Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie kuro kainas

Kažkur Irane į taikinius kyla raketos, o Lietuvoje tuo pačiu metu į orą šauna degalų kainos. Ir jos kyla taip greitai, kad kartais net nespėji pamatyti, kada pasikeitė skaičiai tavo degalinės švieslentėje.

Vieną vakarą važiuoji namo - 1,55. Ryte jau 1,67. Dar po kelių valandų - 1,72. Ir tada degalinių operatoriai ir jų atstovai rimtais veidais mums paaiškina: čia ne mes, čia kalta geopolitika.

Žiniasklaida savo ruožtu irgi išsijuosusi padeda sukurti dramatišką foną. Kai tik prasidėjo įtampa Artimuosiuose Rytuose, buvo pranešta, kad „Brent" naftos kaina šoktelėjo apie 10 procentų.

Tą pačią dieną kai kuriose Lietuvos degalinėse dyzelinas pabrango net 20-30 centų. Kaip reportažuose pasakojo vairuotojai, kainos kilo „greičiau nei kas valandą", o vienas žmogus stebėjosi: „Va, dešimt centų per dešimt minučių".

Čia prasideda pati gražiausia šio verslo dalis - mus, vartotojus idiotais laikančių klerkų paaiškinimai. Degalinių sektoriaus atstovai labai greitai ištraukia ekonomikos vadovėlį ir pradeda aiškinti apie rinkos mechanizmus.

Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Emilis Cicėnas mus ramina: viskas čia normalu, tai „natūrali rinkos reakcija".

Žodis „natūrali" šiuo atveju reiškia labai paprastą dalyką: kai tik pasaulyje kas nors nutinka, degalai Lietuvoje tuoj pat turi pabrangti.

Bet tada atsiranda dar viena įdomi ne mažiau įdomi detalė. Tie patys sektoriaus atstovai tuo pačiu metu, kai pasaulyje naftos kainos slenka žemyn, mums pradeda aiškinti, kad nafta iš tikrųjų sudaro tik nedidelę galutinės kainos dalį.

Pasak jų, žaliavinė nafta degalų savikainoje sudaro maždaug trečdalį kainos. Tai reiškia, kad du trečdaliai kainos su naftos kainomis beveik nesusiję.

Pažiūrėkime į skaičius. Įprastoje dyzelino litro kainoje Lietuvoje didžiausią dalį sudaro mokesčiai. Iš maždaug 1,60 euro už litrą apie 0,55 euro tenka pačiai žaliavai ir jos perdirbimui.

Dar apie 0,18 euro sudaro logistika ir degalinių prekybos marža. Valstybė per akcizą iš mūsų surenka apie 0,52 euro, o pridėtinės vertės mokestis sudaro dar apie 0,35 euro.

Taigi bendrai mokesčiai sudaro maždaug 55-60 procentų galutinės dyzelino kainos, o pati nafta - tik maždaug trečdalį litro kainos degalinėje.

Ir štai turime labai įdomią Lietuvai būdingą matematiką. Kai nafta brangsta - degalai brangsta labai greitai. Kai nafta pinga - paaiškėja, kad nafta sudaro tik trečdalį kainos ir tada jos kritimas vartotojams tampa beveik nepastebimas.

Tai yra vienas iš gražiausių ekonominių paradoksų Lietuvoje : jei nafta pabrango - tai didžiulis kainą vartotojui apsprendžiantis veiksnys, jei nafta atpigo - tai tik nedidelė jos mažmeninės kainos dalis.

Dar įdomiau yra tai, kad patys degalinių atstovai kartais net neslepia, jog kainos kyla ne todėl, kad jau pardavinėjamas brangesnis kuras, o todėl, kad rinkos dalyviai ruošiasi būsimam brangimui: „Jei skaičiuojame, kad žaliavinė nafta degalų savikainoje sudaro apie trečdalį, tai tas 9-10 proc. augimas žaliavinės naftos kainoje ir sudarytų maždaug 5 centų šoktelėjimą bendroje kainoje", - antradienį LRT radijuje kalbėjo tas pats E. Cicėnas.

Anot jo, nepaisant to, kad šalies mažmeniniai degalinių tinklai šiuo metu dar neprekiauja degalais, kurie buvo pirkti už aukštesnes kainas, jie ruošiasi ateityje brangstančiai naftai ir savo kainas didina iš anksto. Perskaitykite šią nesąmonę dar kartą!

Kitaip tariant, pagal sveiku protu nesuvokiamą logiką „kainos keliamos iš anksto". Kaip buvo aiškinama per radiją, mažmenininkai tiesiog „ruošiasi tam, kad kainos kils".

Tai kaip jums jums patinka tokia elegantiška logika?! Kainos keliamos ne todėl, kad jos jau pakilo, o todėl, kad jos ateityje gali pakilti. Tokiu principu veikiant, kainas būtų galima kelti kiekvieną rytą. Nes pasaulyje visada gali kas nors nutikti.

Ir paprastai nutinka. Jeigu ne Iranas, tai OPEC. Jeigu ne OPEC, tai Saudo Arabija. Jeigu ne Saudo Arabija, tai uraganas Meksikos įlankoje. Jeigu ne uraganas, tai remontas Norvegijos platformoje.

Lietuvos energetikos rinkoje visada yra bent viena priežastis, kodėl kainos turėtų kilti.

Tačiau įdomiausia visoje šioje nesąmonėje yra seniai žinoma formulė, kuri nesikeičia daugybę metų ir kurią verta dar kartą pakartoti: kai pasaulyje nafta brangsta - degalai brangsta iš karto;kai nafta pinga - degalai pinga labai iš l ėto ir atsargiai.

Ir tada mes visada girdime legendinę frazę, kurią Lietuvoje mums kartoja jau dvidešimt metų: sandėliuose dar yra brangiai pirktos naftos.

Tai tikriausiai yra didžiausias degalų sandėlis Europoje, nes kartais atrodo, kad jis niekada neištuštėja. Tas sandėlis veikia kaip amortizatorius ir visuomet viena kryptimi - prieš mus, vartotojus.

Dvaro ekonomistai kartais bando paaiškinti šią situaciją sudėtingesniais terminais - didmeninės kainos, ateities sandoriai, valiutų kursai. Ir visa tai, žinoma, turi tam tikros įtakos.

Tačiau už kurą mokantis vairuotojas paprastai mato labai paprastą vaizdą: degalų kainos kyla greičiau nei bet kuri kita prekė parduotuvėje. Ir jos kyla ne centais, o dešimtimis centų. Paskui jas kyla ir visų kitų prekių kainos.

Šią savaitę Lietuvoje buvo pastebėta, kad kainos kai kuriose degalinėse šoktelėjo net 20-30 centų per labai trumpą laiką. Ir tada prasideda protingų galvų diskusijos apie rinką.

Bet rinka Lietuvoje kartais primena labai įdomų organizmą - labai jautri blogoms naujienoms ir beveik nejautri geroms.

Kai tik nafta pakyla - reakcija žaibiška. Kai nafta krenta - reikia palaukti. Gal dar sandėlyje yra tos legendinės brangios atsargos.

Beje, įdomu ir tai, kad valstybės institucijos kartais gana tiesiai pripažįsta kitą problemą - prekybinę maržą.

Energetikos agentūra yra pažymėjusi, kad kai kuriais laikotarpiais degalinių kainos viršija vidurkį ne tik dėl mokesčių ar naftos kainos, bet ir dėl padidėjusių prekybinių maržų.

O ar kam nors teko girdėti Konkurencijos tarybos mintis šiuo klausimu?

Beje, ši taryba kaip tik kovo 4 dieną organizavo renginį "Nuo kartelių iki vidaus sandorių" su Kauno regiono verslo atstovais.

Spėkite, ar buvo kalbama apie kuro kainas? Atspėjote - nė žodžio. Tai reiškia, kad kainodaros dinamikoje dalyvauja vienas tylus žaidėjas - verslo gobšumas.

Išvertus į paprastą kalbą, žodis „rinka" reiškia konkrečias įmones, konkrečius tinklus ir konkrečius sprendimus.

Tačiau viešojoje erdvėje dažniausiai girdime kitą pasakojimą: viską lemia Iranas, karas, Hormūzo sąsiauris ir pasaulinės naftos rinkos.

Ir galbūt tai iš dalies tiesa. Bet vis tiek lieka vienas paprastas klausimas: jeigu nafta sudaro tik trečdalį galutinės kainos, kaip patys sako degalų rinkos atstovai, kodėl kiekvienas jos svyravimas taip greitai ir taip dramatiškai atsispindi degalinių švieslentėse? Ir kodėl tas pats principas neveikia tada, kai nafta pinga?

Tai klausimas, kurį Lietuvos vairuotojai užduoda jau daugelį metų. Kol kas atsakymas dažniausiai būna labai sudėtingas. Toks sudėtingas, kad galiausiai viskas vėl baigiasi tuo pačiu sakiniu: „Taip veikia rinka."

John Kenneth Galbraith (1908-2006) - vienas žinomiausių XX a. ekonomistų, publicistų ir politinių mąstytojų, garsėjęs ne tik akademiniais darbais, bet ir aštria, ironiška ekonomikos kritika, yra pasakęs: „Įprastas aiškinimas dažnai tarnauja tik tam, kad apsaugotų mus nuo nemalonios pareigos galvoti."

Sunku su juo nesutikti.