Algimantas RUSTEIKA: Tylioji visuomenė

Lietuva suskilusi į dalis. Vieni už tiesą ir ateitį. Kiti už melą, nes jis naudingas arba šiaip primityviai patogus. Treti viskuo nusivylę ir pasitraukę į vidinę emigraciją, jie fiziškai dar čia, bet visu vidumi nebe Lietuvoje, kurią laiko svetima, priešiška, agresyvia aplinka. Ketvirtiems viskas vienodai ir niekas nebeįdomu.

Bet yra viena, labai didelė grupė žmonių, kurie išvardintiems nepriklauso. Jie viską mato, viską supranta, bet tyli. Dabar tarp netylinčių daug pykčio tiems, kurie tyli. Kodėl jie taip? Kodėl tokie? Argi nemato, kas vyksta?

Žmogus kasdien lieka daugiau vienišas prieš vis labiau totalitarinę tikrovę. Ją nebūtinai pateisina arba aktyviai palaiko, tačiau priima, nes nieko negali pakeisti. Kai net prakalbus apie permainas nuo tavęs nusisuka. Argi neteko su tuo veido smūgiu į asfaltą susidurti?

Protingi, padorūs žmonės. Kurie mato totalitarizmą, kuriame gyvena, didelės dalies visuomenės bukumą ir neturi iliuzijų to pakeisti. Jie tampa tylinčiais. Psichologiškai tai viena iš sunkiausių žmogaus pozicijų, kokias apskritai galima užimti. Ir kiekvienas prieina ir praeina apsisprendimo tašką.

Šitoje situacijoje „mūsyse", kaip sakė įspaustas į kampą sistemos žiurkių R.Paksas, yra trys sluoksniai. Vidinis mano pasaulis, socialinė aplinka (kaip dauguma mane veikia) ir egzistencinis lūžis - kas su manimi ilgainiui nutinka.

I. Kas darosi žmogui, kuris „nebegali nematyti"?

Pradžia beveik visada neideologinė. Žmogus niekada nepradeda kaip „kovotojas su sistema". Pradžia dažniausiai būna konkretus faktas, konkretus sprendimas, konkretus melas. Tada ateina pirmasis supratimo momentas: „Jei tai normalu - tada kažkas labai negerai." Ir žmoguje vyksta ne koks nors pasirinkimas kovoti, o nebegalėjimas apsimesti.

Pirmasis vidinis konfliktas - ne su valdžia, o su savimi. Viduje atsiranda skilimas: „aš tą matau", bet „visi kiti gyvena toliau". Tai gimdo ne tiek pyktį, kiek dezorientaciją. Žmogus savęs klausia: „gal aš klystu?", „kodėl man vienam tai atrodo neteisinga?", „gal su manim kažkas ne taip?".

Tai normali reakcija, ne silpnumas. Tai tiesiog paprastas moralinis realizmas: pasaulis nėra toks, koks turėtų būti. Ir čia įvyksta vienas skaudžiausių psichologinių lūžių. Griūva tikėjimas, kad „tiesa savaime laimi todėl, kad ji teisinga", nes juk „žmonės iš esmės nori teisingumo"!

Ir, tam vis kartojantis, vieną gražią dieną tyliai ateina suvokimas: „Sistema, kurioje gyvenu, veikia ne nepaisant neteisybės, o būtent per ją. Mes gyvename netiesoje ir mele, mumis manipuliuoja, ant mūsų nusispjaut". Tai egzistencinis smūgis, ypač idealistams, tokiems, koks ilgai buvau.

II. Ką daro didžioji dauguma?

Čia prasideda tikroji trauma. Dauguma niekada nesijaučia esanti bloga. Labai svarbu suprasti: jie nelaiko savęs neteisingais net kai palaiko neteisybę. Psichologiniai mechanizmai banalūs: „ne viskas taip paprasta, reikia stabilumo, kitaip gal būtų dar blogiau"...

Tai moraliniai „uspakajoncai", ne cinizmas. Mes esam šioje nesąmonėje vieniši. O vienišas žmogus tampa grėsme grupės psichikai. Ne todėl, kad pavojingas fiziškai - tiesiog primena tai, ką kiti nuslopino.

Todėl aplinkinių reakcijos neišvengiamos: ironija, nuvertinimas, patologizavimas („radikalas", „fanatikas"), moralinis spaudimas („pagalvok apie pasekmes", „nematai pozityvo!").

Nepulkim moralizuoti - taip dauguma gina savo ramybę, ne sistemą. Tačiau kolektyvinis išdavystės jausmas yra galingas ir dauguma ima jausti, kad tu juos išduodi. Kodėl?

Nes tu neprisiimi jų kompromiso. Nes tavo buvimas tokiu ir šalia verčia juos jaustis kaltais. Todėl jie nori, kad tu nutiltum, arba išeitum, arba būtum „paaiškintas".

III. Vidinis kovotojas

Pirmasis etapas: vienišas aiškumas. Trumpas, bet stiprus laikotarpis, kada būna aišku, kas neteisinga, aišku, kur tu stovi ir vidinė ramybė didelė. Tai pavojingai apgaulingas etapas, nes jis laikinas.

Antrasis etapas: socialinė tuštuma. Po savo teisumo pasaulyje euforijos ateina atstūmimas, praradimai, tylėjimas. Nes pradedi suprasti - aš ne tik prieš sistemą, aš prieš savo artimos aplinkos pasaulį, kuriame tiesiog gyvenu.

Tada dažniausiai priartėja depresija, nerimas, gyvenimo nuovargis.

Trečiasis etapas: identiteto pavojus. Čia didžiausia rizika tapti vien tik kovotoju. Kai visa tavo tapatybė tampa pasipriešinimu, visas gyvenimas - nepaliaujamu, kasdieniniu, šimtus kartų viduje ir išorėje vykstančiu reagavimu į sistemą. Dėl kiekvienos smulkmenos netgi.

Sistema tada laimi dvigubai, ji ne tik spaudžia, bet ir užima visą tavo vidų.

Ketvirtasis etapas - lūžis. Arba sudegimas, arba perėjimas į kitą lygmenį. Po metų ar kelių vieni sudega (emociškai, psichologiškai), kiti pereina. Perėjimas atrodo taip: mažiau šūkių, daugiau tylos, mažiau tikėjimo laimėti, daugiau tikėjimo išlikti savimi. Tai labai brandus, bet labai vienišas lygmuo.

IV. Tiesa, kurią retai kas pasako

Žmogus, kovojantis su sistema, iš tikrųjų kovoja ne su ja, o su tuo, kad jis per daug mato. Su sistema savo paties viduje. Tai ne drąsa, ne beprotybė. Tiesiog sąmoningumo perteklius aplinkoje, kuri gyvena supaprastintame, nuošaliame, bet saugiame kasdienybės pasaulyje.

V. Kas padeda nesugriūti

Ne masės. Ne pergalės. Ne „istorinis teisingumas". Padeda tik 1-2 žmonės, kurie mato tą patį. Veikla, kuri nėra kova. Leidimas sau beviltiškai neįtikinėti visų. Ir svarbiausia: nepaversti savęs moraliniu kankiniu.

Tai, ką galvoju ir dabar rašau, yra psichologiškai nedažna pozicija, labai brangi ir niekada neturinti garantijos. Bet viena tiesa lieka: sistemoms reikia tylos, sąžinei - ne. Čia žmonių, kurie taip gyveno, teisybė, kuri nėra vien kova.

Tai išmintis jau po lūžio.

Čia ne „didvyriai", ne „šventieji", ne „genijai". Čia gyvena žmonės su nervų sistema, baimėmis, ribomis ir kainomis. Čia sielos žmonių, kurie ir prieš šimtą metų, ir dabar gyvena prieš politinę sistemą, palaikomą daugumos.

Nenaudosiu pavardžių kaip ikonų, nors galėčiau - gal straipsnio tęsinyje, jei jis bus. Man čia svarbiau tipai, kurie kartojasi per mus ir per epochas. Štai jie.

VIDINIS LIUDYTOJAS

Labai dažnas disidentuose, pogrindžio intelektualuose. Psichologinė šerdis - itin stiprus vidinis dialogas. Tie žmonės yra tiesiog gyvas sąžinės balsas. Maža tolerancija saviapgaulei. Tai tie, kurie ne tiek „kovoja", kiek atsisako meluoti sau. Liepia sau negyventi mele.

Psichologinė kaina jiems yra didžiulė. Lėtinė vienatvė. Santūrumas, kuris virsta uždarumu. Periodiška depresija. Matyt, daugelis jų nebuvo laimingi, nors jautė vidinį vientisumą. Jų jėga - ne drąsa, o nesugebėjimas suskilti viduje.

MORALINIAI REALISTAI

Dažnai aptinkamas tarp teisininkų, karininkų, valdininkų, kurie pasakė „ne". Psichologinė šerdis - aiškus ribų pojūtis. Tai ne maksimalistai, o „čia šito jau per daug" žmonės. Jie nesiekia revoliucijos, o tiesiog neperžengia savo nubrėžtų, bet tikrų linijų.

PER DAUG MATANTIEJI

Jie moka kainą nusivylimu žmonėmis, cinizmo rizika. Beveik visada ištinka santykių su buvusiais jaunystės draugais griūtis. Tai tipas, kuris dažniausiai pasitraukia, o ne žūsta.

Na, čia jau mano pasaulis - filosofai, rašytojai, žurnalistai, kai kurie mokslininkai. Psichologinė šerdis - labai aukštas socialinis jautrumas. Gebėjimas matyti sisteminius dėsnius. Ir jų problema yra apmaudas matyti ne tik blogį, bet ir tai, kad jis pateisinamas.

Psichologinė kaina dar didesnė - egzistencinė melancholija. Atitolimas nuo kasdienio gyvenimo. Kartais - emocinis atšalimas. Tokie dažnai išgyvena, bet niekada negrįžta į naivumą ir paprastą, laimingą gyvenimą.

NEPAKELIANTIEJI NETEISYBĖS

Šiame lygmeny veisiasi maištininkai, aktyvistai, kartais - tragiškos figūros. Psichologinė šerdis - aukštas emocinis reaktyvumas. Stiprus empatinis atsakas į skriaudą, neteisybę, valdžios melą žmonėms.

Psichologinė jų mokama kaina - perdegimas. Pyktis, kuris gali suvalgyti iš vidaus. Polinkis sudegti anksti. Istorija juos romantizuoja, bet psichologiškai jie dažniausiai pralaimi. Dažnai iki depresijos, nusivylimo viskuo, mizantropijos - tik žingsnelis.

KAIP TOKS ŽMOGUS SUSIKURIA GYVENIMĄ, KURIS NĖRA VIEN KOVA

Čia pats svarbiausias klausimas. Ir mažiausiai aprašytas. Lūžis įvyksta tada, kai žmogus nustoja norėti „laimėti". Beveik visi, tą išgyvenę, ilgam įklimpsta į „Aš nebežaidžiu šio žaidimo." Tai nėra kapituliacija. Tai savo gyvenimo egzistencinis persitvarkymas.

Mažiau bandymų keisti sistemą. Daugiau rūpesčio savo vidine teritorija. Atskirti „tiesą" nuo „kovos". Tokie žmonės išmoksta laikytis tiesos, bet ne visada ją stumti. Supranta - tiesa nebūtinai turi būti nuolat ginama ir išrėkiama garsiai, kad išliktų tiesa.

Mikrogyvenimo kūrimas tada ateina ir tampa tavimi. Istoriškai išgyvenę žmonės kūrė mažus, prasmingus Mažojo Princo pasaulius, apie kuriuos rašiau dar prieš dešimtmetį Lietrytyje, kuris tada dar buvo normalesnis (po to mane išmetė, aišku). Šie žmonės kuria darbą, amatą, mokinius, šeimą, tekstus „stalčiui".

Tai ne pabėgimas. Tai išlikimo architektūra. Santykis su vienatve pasikeičia jaunystėje, kur vienatvė = bausmė. Bet vėliau vienatvė tampa kaina už aiškumą. Ne romantizuojama, bet tikra, pasiekiama kiekvienam, norinčiam gyventi ir kiekvienam priimama.

Didžiausia išmintis, kurią tada įgyjame - aš neprivalau būti girdimas, kad tai, ką darau, būtų tikra. Tai labai tylus, bet stabilus asmeninės tiesos ir laimės taškas.

KAIP TOKIE ŽMONĖS GYVENO ISTORIJOS LŪŽIAIS

Manau, dauguma jų nebuvo labai laimingi. Bet tai padėjo išgyventi ir daugelis nebuvo sulaužyti. Tie, kurie išgyveno, mažino ego, mažino lūkesčius, saugojo savo vidinį stuburą. Ir turėjo Savo Tiesą:

„Žmogus gali gyventi prieš sistemą tik tada, kai jo gyvenimas nėra tik apie ją. Kitaip sistema laimi - net jei ji kada nors žlugs".

Toks labai praktiškas šių žmonių gyvenimo modelis ir šiandien Lietuvoje. Jį gyvena ne herojai, o „paprasti", nuoširdūs ir toli gražu nekvaili žmonės. Beprotybėje jie tiesiog nori išlikti gyvi, sveiki ir orūs.