačiu yra siekis išsaugoti etnokultūrinę įvairovę, kuri globaliu požiūriu yra universali vertybė. Reikėtų tikėti, kad žmonija ilgainiui sugrįš prie universaliųjų vertybių.

Tačiau šį žmonijos raidos anomalijų laikotarpį reikia kiek įmanoma saugiau pragyventi.

Kaip beišlaidautume savo karinei galiai didinti, mes netapsime pirmaujančiais savo naikinamosiomis galiomis.

Bet mes galim pirmauti savo kūrybinėmis galiomis. Todėl reikia galvoti, kuo mes galime būti įdomūs galingiesiems, kad jiems sukeltume susidomėjimą mūsų kūrybiniais pasiekimais.

Pavyzdžiui, ar aplinkiniams nebūtų įdomu, kaip mes per kelerius metus gyvenančiųjų žemiau skurdo ribos piliečių skaičių nuo penktadalio sumažinome iki kelių procentų. Ar tai įmanoma?

Jeigu išlaisvintume žmonių kūrybines galias iš biurokratijos gniaužtų, į atitinkamas valstybės pareigybes nukreiptume tuos žmones, kurie tam turi prigimtinių gebėjimų, viešuosius išteklius maksimaliai panaudotume pilietinės daugumos interesais, neleidžiant jų išgrobstyti klaninėms grupuotėms, manau, įmanoma.

Tačiau tam reikalingi drąsūs sisteminiai pokyčiai valstybės valdysenoje.

Ar mūsų tautoje rastųsi kritinė masė drąsių žmonių, kurie ryžtųsi valstybingumo kultūros proveržiui, negaliu atsakyti.

Tačiau galiu patikinti, kad mes, pilietinės visuomenės šalininkai, esame parengę pilietinės visuomenės vertybėmis ir pilnavertės demokratijos principais pagrįstą LR Konstitucijos projektą, kurį pateikti visuomenės svarstymui mūsų Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė akivaizdžiai bijo.