Algimantas RUSTEIKA: Karas Artimuosiuose Rytuose?

Scenoje kitas geopolitinės tragikomedijos veiksmas - D.Trampo lėktuvnešis su demokratinėmis bombomis prie Irano. Derybos truko 90 minučių ir Iranas atsisakė nutraukti branduolinę programą. JAV ir Kinija nurodė savo piliečiams skubiai, nedelsiant palikti Iraną. Du kaubojai žiūri vienas į kitą, rankos ant revolverių ir laukia kas pirmas sumirksės. Ar bus šaudynės Artimųjų Rytų salūne?

1. JAV ir Izraelio interesai

Pagrindinis JAV interesas - neleisti Iranui įgyti branduolinio ginklo, kas išprovokuotų branduolinių ginklų plitimą regione - Saudo Arabija, Turkija, Egiptas tam turi galimybes. Tai destabilizuotų visą Persijos įlanką. Be to, JAV gera proga sutrikdyti naftos tiekimą Kinijai ir Indijai.

Reikia ir Vašingtono dominavimą strateginiame regione išsaugoti, išlaikant Izraelio branduolinio ginklo monopoliją. Iranas meta iššūkį JAV įtakai per„Hezbollah", šiitų grupuotes Irake, husius Jemene, kiek galima kentėti.

Hormūzo sąsiauris - kritinis taškas, per kurį eina 20 proc. pasaulio naftos ir 27 proc. naftos jūrinių tiekimų. Praradus kontrolę, prarastum ir sąjungininkų pasitikėjimą, ir įtaką.

Iranas, viešai neigiantis Izraelio teisę egzistuoti - egzistencinė Izraelio grėsmė, kurią reikia sunaikinti. Izraelio strategija: „Geriau smogti pirmiems, nei gintis vėliau", kurią jis taikė jau per Irako (1981) ir Sirijos (2007) reaktorių atakas. Be to, karas ir B.Netanyahu asmeninis interesas toliau išlikti valdžioje.

2. Kinijos ir Rusijos interesai

JAV reikia stabilios, bet ne per pigios naftos, kad galėtų prekiauti savo brangesne iš skalūnų. Sankcionuojamai Rusijai naudinga brangi ir tiekiama su mažesne kontrole. Kinijai kritiškai būtina pigi ir saugi. Todėl jų požiūris į laivybą ir karą regione iš esmės priešingas.

Kinija - didžiausia pasaulio naftos importuotoja, apie 50 % importo - per Persijos įlanką. Ji neturi galimybės greitai pakeisti tiekimą ar kariniu būdu užtikrinti laivybą. Todėl šiuo atveju yra priklausoma nuo JAV, kuri naudojasi gera proga apriboti konkurentą, veiksmų.

Kiek Kinija atlaikytų pilną Hormūzo sutrikimą? Turi apie 96 dienų poreikio žalios naftos strategines-komercines atsargas, užpildžius turimas talpyklas iki pilnos „operacinės" talpos, padengimas galėtų siekti iki 180 dienų.

Nors ir praradus didelę dalį Artimųjų Rytų srauto, Kinijai liktų tiekimas iš Rusijos ir kitų šaltinių, kurie ateitų per kitus maršrutus. Tačiau tai būtų jau strateginis pažeidžiamumas ilgo karo Irane atveju.

Neišvengiamai, po 6-9 mėnesių būtų taikomas agresyvus taupymas, kvotos, prioritetizuojami strateginiai sektoriai, o importas per ne-Hormūzo šaltinius maksimaliai, bet kokiomis priemonėmis didinamas. Kinijai tai būtų beveik „karo ekonomikos" režimas.

Karo naftos aruode atveju naftos kainos šoka dar net jam neprasidėjus, vien dėl rizikos. Esant mažai eskalacijai 10-30 proc., kas JAV būtų pakeliama, Rusijai laimėjimas, Kinijai - žymus nuostolis.

Karo veiksmams išsiplėtus ir dalinai sutrikdžius laivybą, kainos gali kilti virš 100 USD už barelį, kas JAV jau sukeltų spaudimą vidaus rinkoje, Kinijai būtų pralaimėjimas, Rusija džiaugtųsi.

Didelio karo atveju, smarkiai stabdant Hormūzo ir Raudonosios jūros laivybą, galime kalbėti apie šuolį iki 120 USD ir daugiau. Situacija taptų nepriimtina JAV, Rusijai būtų aukso amžius, o Kiniją ištiktų strateginis šokas.

Tą visi supranta, todėl didelio karo kaip įmanoma bus siekiama išvengti. Ir Pekinas dėl to nebus suinteresuotas reikšmingai paremti Iraną, nes negali prisidėti prie ilgalaikės eskalacijos, kuri Kinijai ekonomiškai pavojinga.

3. Karo veiksmų scenarijai

Prisiminkim birželio karą, kai D.Trampas visam pasauliui gyrėsi sunaikinęs Irano sodrinimo centrus.

Fordow centras yra kalno viduje, iki 150 m po uola, Natanz (giliausioji dalis) - taip pat labai giliai, su daugiasluoksne apsauga (spec.betonas + uola). JAV naudotų GBU-57 MOP (Massive Ordnance Penetrator) 13,6 tonos bombų realus prasiskverbimas net optimaliomis sąlygomis siekia iki 60 m į homogeninę uolą. Iš tikrųjų ten jokios „pergalės" nebuvo. Ir be taktinio branduolinio ginklo panaudojimo centrai sunaikinti nebus.

Nei JAV, nei Izraelis neturi pakankamai sausumos pajėgų Artimuosiuose Rytuose, kad užkariautų Iraną. Todėl karas neišvengiamai vyks ore. Ir didelė tikimybė, kad jį pradės, kaip ir birželį, Izraelis.

JAV pagal tokį scenarijų įsijungtų tik gynybiškai savo karinėms bazėms regione ir laivybai apsaugoti, padėtų su oro gynyba Izraeliui ir smogtų pilna jėga tik kritiniu momentu. Dar dėl D.Trampo piaro pabaigai trenktų į ką nors labai matomo.

4. Aviacijos ir raketų karas

Izraelis ir Iranas turi maždaug po 300 kovos lėktuvų, tačiau Izraelio absoliuti kokybės persvara: tipai F-35I „Adir" - stealth, sensorių sintezė, pirmo smūgio platforma F-15I „Ra'am" - ilgo nuotolio smūgiai ir t.t. prieš Irano F-14 Tomcat (1970-ieji, unikalūs, bet sunkiai išlaikomi), neatnaujintus MiG-29 ir šaltojo karo reliktus F-4 / F-5.

Todėl pirmas 48-72 val. Izraelis naikins radarus, oro gynybos mazgus ir S-300, aviaciją, kurios „gyvenimo amžius" pakilus iš aerodromų būtų labai neilgas. Žiūrint į oro pajėgas - Izraelis laimi greitai ir beveik be konkurencijos, kas jau ne kartą buvo.

Raketų kare vaizdas apsiverčia 180° lyginant su aviacija. Pagal raketų smūgių galimybes Iranas turi kiekybinę ir prisotinimo persvarą, o Izraelis - tik gynybinį ir tikslumo pranašumą. Iranas gali užversti regioną raketomis, Izraelis gali numušti daugelį, bet ne visas. Tai yra esminė eskalacijos rizikos šerdis.

Iranas turi didžiausią raketų arsenalą Artimuosiuose Rytuose: 2-3 tūkst. vidutinio nuotolio balistinių, šimtus sparnuotųjų raketų, tūkstančius dronų. Taktika - prisotinti oro gynybą masinėmis dronų ir mažesnių raketų bangomis. Ir balistinėmis atakuoti vadavietes, bunkerius, strateginę infrastruktūrą, vadovybės centrus.

Be to, Iranas turi ir Fatah hipergarsinių raketų su manevravimu terminalinėje fazėje, kurios iš viso sunkiai numušamos. Ne tūkstančius, bet dešimtis ar šimtus. Jas taupys, nes sunkiai ir ilgai gaminamos, bet gali panaudoti. Todėl pigių pergalių čia nebus.

5. Karo tikslai

Izraelis neslepia, kad vienu iš karo prieš Iraną tikslų laiko Teherano vyriausybės nuvertimą. D.Trampas taip pat yra pasakęs, kad režimas Irane gali pasikeisti. Tačiau problema - nei JAV, nei Izraelis neturi pakankamai „batų ant žemės" tokiai operacijai.

Todėl tikimasi, kad masiniai oro antskrydžiai ir daugelio valstybės bei karinių lyderių nužudymas sukels valstybės aparato žlugimą ir režimo nuvertimą vidaus jėgomis - nesvarbu, ar tai būtų masiniai protestai, ar valstybės perversmas. Tačiau manau, kad to tikslo pasiekti neįmanoma - maksimalus rezultatas būtų tik chaosas ir nieko daugiau.

Likviduoti visus ajatolas ir visą Islamo revoliucijos sargybinių gvardijos vadovybę paprasčiausiai nerealu. Tai ne vieno diktatoriaus ar kelių asmenų valdymas, o institucinė struktūra su savo ideologija, režimas su daugybe sluoksnių ir pavaduotojų bei regioninių grandžių. Sunaikinus dešimt ajatolų kitą rytą atsirastų dvidešimt.

Irane nėra bent kiek reikšmingos provakarietiškos opozicijos. Tremtyje esanti opozicija taip pat nepopuliari. Paskutiniojo Irano šacho sūnus ir save demokratų lyderiu pasiskelbęs Reza Pahlavi ragino savo tautiečius sukilti, bet ryšiai su Izraeliu ir Netanyahu atstūmė net jo šalininkus.

Vakarai neturi sausumos karinių svertų Irano teritorijoje - patikimų sukilėlių, kontroliuojamų „buffer" zonų, vietinių pajėgų provincijoje. Visuotinai neapkenčiamo Izraelio ir JAV bandymai skatinti perversmą tik suvienys net nepatenkintuosius prieš išorės grėsmę. Apkaltinus darbu Izraeliui bet kokia opozicija bus sunaikinta tuojau pat ir režimas tik sustiprės.

Vienintelis kelias į režimo lūžį - elito skilimas ir kito kelio paieška, kas Irane mažai tikėtina. Karo sunkios pasekmės, finansinė ir ekonominė suirutė gali sukelti tik chaosą. Pavojingą pasauliui, kas jau buvo per ankstesnį JAV inspiruotą „arabų pavasarį" ir pagimdė Islamo valstybę ir kitą „gėrį žmonijai".

6. D.Trampo interesai

Pagrindinis visų D.Trampo veiksmų tikslas yra laimėti lapkričio 3 d. rinkimus, be ko gresia pradėtos „perestroikos" galas, naujos demokratų daugumos Kongrese inicijuojama apkalta bei kiti "malonumai".

Respublikonų persvara Atstovų Rūmuose dabar tik 218 prieš 213 ir gali subyrėti. Beviltiškai prakišti mero rinkimai 10 metų buvusiame respublikonų Jacksonville mieste, Floridoje - nerimo ženklas. O ir apklausos nieko linksmo nežada.

Visa kita, be rinkimų, D.Trampui dabar antraeilis dalykas. Ribota, trumpa krizė ir dar viena pergalė - pats geriausias scenarijus.

Tačiau ilgas, chaotiškas karas su ekonominiu skausmu rinkėjams - ir bus prarasta didžiausia taikdarystės korta. Primintų amerikiečiams Iraką, Afganistaną ir „nekompetentingą elitą".

7. Didelio karo šmėkla

Per didelė kaina Iranui būtų visos Islamo revoliucijos sargybinių gvardijos vadovybės sunaikinimas (ne vieno generolo), raketų ir dronų gamybos ir logistinės grandinės sutraiškymas, naftos terminalų ir perdirbimo gamyklų, vamzdynų naikinimas, eksporto laivybos blokada, bankinių atsiskaitymų užšaldymas. Tai egzistencinis režimo ir valstybės išlikimo interesas, kuris sukeltų nesuvaldomą vidinę krizę.

D.Trampui raudona riba, nuo kurios negalėtų atsitraukti - bent kiek didesnės JAV karių žūtys, vienas labai ryškus incidentas (bazės sunaikinimas, įkaitų situacija), Hormūzo užminavimas ar faktinis paralyžius, JAV karinio laivo ar net lėktuvnešio nuskandinimas. Pasekmės - labai platus karinis atsakas (ne simbolinis), jūrinė tikro karo kampanija regione.

JAV tokiu atveju parodyti, kad jūrinis dominavimas neginčijamas, o smūgis JAV turi nepriimtiną kainą. Nereagavimas į tai būtų strateginis pralaimėjimas. Būtina reakcija apimtų plačias, ne simbolines atakas, kurios akivaizdžiai viršytų incidento mastą. Politinis tikslas: atkurti JAV patikimumą visiems (sąjungininkams ir varžovams).

Persijos įlanka ir Raudonoji jūra taptų militarizuota saugumo zona. JAV de facto perimtų laivybos saugumo kontrolę. Net jei dalis šalių nenorėtų, JAV priverstų partnerius rinktis pusę, formuotų funkcinę koaliciją. Ne „norinčiųjų", o „neišvengiamą" koaliciją.

Izraelis automatiškai taptų centriniu JAV partneriu. Šiaurinis frontas beveik neišvengiamai būtų aktyvuojamas, naudojant visą turimą karinę galią. Konfliktas su Hezbollah pereitų į aukštą intensyvumą. Irano režimas - į išgyvenimo režimą.

Globalios geopolitinės pasekmės būtų esminės. Pasaulinei ekonomikai naftos šokas (ne dienoms, o mėnesiams). Draudimo ir laivybos kolapsas karo zonoje.

Tai būtų didžiausia Artimųjų Rytų krizė per dešimtmečius, su globaliu ekonominiu smūgiu, priverstinėmis sąjungomis ir ilgalaikėmis pasekmėmis JAV-Kinijos-Rusijos trikampiui, kurios sunkiai prognozuojamos.

8. Ar tai realu?

Tai neatitinka nei vienos iš konflikto dalyvių planų ir interesų. Tačiau eskalacija gali įvykti dėl atsitiktinių, nenumatomų, asmeninių veiksmų, kas būna musulmoniškame pasaulyje, dėl nesuvaldytų husių ar Hezbolah vadovų emocijų ir pan.

Todėl didelė tikimybė, kad apie tai galvojama ir bus pasitenkinta minimumu. Beje, taip po didelių grasinimų beveik visada pas D.Trampą ir atsitinka. Nes jam rinkimams reikia ne karo, o „gero vaizdelio", pigaus benzino ir nebūti įklimpusiam.

Todėl labiausiai tikėtinas „tylus stabilizavimas", o ne didelis sandoris ar gėdingas pasitraukimas. Rinkėjas neklausia, ar Iranas realiai sumažino sodrinimą, ar pasirašė dokumentą.

Rinkėjas klausia: ar nėra karo, ar krenta kainos, ar JAV atrodo stipri. Jei Irano kieta laikysena sukuria patikimą didžiulės eskalacijos grėsmę, D.Trampui apsimoka paimti pauzę ir ją parduoti kaip pergalę.

Gali būti „tylus" deeskalacijos kanalas per tarpininkus (Omanas/Kataras/Šveicarija?). Ir susitarimas mažinti atakas prieš JAV bazes, mažinti laivybos incidentus, nustatyti „ko nedarom" ribas.

Būtinas ir „simbolinis atsakas" abiems pusėms, kad abi galėtų sakyti „laimėjom". JAV parodo, kad nubaudė (riboti kariniai taikiniai). Iranas parodo, kad „atsakė", bet taip, kad nebūtų masinių JAV aukų. Branduolinės veiklos „stabdis" (Iranas daro ne „nulį", o „pauzę").

Daugiau Irano branduolinių objektų patikrų, skaidrumo elementų. Mainais - ribotas ekonominis sankcijų atlaisvinimas: humanitariniai ir techniniai langai, ribotos pajamos už aiškius patikrinamus veiksmus, kas jau ne kartą buvo. Laivybos normalizacija, pagaliau.

Taip, tai būtų „pergalės naratyvas be turinio", kurią D.Trampas parduotų rinkėjams kaip: „Aš pasakiau - jie sustojo", „Bidenas būtų įklimpęs," „Aš išvengiau karo ir apsaugojau ekonomiką". Pergalė - komunikacinė, ne strateginė.

Bet juk rinkimuose svarbu ne kas realiai įvyko, o kaip tai atrodo rinkėjui... Ar tikrai gali D.Trampas atsitraukti? Taip, jei nėra JAV masinių aukų po atsitraukimo, naftos ir tuo pačiu benzino amerikiečiams kainos krenta arba stabilizuojasi, Iranas „nutyla" (net jei realiai nieko nepasirašo).

Tokiu atveju D.Trampui pakanka politinės pergalės. „Jie sustojo",„Laivyba saugi",„Aš neįklimpau", „Aš smogiau - jie suprato", „Aš išvengiau naujo Irako." O kitką tegu sau pasidaro Izraelis savo jėgomis, jei turi noro ir galimybių.

9. Pasekmės

Pasekmės Europai, Ukrainai, Rusijai ir mums išsakomos vienu sakiniu - visi būsim patraukti dar toliau nuo JAV interesų lauko ir gausim dar mažiau dėmesio. Dar viena proga nusiimti dangčius nuo akių ir pažvelgt į tikrovę.

Tai globalios JAV politikos veiksmai, siekiantys suvaržyti Kinijos galimybes ir užtikrinti JAV dominavimą regiono prekybos kelių kontrolėje. Daugiausia naudos, bent momentinės, be JAV iš to objektyviai gaus Rusija, nors D.Trampas to ir nesiekia.

Visų mūsų svarba ir ateities perspektyvos priklausys nuo to, kurioje pusėje būsim šios krizės metu ir kiek prisidėsim. Ar kiek tegu ir patyliukais patrukdysim. Būtina nepadaryti klaidų, ponai K.Budry ir G.Nausėda. Jau kaip nors pasistenkit.