Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie skirtumus

Aš aplenkiau buvusio Vilniaus mero planą ir dvimiestyje pradėjau gyventi dar praėjusiame amžiuje, tiksliau - 1999 metais: nuo tada jau daugiau nei ketvirtį amžiaus gyvenu ir Vilniuje, ir Kaune. Per tiek laiko supratau, kokie skirtingi žmonės gyvena šiuose vos 100 kilometrų vienas nuo kito esančiuose miestuose.

Prieš savaitę Lietuva prarado dvi jaunas moteris, kurių gyvenimai Kaune buvo nutraukti brutaliai ir beprasmiškai. Tai tragedija, kuri sukrėtė visą šalį, tačiau viešojoje diskusijoje netikėtai pradėjo ryškėti kita siužeto linija.

Iškilus naujųjų amžių Lietuvos filosofu save įsivardinęs filosofijos bakalauras Paulius Gritėnas pasidalino įrašu, kuriame ne tiek kalbama apie aukas, kiek apie tai, kas nutiko įtariamajam tuo metu, kai jį sugavo į paieškas susibūrę Kauno gyventojai.

Savo socialiniame tinke iškilus filosofijos bakalauras svarstė: „Šalia padėkų sąmoningiems piliečiams turėtų būti ir griežtas įspėjimas ir potencialiai teisinis vertinimas tiems, kurie organizavo linčo teismą. Bet kol kas tiek policija, tiek kai kurie politiniai lyderiai tik džiūgauja ir dėkoja.

Jei skatinsime tokį „pilietiškumą", tai tuoj atversime vartus entuziastingų kovotojų su blogiu savarankiškiems veiksmams įgyvendinant savo teisingumą taip, kaip jie jį supranta."

Man kyla pagrįstas klausimas:o kam nors teko girdėti šio „filosofo" pamąstymus apie ketinimus žudyti neteisingai mąstančius ar klausiančius rusiškos muzikos?

Kaip nūnai dažnai nutinka, žiniasklaidai noriai traukiant vieną po kitos vis naujas šio šiurpaus įvykio detales, tam tikros visada teisingos visuomenės grupės dėmesys nukrypo nuo tų, kuriems jo labiausiai reikia, ir persimetė į tai, kas, nors ir svarbu, bet neturėtų nustelbti svarbiausio - dviejų merginų gyvybių.

Kaune nužudytos merginos buvo jaunos - 22 ir 24 metų. Viena jų - įtariamojo giminaitė, kita - dirbanti nekilnojamojo turto srityje, atvykusi parodyti buto.

Tai nėra abstraktūs tik skaičiai suvestinėse, tai nėra tik kriminalinė statistika - tai konkrečios merginos su savo gyvenimais, darbais, planais, santykiais, ryšiais.

Tačiau būtent tai visuomenės diskusijose dažniausiai ir dingsta: žmonės įsitraukia į žudiko medžioklės dramą, į žiniasklaidos su pasimėgavimu aprašinėjamas kriminologines detales, į emocinius komentarus apie tai, kaip su juo buvo elgiamasi, ir pamiršta, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie aukas.

Bet ši istorija turi ir dar vieną labai įdomų atspalvį: viešas reakcijas bei skirtumus, kurie eilinį kartą išryškėjo tarp Vilniaus ir Kauno. Kaunas šį kartą suveikė kaip susitelkusi bendruomenė.

Ne pasyvi, ne formali, bet pilietiška - žmonės, pastebėję ieškomą vyrą, patys ėmėsi veiksmų, jį sulaikė ir perdavė policijai. Matant sulaikymo vaizdus, dalyje žiniasklaidos praslydo žinutės, kad sulaikymo metu prieš įtariamąjį panaudotas smurtas.

Ši detalė akimirksniu tapo dominuojančia naujienų tema, nukreipdama dėmesį nuo dviejų moterų žūties į klausimą: „Ar galima smurtauti prieš žudiką?"

Socialiniuose tinkluose ir teisingai žiniasklaidai artimuose sluoksniuose staiga išryškėjo moralinis diskursas apie įtariamojo teises, apie „pavojaus dehumanizuoti nusikaltėlį" riziką, tarsi pats smurto faktas prieš jį būtų didesnė visuomenės žaizda nei nužudytos merginos.

Ir šiame fone kai kurie ėmė ne pirmą kartą pastebėti keistą kontrastą: Vilniuje apstu politkorektiškų balsų, kurie panašiose situacijose mėgsta samprotauti apie „teisinės valstybės principus", „proporcingumą", „emocijų užvaldytą visuomenę", bet kai kalbama apie sisteminį smurtą prieš moteris, apie grėsmes, su kuriomis jos susiduria darbe ar dėl būtinybės susitikti su klientais, kasdieniniame gyvenime - reakcijos tampa grynai teoriniais išvedžiojimais su avižų pieno latte kava sėdmaišiuose, dažniausiai pasibaigiančiais mantromis apie Stambulo konvencijos būtinumą.

Audringos kalbos apie žudiko teises neretai ima viršyti viešai deklaruojamą empatiją aukoms. Pasirodo, kur kas lengviau kalbėti apie procesą nei apie realų pavojų, kuriame gyvena žmonės, kurie net nėra saugomi valstybės.

Kaunas, skirtingai nei Vilnius, reagavo instinktyviai, bendruomeniškai, žmogiškai. Čia žmonės neišsigando - jie veikė. Ne iš keršto, ne bandydami užimti valstybės vietą teisėsaugoje, o vedami elementaraus suvokimo, kad tarp jų - pavojingas žmogus, kurį būtina sustabdyti.

Tai buvo pilietinė reakcija, kurios visuomenėje dažnai pasigendame, ir bendruomenės gebėjimas reaguoti greičiau nei sureagavo institucijos.

Taip, šioje reakcijoje buvo emocijos, greičiausiai ir perteklinė agresija - bet ji nukreipta į asmenį, dėl kurio veiksmų nebėra dviejų merginų.

Tuo tarpu Vilniuje dalis viešosios erdvės veikėjų greitai sureagavo moralizuojančiais pareiškimais, kad „smurtas netoleruotinas", kad „tai kelia grėsmę teisinei sistemai", kad „mes negalime leistis iki barbarizmo".

Atrodytų, lyg šių diskusijų epicentre būtų ne dvi aukos su policijos greitai ir tiksliai identifikuotu nusikaltėliu, o vienas atskiras gatvės muštynių epizodas.

Tai iškelia platesnį klausimą apie mūsų šių dienų visuomenės prioritetus. Kodėl žudiko teisės kai kuriose erdvėse aptariamos su didesniu įkarščiu nei dviejų moterų nužudymas?

Kodėl dalis Vilniaus viešosios nuomonės formuotojų geba lengviau susirūpinti dėl įtariamojo mėlynių nei dėl dviejų jaunų gyvenimų netekties? Kodėl aukos taip greitai tampa fonu, o ne centru? Galbūt todėl, kad jų tragedija - per skaudi, per reali, per nepatogi.

Nes ji parodo, kad valstybė savo gyventojų neapsaugo ne tik nuo oro balionų, kad pavojus slypi kasdienybėje, kad socialinė sistema turi spragų, o institucijos labai dažnai vėluoja.

Ir tada tampa patogu nukreipti žvilgsnį į smurtą prieš kaltininką - tai abstraktus, teorinis klausimas, leidžiantis ilgai ir nuobodžiai diskutuoti apie teisę, moralę, politinę kultūrą, taip išvengiant tikrosios tragedijos esmės analizės.

Tuo tarpu Kaunas parodė kitą modelį - tikrai ne idealų, tikrai ne sterilų, bet absoliučiai gyvą. Žmonės jautė, kad pavojus yra čia ir dabar, ir jie veikė taip, kaip moka.

Taip, be jokios abejonės, teisinėje valstybėje smurtas nėra pateisinamas, bet teisinėje valstybėje taip pat neturėtų būti taip lengva per kelias valandas nužudyti dvi merginas.

Teisėsauga šįkart reagavo greitai, bet ne greičiau nei kauniečiai, kurie tiesiog pasielgi taip, kaip elgiasi bendruomenė, kai suvokia, kad nuo jos veiksmų priklauso kitų saugumas.

Todėl ši istorija yra ne tik apie žudiką ir ne tik apie tai, kaip jis buvo sulaikytas. Ji - apie dviejų miestų mentaliteto skirtumus, apie tai, kur formuojasi tikra pilietinė atsakomybė, ir apie tai, kaip lengvai diskusija gali būti nukreipta nuo to, kas svarbiausia.

Kaunas šįkart parodė stuburą: žmonės nesidairė į sostinę, nelaukė nurodymų ir komentarų, neklausė - „ar tikrai galime?" Jie tiesiog reagavo taip, kaip reaguoja bendruomenė, kuri jaučiasi atsakinga vieni už kitus.

Vilnius, kaip įprasta, iš viršaus pasiūlė įprastas moralines bla-bla-bla bei schemas, kurios gražiai skamba konferencijose, bet nepadeda suprasti realaus žmonių saugumo poreikio.

Galiausiai turime paklausti savęs: ar tikrai norime gyventi visuomenėje, kurioje identifikuoto žudiko sumušimas sukelia daugiau ar tiek pat pasipiktinimo nei dviejų merginų nužudymas?

Ar tikrai tokia vertybių hierarchija atitinka mūsų suvokimą apie teisingumą? Ar tikrai norime, kad viešojoje erdvėje vyrautų diskusija apie įtariamojo orumą, o ne apie tai, kaip užtikrinti, kad moterys Lietuvoje galėtų dirbti ir gyventi nesijausdamos būsimomis aukomis?

Jei ši tragedija ką ir parodė, tai tik tai, kad dalis visuomenės dar gyva, reaguojanti, pasirengusi veikti, tuo tarpu kita - vis dar labiau susitelkusi į teorines konstrukcijas nei į realius žmones.

Kauniečiai parodė, kad pilietiškumas jų mieste nėra deklaracija - tai yra veiksmas. Prisimenu tarybinių laikų juoką, kad jei Kauną apjuostum spygliuota viela, kiekvienas žinotų, kas ką sėdi. Taip buvo kalbama apie miesto bendruomenės mokėjimą veikti ir apsukrumą.

Vilnius tuo tarpu ir tada, ir dabar lepinasi biudžetiniais ir fondų pinigais, kas tikrai neskatina miesto bendruomeniškumo.

Ir būtent todėl ilgai bus bandoma atsakyti į klausimą: kur mes iš tikrųjų stovime - prie aukų gynėjų ar prie abstraktaus teisinio principo, kuris bet kada gali virsti patogia priedanga ignoruoti realaus smurto realias pasekmes?

Todėl ši istorija yra ne tik apie žudiką ir jo sulaikymą. Ji - apie dviejų miestų mentaliteto skirtumus, apie pilietinės atsakomybės kokybę, apie tai, kaip lengvai diskusija nukreipiama nuo to, kas svarbiausia.

Ir jei kas nors šiuos mano pasvarstymus įvertins kaip norą kalti pleištą tarp Vilniaus ir Kauno, tiems noriu iš karto atsakyti Aleksandro Solženicyno žodžiais: „Gėrio ir blogio riba eina ne tarp valstybių ar luomų, bet per kiekvieno žmogaus širdį."