Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie radikalus

Nuo pandemijos laikotarpio pradžios, kuris sukėlė beprecedentį politinį ir informacinį spaudimą viešajame diskurse mus į galvas buvo pradėta diegti keista taisyklė: jei žmogus radikalus, turi kritinį mąstymą, netiki visuotinai skelbiamomis dogmomis, reiškia jis yra neišsilavinęs, netiki mokslu.

Trumpai tariant, jis yra kvailas. Tuo tarpu jei jis nuosaikus, visada pučia į teisingą dūdą - reiškia jis pažangus ir protingas.

Tai tapo tokia patikima kliše, kad dažniausiai ja tikima be jokių įrodymų.

Ji tinka visur: tiek socialinių tinklų diskusijoms, tiek parlamentarų refleksijoms apie visuomenę, komentuojant visuomenės apklausas, nekalbant jau apie žiniasklaida save įvardinančių propagandos pūtėjų opusus.

Būtent šio klišės naudojimas kažkada subrandino mintį, kad galbūt egzistuoja tiesioginis ryšys tarp intelekto, kritinio mąstymo ir politinio radikalumo, koks dažnai deklaruojamas viešose diskusijose.

Šią savaitę tas pats klausimas man kilo besiklausant vienos tinklalaidės, kurioje eilinį kartą buvo kalbama apie supriešintą visuomenę ir taip aktualią šiomis dienomis kovą už „laisvą žodį", kažkodėl įsikūnijusį į nepakeičiamą iš trečio karto po įvairių manipuliacijų išrinktą LRT vadovę.

Turėdamas laiko paieškojau šaltinių, kurie atsakytų, ar egzistuoja ryšys tarp intelekto ir radikalizmo?

Skaitant viešai aprašytus mokslinius tyrimus, paaiškėja, kad ši vienai visuomenei grupei patogi klišė yra klaidinga. Ryšys tarp intelekto ir radikalumo tikrai egzistuoja, tik jis yra sudėtingas ir daugiasluoksnis.

Ir, kaip dažnai nutinka, pagrindinė išvada, kurią daro tyrėjai yra labai netikėta: kvailumas tikrai gali skatinti tam tikrą radikalumo rūšį, bet aukštas intelektas taip pat gali tapti katalizatoriumi kitai, žymiai subtilesnei ir pavojingesnei radikalizmo formai.

O viską galiausiai lemia ne intelektas, o mąstymo lankstumas.

Tyrimai rodo, kad žemesni kognityviniai gebėjimai yra susiję su paprastesnėmis pasaulio suvokimo schemomis, stipresne priklausomybe nuo autoritarinių nuostatų ir labiau juoda-balta mąstymo struktūra.

Štai kanadiečių socialinės psichologijos tyrėjų Hodson ir Busseri 2012 metų tyrimas, tapęs beveik kanoniniu, teigia: „Žemesni kognityviniai gebėjimai prognozuoja stipresnį išankstinį nusistatymą, ir tai vyksta per dešiniojo sparno ideologines nuostatas bei mažą kontaktą su kitomis grupėmis."

Kitaip sakant, ribotesnė kognityvinė struktūra skatina rinktis paprastas istorijas apie pasaulį - tokias, kuriose viskas aišku, nieko nereikia analizuoti, visos problemos kyla „iš išorės", o sprendimai telpa į vieną sakinį: „reikia griežtos rankos".

Tai radikalumas, kuris nėra ideologinis - tai psichologinė žmogaus reakcija į sudėtingą šių dienų realybę, sutrumpinta iki patogiausios ir primityviausios propagandinės versijos.

Belgijos socialinės psichologės Eline Onraet ir kolegų analizės patvirtina tą patį: prastesni kritinio mąstymo gebėjimai siejasi su dogmatizmu, autoritarizmu ir didesniu polinkiu į išankstinę neapykantą.

Žmonės, linkę į autoritarines ir griežtai konservatyvias politines pažiūras, statistiškai dažniau taip mąsto ne todėl, kad geriau supranta politiką, o todėl, kad jie psichologiškai stipriau reaguoja į grėsmę, netikrumą ir chaosą.

Tai radikalumas, kuris kyla ne iš idėjinių įsitikinimų, o iš baimės. Gal būt tai ir paaiškina tą nenumaldomą vienos politinės jėgos troškimą šaudyti ir kitaip susidoroti su kitaminčiais.

Moksliniai tyrimai rodo, kad aukštesnis intelektas dažnai ne slopina radikalumą, o kaip tik padeda jam įsitvirtinti. Ne emocinį, ne primityvų gatvinį radikalumą, o intelektualiai rafinuotą kraštutinumo formą.

JAV dirbančio socialinio psichologo Markus Kemmelmeier 2008 metais atliktas tyrimas elitiniame JAV universitete leidžia kelti hipotezę, kad „tiek kairiojo, tiek dešiniojo sparno politiniai ekstremistai turėjo aukštesnį žodinį intelektą nei centristai."

Šis rezultatas sugriauna mums brukamą iliuziją, kad politinis radikalumas yra tik žemesnio intelekto visuomenės privilegija.

Iš tiesų neretai būtent labiau išsilavinę, analitiškai pajėgūs žmonės kuria labiausiai sukonstruotas, logiškai išbaigtas, bet nuo realybės atitrūkusias ideologines sistemas.

Tai tylus radikalumas, kuris nemėgsta rėksmingų šūksnių - jis rašo manifestus, analizuoja struktūras, cituoja klasiką ir taip įtakoja visuomenę.

Pastarojo dešimtmečio tyrimai rodo, kad ne IQ yra svarbiausias radikalumo veiksnys. Kur kas esmingesnė yra mąstymo struktūra - būtent tai, kiek žmogus yra lankstus, kiek jis gali priimti dviprasmybę, kiek jis pasirengęs pripažinti, kad gali klysti ir išgirsti argumentus.

Juk dažnai vartojami epitetai „vatnikas" ar „Kremliaus trolis" nėra argumentai.

Neuromokslininkė Leorė Zmigrod savo tyrimuose atskleidė, kad „kognityvinis nelankstumas prognozuoja ideologinį ekstremizmą ir priešiškumą kitoms grupėms įvairiuose kontekstuose."

Tai yra radikalumo šerdis. Žmogus tampa radikalus ne todėl, kad daug ar mažai supranta, o todėl, kad nebegali keisti savo mąstymo krypties. Jis priima vieną pasaulio modelį ir lieka jame įstrigęs, kad ir kokie faktai jį paneigtų.

Visuomenės grupių nelankstumas yra demokratinių visuomenių košmaras, nes jis gali persismelkti per visas intelekto pakopas: nuo mažiausiai išsilavinusių visuomenės grupių iki universitetų dėstytojų, tyrėjų ir ideologijos architektų.

Tai savybė, kuri daro žmogų radikaliu ne dėl to, kad jis nesupranta pasaulio, o dėl to, kad atsisako jį suprasti kitaip, nei įsivaizdavo iš anksto. Ir joks diplomas nuo to neapsaugo.

Galiausiai mokslas sako dar vieną svarbų dalyką: radikalumas nėra vien individuali savybė. Tai socialinis reiškinys, kuris klesti grupėse, burbuluose, tapatybės kolektyvuose.

Radikalizacija geriausiai suprantama kaip grupinis procesas: žmonės retai tampa ekstremistais vieni. Kitaip tariant, žmogų radikalizuoja ne tiek jo intelektas, kiek aplinka, kurioje jis gyvena, žmonės, kuriuos jis laiko „savais" ir pasakojimai, kuriuos jis girdi nuolat.

Dabar suprantate, kodėl tokie nuožmūs mūšiai vyksta dėl LRT, kuri jau eilę metų atstovauja tik vieną nuomonę?

Todėl teiginys „radikalai yra kvaili" yra klaidingas. Kai kurie radikalai iš tiesų gali būti riboto mąstymo, tačiau nemaža dalis jų yra itin protingi, tik jų mąstymo struktūra nėra lanksti ir pasiruošusi išgirsti kitos pusės argumentus.

Jie nesugeba priimti pasaulio kompleksiškumo, jie nori tam tikros ideologinės geometrijos, kurioje viskas susidėlioja į tvarkingus ir jiems įprastus kampus. Jų radikalumas yra ne žinių, o lankstumo stoka.

Jei norime suprasti radikalumą, turime atsisakyti mums peršamų klišių ir priimti daug sudėtingesnę nūdienos realybę: protingas žmogus gali būti toks pat radikalus, kaip ir kvailas; kvailas gali būti toks pat pavojingas, kaip ir labai išsilavinęs.

Radikalumą gimdo ne žinių kiekis, o tai, kaip protas sugeba judėti, abejoti ir priimti alternatyvas. Ir jei kur nors verta ieškoti radikalumo priešnuodžio, tai tikrai ne intelekto testuose, o gebėjime keistis.

Šiam tekstui labai tinka vieno įtakingiausių XX a. politinių filosofų Bertrando Russello dar 1933 metais suformuluota mintis, kuri tiksliai pataiko į mąstymo nelankstumo temą ir sako mums, kad didžiausi istorijos žiaurumai dažniausiai kilo ne iš kvailumo, o iš absoliutaus tikrumo savo teisumu.