1 nuotr.Pirmalaikių Seimo rinkimų tema Lietuvos viešojoje erdvėje periodiškai iškyla kaip politinis šūkis, tačiau realioje institucinėje ir politinėje plotmėje ji dažniausiai neturi jokio faktinio pagrindo. Dėl to šis klausimas pagrįstai gali būti laikomas blefu ir visuomenės nuomonės manipuliacija.
Tokių rinkimų tikimybę reikėtų vertinti trimis pjūviais: teisiniu (konstituciniu), politiniu (galios aritmetika) ir lyginamuoju (tarptautiniai precedentai). O galiausiai - kokios realios sąlygos turėtų susiklostyti Lietuvoje, kad pirmalaikiai rinkimai iš tikrųjų įvyktų?
Konstitucija numato itin ribotas ir apibrėžtas Seimo pirmalaikio paleidimo galimybes. Prezidento iniciatyva (pagal Konstitucijos 58 str.), kai Seimas nepriima Vyriausybės programos, arba Seimas pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe. Taip pat paties Seimo sprendimu, jei už pirmalaikius rinkimus balsuoja ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių (85 iš 141).
Ką tai reiškia praktikoje? Joks viešasis nepasitenkinimas, protestai ar reitingų kritimas nesukuria teisinio pagrindo pirmalaikiams rinkimams. Prezidentas negali savo nuožiūra paleisti Seimo, o 3/5 balsų riba Seime yra ypač aukšta, faktiškai reikalaujanti valdančiosios daugumos savižudiško sprendimo arba plataus konsensuso tarp valdžios ir opozicijos.
Politiniame lygmenyje nepriklausomai nuo viešų konfliktų ar reputacinių problemų, lemiamas kriterijus yra mandatų skaičius.
Dabartinė valdančioji dauguma yra perpildyta koalicija su daugiau nei 80 mandatų, kuri išlaikytų parlamentinę daugumą, net mažiausiam jos nariui palikus koaliciją. Ji turi daugiau nei pakankamai balsų priimti įstatymus, gali patvirtinti biudžetą, palaikyti Vyriausybę balsavimuose dėl pasitikėjimo.
Tad parlamentinei daugumai nėra jokio racionalaus motyvo balsuoti už pirmalaikius rinkimus, nes tai reikštų sąmoningą valdžios atsisakymą be garantijos ją atgauti.
Opozicija yra pirmiausia per maža. Toliau ji konkuruoja tarpusavyje ir neturi jokio realios daugumos projekto po galimų rinkimų. Visuomenės pasitikėjimo reitingai ja paprasčiausiai yra per maži, nes ji nesugeba suformuoti alternatyvos, kuri būtų patraukli didelei daliai rinkėjų.
Tad opozicijos raginimai rengtis pirmalaikiams rinkimams tėra tik mobilizacinė retorika esamiems šalininkams sutelkti ir galimai kiek pagerinti reitingams, o ne realiam procesui inicijuoti.
Dar viena šio paveikslo dedamoji yra prezidentas. Tačiau jis nuo pat pirmos kadencijos pradžios 2019 m. niekada neturėjo tokios sau palankios parlamentinės daugumos ir Vyriausybės kaip dabartinė. Tad jam lygioje vietoje kurti dirbtinę krizę nėra jokių motyvų. Priešingai jis yra viena iš dabartinės valdančiosios koalicijos atramų.
Galiausiai verta pasižiūrėti plačiau. Kitose šalyse tipinės sąlygos pirmalaikiams rinkimams būna nuolatinė vyriausybių kaita, kai neįmanoma suformuoti stabilios koalicijos valdžioje, kai parlamentas nesugeba priimti esminių finansinių sprendimų (nepriima biudžeto, bet net ir tuo atveju sugeba išgyventi, pvz. Ispanija 2024 ir 2025 m.), kai žlunga valdančioji dauguma, o opozicija negali suformuoti naujos.
Nei vienos iš šių sąlygų šiuo metu Lietuvoje nėra. O nepasitenkinimas visuomenėje niekada nėra jiems pakankama sąlyga, jei valdžios institucijos funkcionuoja.
Tad pirmalaikiai rinkimai Lietuvoje nėra realus scenarijumi. Jie tėra politinis mitas, kuris yra patogus oponentų prieš valdžią viešajai komunikacijai, bet menkai yra susijęs su politikos logika ir realiais sprendimais.
Šis mitas yra naudojamas mobilizuoti elektoratą, delegitimuoti valdžią ir kurti „krizės" įspūdį, kai teisiškai ir politiškai jos nėra.
Galiausiai yra dvi žinios iš to, kas pasakyta. Pirma, kad pirmalaikiai rinkimai atidedami neribotam laikui. Antra, jaukių ir šviesių švenčių visiems!
