„Respublika" kurios nepavyksta nei pamiršti, nei sunaikinti

Mes liekame. Nors „Respublikos" steigėjas Vitas Tomkus ir nutarė padalinti savo akcijas visam redakcijos kolektyvui, bet nepasitraukia ir jis. Oponentai toliau galės skaityti ir fanatiškai baisėtis V.Tomkaus „trigrašiais". Iš esmės - nieko naujo po Saule. Oponentai mūsų bijojo ir anksčiau. Na, ir tegul. O mes judame toliau.

„Respublika" yra gyvybiškai būtina demokratinėje valstybės dėlionėje. Būtent demokratinėje. Su žodžio laisve. Tik to nesupranta netgi garbieji žiniasklaidos prievaizdai.

Visuomenė pratinama žiniasklaidą suvokti kaip du polius. Viename stūkso Tapinas. Monika ir Šurajevas su teigiamu ženklu, o kitame - V.Tomkus, Rūta Janutienė ir Celofanas su neigiamu. Toks visuomenei brukamas vaizdas vėlgi gerokai perdėtas.

Akimirkai įsivaizduokime, kad „Respublikos" leidiniai dingsta. Iš pradžių mūsų oponentai triumfuotų, džiūgautų, o paskui, jei dar turi krislelį išminties, prasiblaivytų. Su kuo kovoti, ką neigti, pravardžiuoti, gėdyti, kaltinti, vadinti kremlinais, antisemitu Tomkumi, homofobais, putinistais, jei kaltininko neliko?

Kaltininko, kuris už viską Lietuvoje kaltas?

Kaltininko, kuris slapčia skaitomas, piktdžiugiškai aptarinėjamas, tačiau jo labai reikia?

„Respublikos" aršieji priešai tada pasijustų suglumusiais, bejėgiais viščiukais. Tarsi Lietuvos valstybės veidas būtų netekęs vieno žando. Kartais labiau kairio, kartais labiau dešinio. Tačiau vis vien, jei Lietuvos veidas liktų tik su vieninteliu žandu, tas veidas atrodytų labai keistas. Netgi iškreiptas. Nes tas perkreiptas veidas įkyriai, be jokio pasipriešinimo kasdien dėstytų vis tą pačią vienodą, monotonišką nuomonę. Be jokių spalvų. Nebent monotonišką teisingosios žiniasklaidos labai teisingąją nuomonę bent kiek nuspalvintų kokios nors žvaigždutės dramatiškai nukirpti kirpčiai.

Niekada negyvenome saugiai

Kas būtų toliau? Jei mūsų ir „Respublikos" nebūtų? Apžvalgininkai, reporteriai, redaktoriai laipsniškai pripratintų žiniasklaidos vartotojus prie vienos nuomonės. Prie vienintelės teisingos tiesos. Prie vieno saldaus torto. Tą saldėsį nuolat kalte kaltų į žmonių galvas daugybė teisingų apžvalgininkų bei redaktorių. Kažkodėl dar su skirtingomis pavardėmis, gimimo metais, bet su VIENODA nuomone. Iš esmės vienoda, tik su šiek tiek skirtingomis stiliaus variacijomis. Ir kas baisiausia demokratijoje - su saugia nuomone. Itin saugia! Dėl kurios neprarasi darbo, neišsižadės „elitas". Visada iš jų gausi savo skanėstą. Kaip teisingai dresuotas pudelis.

Niekada netylėjome

Ar tokios visuomenės, tokio vaizdo Lietuvai linkime? Su užčiauptomis kitaip manančių burnomis. Su tokia paniška visuomenės baime, kad teisingoji žiniasklaida net visai atsisakė komentarų. Užsikimšo ausis. Bijo grįžtamojo ryšio. Nors būtent grįžtamasis visuomenės ir valdžios ryšys yra demokratijos pagrindas. Tiesa, kai kur komentuojantys registruojami. Matyt, įtraukiami į amsinčių šuniukų registrą. Kol kas tai vis dar atrodo komiška. Bet Šiaurės Korėja taip pat atrodo komiška. Kol joje neapsigyveni.

Sakote, yra nuomonių įvairovė. Taip, „Respublikos" leidiniuose ji yra. O kitur - tik įvairovės imitacija. Tarkime, visi teisingieji vienodai garbina Tapiną, bet du ar dvi garbina karščiau, lydosi aukštesnėje temperatūroje. Visi teisingieji baisisi Donaldu Trampu, o tuo pat metu kaulija iš JAV pagalbos. Visi teisingieji išsigąsta skaičiuotės apie pagaliuką, patys puikiai suprasdami, jog tai tik pretekstas sudaužyti politinius oponentus. Nes jokio antisemitizmo čia nėra. „Hamas" žudo ne su pagaliukais. Izraelis taip pat.

Visada - su stuburu

Tad kas atsitiktų, jei staiga neliktų „Respublikos", jos leidinių grupės? Visuomenė galiausiai atbuktų. Įprastų kasdien mintyti, „ką teisingai sakė apžvalgininkas A", „ką teisingai sakė B". Galiausiai visa tai tiek atsibostų, kadangi neliktų jokios intrigos, kad visuomenė taptų dar labiau nuo savo valstybės nusišalinusi. Joje karaliautų, skeryčiotųsi tik keli visada teisingi apžvalgininkai ir kelios visada gražios influencerės.

Kiek prisimenu (o ir esami bei buvę bendražygiai puikiai atsimena), „Respublika" visada buvo valdžių persekiojama. Ant jos siundydavo saugumiečius, įvairius inspektorius, apie ją skleidė nebūtus gandus. Vien V.Tomkus jau tiek kartų „pabėgo" iš Lietuvos į užsienį, kad turėtų jau būtų apibėgęs visą gaublį.

Nuo „Respublikos" nusisukdavo su valdžia nenorintys pyktis verslininkai. „Respublika" išmoko gyventi praktiškai be reklamos, be pardavinėjimo ir prenumeravimo vietų. Bet vis tiek leidžia „Vakaro žinias". Bet vis tiek gyvena Respublika.lt internete. Kita vertus, jei kažkas taip aistringai, taip metodiškai valdžios naikinamas, gniuždomas, vadinasi, yra kažko vertas! Dar lietuviškas! Dar su stuburu! Nes mažiausiai ko valdžios bijo, tai bestuburių.

Jei švęsti, tai linksmai

Mes gyvenome visaip. Kadaise per „Respublikos" gimtadienius rengdavome tokius trenksmingus, linksmus balius, kad visas Lietuvos „elitas" verždavosi į juos patekti. Dykai pasivaišinti. Dabar aprimome. Amžius ne tas. Kai tau 36-eri, jau nedūksi kaip 20-metis.

Bet mes vis vien švęsime. Vien dėl to, kad niekas mūsų nepajėgė sulaužyti. Nors patyrėme daug išdavysčių. O svarbiausia - tiesiog tragiškai neteisingų vertinimų. Nes Lietuvoje yra fanatikų, kurie nesugeba žvelgti giliau. Sugeba, vos perskaitę straipsnio pavadinimą, klykt apie provokacijas, kremlinus ir „kas jums už tai užmokėjo?". Ogi niekas! Labai nuvilsime, bet niekas.

Tiesiog mes tokie esame. Ir tokie liekame. Kad visuomenė turėtų kur laisvai pasisakyti. Kad kitaip manantys neatsidurtų už jiems visur uždarytų, užkaltų durų. Matyt, tokia yra mūsų misija. Visada būti raktu, atveriančiu „teisingosios" žiniasklaidos tildomas burnas.