1 nuotr.Katinai visada įsitaiso kur šilta. Glostai, o nagus vis tiek išleidžia. Neturi aukščio baimės, kaip mes - karstosi, šokinėja nuo vienos medžio šakos ant kitos. Tik nulipti žemyn sugeba ne visi, nes nagai lenkti ir pritaikyti lipti į viršų.
Ir yra jų tokia ypatinga padermė, kurie itin mėgsta aukštį. Užeina ir kad ims ropštis į medį - tik nagai spragsi - ir bemat užlekia į viršūnę, kaip alpinistai į Džomolungmą! Vis aukštyn ir aukštyn, ant pačių ploniausių šakų.
Užsikaria ir tupi sau, o žemyn nebegali. Ir tupėtų amžinai, nudvės ten, o žemyn - tai jau ne! Gąsdinti, visaip purkšti vandeniu ekspertai nepataria - išsigandę užbėgs į pačią medžio viršūnę ir gali užsimušti.
Galima pabandyti padėti dubenėlį su kvapiais skanėstais, bet retai padeda. Tai taip ir tupi, ten, dauguma jų ir nepastebim. Vaikštom sau, gyvenam, kas gi ten žiūri į padanges, ypač dabar, kada apsiniaukę ir dar aplis?
Na, bet kartais atvyksta gelbėtojai. O katinai įsikibę į šaką, pasišiaušę, piktai spokso ir kniaukia. Imsi gelbėt - tai kur tau pasiduos! Šnypščia, draskosi iš paskutiniųjų, reikia labai saugoti akis.
Ir tik per jėgą, kruvinom rankom nuleisi ant žemės. Ir tada bus baisiai nelaimingi! Pabėgs ir pasislėps, kol vėl nepamatysi įsikorusių aukštai. Sakot, reti atvejai?
Tai kad ne. Įsijunkit televizorių ir pamatysit: visi tokie švarūs, sotūs, veisliniai. Ir net moka lietuviškai.
