1 nuotr.Įvykis, kurio įspūdžiais noriu pasidalinti, vyko prieš daugelį metų Madride - centrinėje Ispanijos Las Ventas arenoje, skirtoje koridai. Tai buvo pirmas ir, tikiuosi, vienintelis mano apsilankymas tokio pobūdžio renginyje, kuris giliai įsirėžė į atmintį, sukeldamas prieštaringų minčių ir jausmų.
Ta didžiulė arena, kurios visos vietos buvo užpildytos šventiškai nusiteikusių ponų ir ponių, laukiančių aukojimo ceremonijos, kai jaunas matadoras susirems su taip pat jaunu, trykštančiu energija žvėrimi (jaučiu)... Tas į areną ant šarvuoto žirgo įjojęs pikadoras, kuris priartėjęs prie jaučio, smeigia ietimi jam tiesiai į keterą... Tas kraujas, pasruvęs jaučio nugara...
Pikadorui pasišalinus iš arenos, pasirodė jaunas, gražiai nuaugęs atletas, pasidabinęs puošniais rūbais, viena ranka manipuliuojantis raudonos spalvos audeklu, o kitoje laikantis durklus saulės spinduliuose blyksinčiais ašmenimis. Jaunuolis buvo apmokytas žudyti ir jau ne kartą buvo tokioje akistatoje, - ne kartą visų susirinkusiųjų džiaugsmui žudė. Arenoje stovėjo mirtina tyla: susirinkusieji laukė aukos ir jiems, atrodo, buvo visai nesvarbu, kuri iš tų dviejų, esančių arenoje, ja taps - jiems buvo svarbu, kad tai įvyktų.
Taigi, dėl šio žiauraus akto - tapti liudininkais vieno iš dvikovos dalyvių mirties ir susirinko tūkstantinė minia, panaši į tą, kuri kadaise plūdo į Romos Koliziejaus areną stebėti gladiatorių kovų ar išbadėjusių laukinių žvėrių draskomų krikščionių kūnų. Primenanti tą, kuri rinkosi prie inkvizicijos laužuose deginamų pasmerktųjų, ar viešųjų bausmių vykdymo vietose - miestų bei miestelių aikštėse...
Tą kartą taip pat krito dar viena gyva būtybė, o susirinkę ponai ir ponios tapo to gražaus žvėries (jaučio), kuris dar prieš pusvalandį buvo gyvas, žudymo liudininkais. Visa tai buvo surengta dėl pramogos, norint patenkinti vis dar egzistuojančią žmoguje agresiją.
Panašias emocijas turbūt išgyvena ir sporto aistruoliai, stebintys boksininkų dvikovas ringe, ledo ritulio rungtynes ledo arenoje, krepšinio ar futbolo komandų, ar kokias kitas sportines varžybas, tiktai čia visiems sportininkams yra iš anksto žinomos žaidimo taisyklės ir visiems sudarytos vienodos galimybės pergalei pasiekti. Suprantama, visi dega ryžtu laimėti, aukodami ne tik savo, bet ir kitų sveikatą, o kai kada net ir gyvybę.
Visi juk esame girdėję apie kritusius sportininkus tiesiog bokso ringe, krepšinio aikštelėje, futbolo stadione, bėgimo takelyje ar dar kokioje kitoje sporto arenoje. Dideli organizmo apkrovimai ir perkrovos nedaro sportininko sveikesniu, greičiau, atvirkščiai, palieka jo organizmui neišdylančių žymių. Ne paslaptis, kad daug sportininkų, dalyvaujančių profesionalaus sporto varžybose, po dvidešimt penkerių metų suserga lėtinėmis ligomis.
Negaliu nesutikti, kad savo prigimtimi žmogus yra plėšrus ir neretai agresyvus žvėris, - šią nuostatą patvirtina kritinės situacijos, kai žmonės, panikos apimti, gelbėjasi iš skęstančio laivo, degančio lėktuvo ar griebiasi šiaudo atsidūrę vandenyno, dykumų platybėse... daug būtų galima išvardinti situacijų, į kurias patekęs žmogus praranda dėmenį, kuriuo jis skiriasi nuo gyvulio ar žvėries. Ne veltui mokslininkai teigia, esą jei išnaikintume vabzdžius, gyvybė Žemėje išnyktų, bet jeigu Žemėje neliktų žmogaus, gyvojo pasaulio įvairovė suklestėtų...
Profesionaliajame sporte galima įžvelgti mumyse tūnančios agresijos išlaisvinimą, tiek pačių sportininkų, tiek ir pasyviai sportuojančių, t.y., žiūrovų, nesąmoningą aukos troškimą; už ją sportininkai sumoka savąja sveikata, stengdamiesi įrodyti sau ir kitiems, kad jie gali daugiau nei kiti. Kad jie gali šimtosiomis sekundės dalimi įveikti distanciją greičiau, nei kiti ar centimetru nušokti toliau, aukščiau, nei kiti ir taip toliau, bet juk nuo tų sekundžių ar centimetro dalelių niekas pasaulyje ar žmoguje nesikeičia.
Tai niekaip nepasitarnauja nei žmonijos dvasiniam ar technologiniam progresui, nei padeda tapti kam nors sveikesniam ar jaunesniam... Tai dar vieni mūsų klystkeliai, į kuriuos kažkada patekome ar buvome įvilioti ir juose užsibuvome, bet seniai jau laikas iš jų pradėti vaduotis. Juk tos šimtosios sekundžių dalys neturi jokios reikšmės, palyginus su ta didžiule dovana, kurią kiekvienas gavome gimdami šioje Žemėje.
Todėl nieko nėra svarbiau, kaip pirmiausia rasti atsaką, ko atėjome į šią žemę - kokiai tarnystei. Gyvename tarsi užrištomis akimis, vadovaudamiesi vien tik kūno poreikių tenkinimu, todėl praleidžiame kažką labai svarbaus, dargi esminio. Veltui švaistome neįkainojamą dovaną, vieni paskirdami jį sportinėms viršukalnėms siekti, kiti beprasmiškai stebėdami jų kelią į tas viršukalnes, treti - aklai klaidžiodami po pasaulį, ramindamiesi taip iešką žadėtos laimės - to Prarastojo Rojaus.
Taip, galima bandyti rasti pateisinimą viskam, net ir didžiojo sporto egzistavimui, bet, manau, kad užuot skatinus ir palaikius žemiausias žmogaus aistras bei ir taip trumpo laiko, kuris skirtas žmogui Žemėje, švaistymą, kur kas daugiau energijos turėtų būti nukreipiama kitur - švietimo, mokslo, sveikatinimosi, meno programų link.
Nesakau, kad nereikia lavinti kūno, - būtina jį lavinti ir būtina tai daryti kasdien. Kūnas privalo būti sveikas, jis neturi trukdyti įgyvendinti mums tai, kam esame pašaukti. Vardan pašaukimo, misijos, kuriai esame atėję į šią Žemę, privalome gyventi, todėl privalome mokytis ir mokyti ne luošinti, žudyti, o kurti. Kūrybingi žmonės niekada netaps agresyvūs nei artimųjų, nei savos šalies gyventojų atžvilgiu, - juo labiau agresoriais kitų tautų atžvilgiu, kas reguliariai vyksta mūsų planetoje, visų mūsų namuose.
Fizinis kūno lavinimas bei įvairios sveikos gyvensenos praktikos turi tik padėti mums įgyvendinti mūsų žemiškos paskirties siekius. Turime treniruoti - lavinti kūną. Ne profesionalų kovos, bet saikingas fizinis krūvis, kuris kiekvienam turi būti individualus, gali padėti vaduotis iš agresijos. Sveika piliečių gyvensena turime rūpintis visi: ir valstybės ministerijų darbuotojai, valstybės vadovai, visi kam rūpi mūsų tautos ir visos žmonijos ateitis...
Valstybė turi pasirūpinti, kad visiems būtų sudarytos sveikos gyvensenos sąlygos, o valstybių vadovai turėtų rodyti tiesioginį pavyzdį. Esu tikras, kad tokiu būdu mes daug pasiektume, gerindami piliečių sveikatos būklę ir pradėdami bei padėdami vaduotis iš agresijos, susipriešinimo.
Pasakysite, kad kėsinuosi, kad bandau laužyti tradicijas, bet mes jau gyvename kitame laike ir mums keliami kiti uždaviniai. Privalome įsiklausyti savęs - savosios Tylos - keistis ir keisti mus supantį pasaulį.
