Algis KRUPAVIČIUS: Ar atėjo laikas persvarstyti Konstitucinio teismo modelį Lietuvoje?

Konstituciniai teismai, I.Meni nuomone, yra tokie pat dviveidžiai kaip ir Janas, nes vienas jų veidas nuolat žiūri į politiką ir jos peripetijas, o kitas - į teisę.

Konstitucinis teismas Lietuvoje akivaizdžiai veikia pagal I.Meni apibūdinimą. Dalis jo sprendimų yra aiškiai politizuoti, o kita dalis remiasi pirmiausia teisiniais argumentais.

Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį jis veikė daugiau mažiau kaip teisės institutas. Akivaizdi slinktis į šio teismo politizaciją įvyko per prezidento Rolando Pakso apkaltą.

Vėliau konstitucinis teismas jau nuolat gravitavo tarp politikos ir teisės. Nors idealiu požiūriu šis teismas turėtų būti mažiausiai veikiamas politikos vėjų. Tik taip nėra. Ir Lietuva čia nėra išimtis. Bet ne išimtis nėra jokia paguoda.

Politinį KT nešališkumą turėjo užtikrinti tai, jog, kaip taisyklė, jo nariais būtų išimtinai teisininkai, kurie nėra tiesiogiai dalyvavę politikoje. Tačiau jau dabar šioje taisyklėje yra išimtis, kai Konstitucinio teismo nariu tiesiai iš pareigų Seime buvo paskirtas Stasys Šedbaras.

„Distancijos nuo politikos taisykle" gerokai privertė suabejoti ir buvusio šio teismo pirmininko Dainiaus Žalimo staigus posūkis į prezidento rinkimus, o vėliau - į Europos Parlamentą be ilgesnio „atšalimo" laikotarpio.

Kita su Konstituciniu teismu susijusi problema yra tai, jog pagal nutylėjimą jame turėtų būti pirmiausia konstitucinės teisės ekspertai. Bet realybė yra tokia, kad konstitucionalistų tarp teisininkų nėra daug. Jų suolelis, kaip populiariausioje Lietuvos sporto šakoje sakoma, trumpas.

O tokiu atveju galima ne viena abejonė dėl KT teisėjų kompetencijos konstituciniais klausimais, nes juos interpretuoja nebūtinai konstitucionalistai. Ypač, jei atidžiai peržvelgtume į ne vieną KT sprendimą, kuris visuomenėje iššaukė prieštaringas reakcijas.

Jei KT realybė yra tokia, kad jis neišvengiamai ir toliau veiks tarp politikos ir teisės, tai yra prasminga nekišti galvą kaip stručiams į smėlį, teigiant, kad jo nariai toliau turi atstovauti išimtinai teisininkų cechą ir a la būti politiškai nešališkais.

Blogiau, jog faktiškai yra kuriamas siauros profesinės grupės monopolis nustatyti visuomenės gyvenimo taisykles. Juolab, kad kol kas KT sprendimai nėra revizuojami net atsiradus naujoms aplinkybėms ar naujam teisiniam reguliavimui. Jie yra galutinė ir neskundžiama norma.

Taip neturėtų būti. Keičiasi konstitucinės normos, tai ir KT sprendimai turi būti peržiūrimi.

Norom nenorom, bet reikia persvarstyti esamą KT modelį ir jį keisti atviresniu nei turime dabar. Pirmiausia jo sudėties požiūriu. Čia verta pastebėti, jog konstitucinio teismo sudėtis, kai jame išimtinai yra teisininkai ir dažniausiai be formalios politinės patirties sutinkama pirmiausia pokomunistinėse Europos demokratijose.

Kodėl taip yra atsitikę, tai kitas klausimas. Bet Lietuvai jau laikas išeiti iš šios konstitucinių teismų stovyklos ir keliauti prie kiek kitokių Vakarų Europos praktikų.

Ten konstituciniuose teismuose dažnai yra tiek teisininkai, tiek ir politikai. Antai, Belgijoje 6 iš 12 KT teisėjų net privalo turėti parlamentinio darbo patirties.

Vokietijos Federalinio konstitucinio teismo pirmininkas yra Stefanas Harbartas (Stephan Harbarth), kuris iki paskyrimo į šį teismą 2018 m., buvo renkamas Bundestago nariu nuo 2009 m.

Prancūzijos Konstitucinę tarybą sudaro daugmaž per pusę buvę politikai ir teisininkai. Vadinamais „neposėdžiaujančiais" šios tarybos nariais tampa ir buvę šalies prezidentai.

Tokiais šiuo metu yra Nikolia Sarkozy (Nicolas Sarkozy) ir Fransu Olandas (Francois Hollande), nors pastarasis atsisakė dalyvauti šio teismo posėdžiuose.

Konstitucinės tarybos pirmininkais paprastai yra buvę politikai. Šias pareigas yra anksčiau užėmę Loranas Fabiusas (Laurent Fabius), ėjęs premjero pareigas, Žanas Lui Debrė (Jean-Louis Debre), buvęs Nacionalinės asamblėjos pirmininkas, Rolandas Dumasas (Roland Dumas), buvęs užsienio reikalų ministras.

Dabar Konstitucinei tarybai vadovauja Ričardas Ferandas (Richard Ferrand) iš prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) judėjimo „Pirmyn".

Yra dar vienas vadinamasis „amerikietiškas" scenarijus, kai konstitucinio teismo apskritai nėra, o jo funkcijas įgyvendina aukščiausieji teismai. Tokia teisminės valdžios sąranga yra Nyderlanduose, visose Skandinavijos šalyse. O Suomijoje konstitucinę priežiūrą vykdo parlamento Konstitucinės teisės komitetas. Ir jo užtenka.

Bet pereiti prie „amerikietiško" modelio šiandien Lietuvoje gal būtų pernelyg radikalus pasirinkimas. Nors po vos beprasidedančios diskusijos apie Lietuvos KT fiasko, kai bet kokie alternatyvūs šio instituto raidos scenarijai viešojoje erdvėje kategoriškai atmetami, amerikietiškas variantas nebeatrodo radikalus.

Gal net perspektyvus, nes, panašu, turime institutą, kuris vietoje konstitucinės priežiūros rašo naują Konstituciją. Dauguma politikų prieštarauti KT elementariai bijo, nes jo rankose yra apkaltų vėzdas, o jo gynėjais pirmiausia yra buvę nariai ir net kandidatai į juos, nors šiems susilaikymas nuo viešo nuomonės reiškimo turėtų būti dorybė.

O Lietuvos KT paversti atviresniu institutu bent jo sudėties atžvilgiu tikrai yra ne tik dėmesio vertas, bet ir minimalus scenarijus. Tam nereikia revoliucijos, nes galima padaryti evoliuciniu keliu.

Tik tam reikia paprasto sutarimo, jog nauji KT nariai būtų dažniau pasirenkami iš patyrusių politikų tarpo. Jei jie turėtų ir teisinį išsilavinimą, tai būtų privalumas. Buvę prezidentai, kaip Prancūzijoje, irgi galėtų turėti jame patariamąjį balsą.

Konstitucinio teismo pirmininkai galėtų būti rotuojami, t.y., vieną kadenciją juo būtų buvęs politikas, o kitą - teisininkas. Kodėl politikai KT yra gerai? Jie bent jau prieš rinkimus įgyja įprotį išgirsti visuomenę. Ta klausa ne tik teisinėms normoms, bet ir piliečiams tarp politikų yra jautresnė, nei tarp teisininkų.

Galiausiai yra dar vienas dėmuo svarstymuose apie KT Lietuvoje. Tai yra jo reputacija arba piliečių pasitikėjimas. Pirmiausia ne vieną kartą visuomenėje kilo abejonės dėl konkrečių šio teismo sprendimų.

Antai šiais metais priimtą KT sprendimą, kad partnerystė Lietuvoje turi būti registruojama ir tarp skirtingos, ir tarp tos pačios lyties porų „Vilmorus" apklausoje nepalankiai vertino 54 proc. apklaustųjų, kai palankiai į jį žiūrėjo tik 26,6 proc.

O „Baltijos tyrimų" apklausoje net 71 proc. nepritarė Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. Ir pritarė jam vos 18 proc. apklaustųjų.

Nuo 2003 iki 2020 m. „Vilmorus" nuolat matavo pasitikėjimą Konstituciniu teismu. Bendra tendencija, jog pasitikėjimas juo gerokai svyravo. Prieš 20 ir kiek daugiau metų juo pasitikėjo apie 50 proc. apklaustųjų.

Bene giliausia pasitikėjimo krizė KT ištiko 2009 - 2011 m., kai palankiai vertino tik apie trečdalis apklaustųjų. 2018 - 2020 m. pasitikėjimas svyravo dažniausiai tarp 45- 48 proc., bet į šio šimtmečio pradžios reitingus pasitikėjimas negrįžo.