Algimantas RUSTEIKA: Mirštančių institucijų pasaulis (I dalis)

Mirštančios pasaulinės institucijos

"Pasaulio Konstitucija" ir geopolitinės tvarkos institucija yra - tai JT Chartija ir JT. Antrojo pasaulinio karo rezultatas, sukurtas nugalėjusių valstybių kaip įrankis, kad karų nebebūtų. Per tą laiką įvyko iki 70 rimtų karų ir apie 400 ginkluotų konfliktų. 8 dešimtmečiai praėjo ir kiek karų pati JT sustabdė? Vieną, ir tą patį per klaidą - Korėjos karą, vykusį 1950-1953 m.

Dėl jo JT Saugumo Taryba organizavo 16 valstybių karinę intervenciją. JT pajėgos, vadovaujamos JAV, kariavo su Šiaurės Korėja ir Kinija, buvo realiai planuojama panaudoti ir branduolinį ginklą. Pasirašytos paliaubos, bet karas ne „išspręstas", o sustabdytas.

Vienintelis atvejis, kai JT realiai veikė kaip didelė karinė jėga, po to buvo tik "taikos palaikymo misijos", "rezoliucijos" ir "tarpininkavimai" derybose tarp kariaujančių šalių.

Tas vienintelis atvejis buvo ne dėsningumas, o TSRS diplomatijos klaida. 1950 m., prasidėjus Korėjos karui, JT Saugumo Taryba balsavo dėl rezoliucijų, leidžiančių panaudoti jėgą prieš Šiaurės Korėją. Tada JT Kinijos vietą vis dar užėmė Kinijos Respublika (Taivanas), o ne komunistinė Kinijos Liaudies Respublika.

TSRS atstovas demonstratyviai boikotavo Saugumo Tarybą, nedalyvavo posėdžiuose ir todėl negalėjo pareikšti veto.

Pagal JT taisykles tuo metu veto reikėjo aktyviai panaudoti balsuojant „prieš", o nedalyvavimas balsavime nereiškė veto. Todėl rezoliucijos praėjo, JT gavo mandatą karinei operacijai ir JAV vadovaujamos pajėgos įsikišo.

Tai buvo strateginė TSRS klaida. Tikėjosi delegitimizuoti JT sprendimus, priversti pakeisti Kinijos atstovavimą. O realiai gavosi leidimas JT pirmą ir paskutinį kartą dideliu mastu veikti kaip kolektyvinei karinei jėgai.

Po šio epizodo nei TSRS, nei kitos didžiosios valstybės - Saugumo tarybos narės - niekada daugiau nepraleisdavo tokių balsavimų. Veto tapo nuolat naudojamu įrankiu ir iki dabar JT veikia tik tada, kai didžiosios valstybės neprieštarauja (nėra veto).

Kai karas jau išsisėmęs ir prireikia neutralios, trečiosios šalies stebėtojų, rinkimų ir t.t. O ten, kur yra didžiųjų valstybių interesų konfliktas, visada taikomas veto, todėl JT buvo ir liko praktiškai tik diskusijų klubu.

Tiesa, kelis kartus JT istorijoje didvyriškieji "mėlynieji šalmai" yra pavartoję ginklų ir truputį pašaudę - nereikšminguose Afrikos pilietiniuose karuose. Kai buvo beveik nepavojinga. O kai buvo pavojinga - slėpėsi krūmuose.

Didvyriškai "saugojo civilius" Ruandoje, kur išžudyta 800 000 žmonių (JT buvo vietoje, gavo įsakymą "nesikišti" ir per žudynes sumažino pajėgas). Arba Srebrenicoje, kurią JT paskelbė "saugia zona" ir atsiuntė pajėgas, kurios tik stebėjo, kaip serbai išžudė 8000 vyrų ir berniukų.

Dabar JT yra mirusi institucija. Lygiai taip pat vien juridiškai tebegyvuoja ir NATO. Pasibaigus trečiajam pasauliniam - Šaltajam - karui, žlugus TSRS, iširus Varšuvos paktui ir nebelikus rimto geopolitinio priešo, NATO kaip galinga karinė organizacija tapo nebereikalinga.

Per sekančius dešimtmečius degradavus Vakarų Europos valstybių karinėms pajėgoms, NATO virto JAV įrankiu, kuris be JAV yra neįgalus.

Didysis Baltasis tėvas Vašingtone ir būrelis sočių pakalikų su žlungančiomis kariuomenėmis ir laivynais. Karas Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose parodė akivaizdžią realybę, kad karinė galia yra tik JAV, o europidiniai "NATO nariai" yra tik išmaldos reikalautojai, saugumo pašalpiniai ir aristokratiški tinginiai. Ir atsisakymu padėti šeimininkui sunkią valandą faktiškai jau pasirašė organizacijos mirties nuosprendį.

Kas tikit ES genijų - Ursulos von der Leyen, Kajos Kalas ir tėvyninės gamybos kosmoso komisaro šimtais milijardų karinei Europos reanimacijai - tikėkit, neatimu to malonumo.

Taip ir matau tuos milijardus, ištaškytus "kariniam mobilumui", t.y. tiltams, keliams ir geležinkeliams ir kitokioms civilinėms reikmėms ar pamėtėtus į bedugnes Ukrainos karo kišenes po savo valstybių karinių išlaidų eilutės priedanga. Ir ant ekonomikos krizės krašto balansuojančias valstybes, mikliai atkursiančias didžiules karines galias, kurias naikino dešimtmečiais.

Ir dabartinės ES šiuolaikiniu pavidalu palaipsniui nebeliks. Turės arba tapti suverenių, lygiateisių tėvynių sąjunga, arba išsiskirstyti. Sistema stipri ir ilgalaikė tik tada, kai naudinga ją sudarančioms dalims.

O perdėta centralizacija, žalioji beprotybė, tradicinių vertybių ir valstybių suvereniteto naikinimas nebenaudingi net didžiųjų narių interesams. Ir tik laiko klausimas, kada tai taps politiškai realizuota.

Senoji "pasaulio tvarka" mirė ir nauja greičiausiai neatsiras vienu šuoliu - ji formuosis palaipsniui ir sluoksniškai: per regioninius blokus, koalicijas ir funkcinius susitarimus. Ir tik vėliau bus „juridiškai įforminta" globaliai, jei tik iš viso bus formalizuota.

Galimi variantai

1. Taikos taryba su Pasauliniu Narcizu prie vairo? Leiskit nusijuokti. Dabartinis D.Trampo pradėtas JAV hegemonijos restauravimo bandymas yra nerealistiškas ir tragikomiškas, nes neįmanoma vienam priversti paklusti ir "asmeniškai valdyti" visą pasaulį.

Tačiau naudingas, nes pastangos spartina naujo pasaulio formavimą ir yra tiesiog proceso dalis. Dolerių spaustuvės ir lėktuvnešių diplomatijos epocha su visokiais traukuliais toliau baiginėjasi, nors užtruks dar netrumpai ir nusineš begalę gyvybių.

2. JT viduje jau dabar - dvi vidinės, paralelinės, nors neformalizuotos JT: Globaliųjų Vakarų blokas prieš visą kitą pasaulį. „Reformuotos JT" variantas - per evoliuciją, ne revoliuciją, kada ne kuriama nauja sistema, o taisoma esama. Kurioje sprendimus turi lemti balsai pagal dabartinę, o ne 1945 metų ekonominę ir karinę galią.

Galimi "pokyčiai" - Saugumo Tarybos plėtra, prijungiant seniai geopolitiškai svarbias Indiją, Japoniją, Braziliją, taip pat gal ką nors iš geopolitinių numirėlių, pvz. Vokietiją. Įvedami veto apribojimai (pvz., veto neleidžiamas genocido atvejais).

Arba daugiau galių Generalinei Asamblėjai, „be veto, bet su superdauguma", kai sprendimai JT priimami 70-80% balsų. Tai būtų daugiapolio pasaulio, apie kurį šitiek daug pliurpiama, tvarka. Geras variantas, bet beveik neįmanomas, nes tam reikia tų pačių veto turėtojų pritarimo. Nors tokių projektų atsiradimas tikėtinas.

3. „Didžiųjų galių paktas 2.0". Idėja sena - pasaulį stabilizuoja ne institucijos, o didžiųjų galių susitarimai. Veiktų neformalūs, nevieši pasitarimai ir nestabilūs žodiniai susitarimai dėl „raudonų linijų" ir įtakos zonų pripažinimas.

Problema - tai reikalauja 100 proc. tarpusavio pasitikėjimo, kurio dabar nėra. Mažesnės valstybės taptų susitarimų „objektais". Deja, tai realistiškiausias scenarijus trumpuoju laikotarpiu. Mažai teisės, daug galios politikos.

4. Regioninių blokų pasaulis. Pasaulis fragmentuotųsi į regionines sistemas, kurios pačios reguliuotų savo tvarką. NATO, jei išliks - karinis saugumas, ES, jei išliks - ekonominė, politinė ir teisinė integracija, BRICS ir Globalieji Pietūs - alternatyvi finansų, gamybos ir prekybos bendradarbiavimo sistema.

Mažiau pasaulinių taisyklių visiems, daugiau regioninių normų ir susitarimų. Didėtų pasaulio fragmentacija ir susipriešinimas, tačiau formaliai liktų tai, kas buvo. Tai gali vystytis, nes dariniai jau yra, veikia be JT ir jokių kitų globalių institucijų ir telieka juos reformuoti ir pritaikyti besikeičiančiai realybei.

5. „Koalicijos pagal poreikį". Nėra jokios pasaulio vienos, pripažintos visų tvarkos - yra tik koalicijos konkrečioms problemoms spręsti. Pvz., realios klimato problemos (ne žalioji beprotystė), norinčių - galinčių ir negalinčių - koalicijos su savo iškeltais įvairiais politiniais ir ekonominiais tikslais, kurie turi įtaką dalyvių procesams ir ateičiai.

Tai jau vyksta per visokius sankcijų režimus be JT. Lengvai sukuriama sistema, bet jos stabilumas praktiškai lygus nuliui.

6. „Daugiasluoksnė tvarka" - artimoje perspektyvoje labiausiai tikėtinas pereinamasis ir laikinas variantas. Ne vienas modelis, o kombinacija. Viršuje - silpna JT, suteikianti legitimumo iliuziją, tačiau didieji žaidėjai JT kaip įrankį naudoja tik tada, kai prireikia.

Viduryje - regioniniai blokai, suteikiantys galimybes veikti. Apačioje - laikinos koalicijos atskiroms problemai spręsti. Fone - mirksi įspėjamoji LED lemputė - "didžiosios galios jus stebi". Tai iš esmės jau vyksta.

Dabar „gimdymo skausmų ir chaoso fazė". Senos tvarkos griūtis, kai ateina didžiųjų valstybių galios persiskirstymas. Atsiranda nestabilumas ir konfliktai, kol susidarys nauja pusiausvyra ir naujų taisyklių poreikis jai legitimuoti ir išlaikyti.

Taip juk ir atsirado Vestfalijos sistema (1648), Vienos sistema (1815), Antrojo pasaulinio karo rezultatų įtvirtinimo tvarka po 1945 metų. Ar dabar esame tokioje kūrimosi stadijoje? Daugelis atsako: Taip.

STABILIOS VIENINGOS SISTEMOS ILGAI NEBUS. BUS HIBRIDINĖ, FRAGMENTUOTA TVARKA IR NUOLATINIS KONFLIKTAS. PASAULINĖS INSTITUCIJOS IR SUSITARIMAI, FORMALIZUOTA TEISINĖ TVARKA VISADA ATEINA PO GALIOS SUSIDŪRIMŲ, O NE PRIEŠ JUOS.

TĘSINĮ SKAITYKITE RYTOJ