1 nuotr.Dažnokai pasigirsta nuomonių, kad mūsų Konstitucija yra be trūkumų. Kai kurie publikacijų autoriai Konstitucijos nekeičiamumo svarbą net bandė pagrįsti Biblijos ir Korano nekintamumu. Tačiau visi pripažįsta, kad Lietuvos Konstitucija šiurkščiai pažeidinėjama, to priežastimi laikant korumpuotus valdininkus, parsiduodančius teisėjus, nepatriotiškus piliečius.
Beje, pažvelgus giliau, ypač į savuosius poelgių motyvus, tenka pripažinti, kad daugeliu atvejų susidariusios ar sudarytos sąlygos apsprendžia mūsų elgesį. Tai galima iliustruoti kad ir primityvoku pavyzdžiu: kaitroje ieškome pavėsio.
Pasaulinė valstybingumo praktika nenuginčijamai įrodė, kad surasti žmonių, kurie, paskirti į valstybės tarnybą, pagal mūsų norus taptų angeliškais idealais, tiesiog neįmanoma. Mes esame interesų veikiami žmonės, kurių poelgius žymia dalimi apsprendžia „pyragėlio" ir „botagėlio" paskatos.
Grįžtant prie LR Konstitucijos, tenka pripažinti, kad 7-ajame jos straipsnyje įrašydami nuostatą, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, turėjome įtvirtinti procedūrinę galimybę atitinkamai patikrinti visų valstybės institucijų priimamų aktų atitiktį Konstitucijai. Tenka konstatuoti, kad Seimo, prezidento ir Vyriausybės priimamų aktų kontrolės procedūros konstituciškai sunormintos, o tiesioginį poveikį žmonių gyvenimui darantys ir privalomai vykdytini teismų aktai, kuriems valstybėje įvesta griežta vykdymo kontrolė, palikti be konstitucingumo kontrolės.
Dėl šios priežasties susidarė paradoksali situacija, kai antikonstituciniai teismų aktai pagal Konstitucijos 7 straipsnį yra negaliojantys, o valstybės prievartos jėga privalomai vykdomi. Tokia dviprasmybė ne tik eliminuoja teisinį pagrindą Lietuvą laikyti teisine valstybe, bet ir sudaro psichologinį klimatą Konstitucijos nesilaikymui: ko verta ta Konstitucija, jeigu jos nesilaiko ne tik bendros kompetencijos teismai, administraciniai teismai, bet ir Konstitucinis Teismas, konjunktūriškai kurdamas taip vadinamą „gyvąją" konstituciją.
