Teismo išteisinta Alina Laučienė: Man baisu, kad Vilnius tapo mažąja Maskva

Anglų kalbos mokytoja A.Laučienė kaltinimų sulaukė dėl savo 2023 metais parašyto straipsnio „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk". Šiame tekste ji rašė apie lietuvių kalbą, šalyje gyvenančius kitataučius, specialiai nenorinčius išmokti lietuvių kalbos, apie kitataučių nepagarbą lietuvių kalbai ir kultūrai. A.Laučienei pateikti kaltinimai dėl neapykantos kurstymo prieš žmonių grupę. Bylą nagrinėjusi teisėja Evelina Petraitienė A.Laučienę išteisino, nes padarė išvadą, kad joks nusikaltimas nepadarytas.

„Ne kiekviena veika pagal Baudžiamąjį kodeksą yra laikoma nusikaltimu. Tik tokia, kuri yra pavojinga ir priešinga teisei", - sakė teisėja.

Prokuratūra ikiteisminį tyrimą pradėjo remdamasi dviejų Lietuvoje gyvenančių kitataučių pareiškimais, nors prieš tai policija kelis kartus atsisakė pradėti tokį tyrimą.

„Pernelyg jautri kitataučių reakcija į bet kokią viešą kritiką negali būti pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei. Juo labiau kad straipsnyje kalbama ne apie nepakantumą tautybėms, bet apie nepakantumą elgesiui, prieštaraujančiam Lietuvos įstatymams. Smerkiamas ir niekinamas būtent kitataučių elgesys, kalbos nesimokymas, bet ne pati tauta ar tautybė. Straipsnis tik ragina laikytis Lietuvos Konstitucijos ir Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo reikalavimų", - teigė E.Petraitienė.

Įdomu, kad sakydamas baigiamąją kalbą Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas paprašė kaltinamąją išteisinti. Pasak jo, nėra nustatyta, jog veika yra tokio pavojingumo, kad būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę.

- Ar tikėjotės išteisinamojo nuosprendžio? - „Vakaro žinios" pasiteiravo Alinos LAUČIENĖS.

- Aš savęs neiškeliu aukščiau kitų ir negalvoju, kad esu kažkuo ypatinga. Tačiau mano išteisinimas parodė, kad išorinė žmonių pagalba, masiškas palaikymas, koks buvo mano bylos metu per visus teismo posėdžius, daro įspūdį ne tik lietuvių Tautai, bet ir institucijoms. Jos pamatė, kad Tauta nėra abejinga. Į posėdžius rinkdavosi iki 70 žmonių, į paskutinį posėdį per tokį snygį, per pūgą irgi atvyko keliasdešimt. Ir atėjo ne tik mano partiečiai iš Nacionalinio susivienijimo, bet ir inteligentai, kurių net nepažįstu.

Kitas dalykas - nepriklausomi žurnalistai irgi garsino mano bylą, norėdami Lietuvai pasakyti, kas vyksta. Nes žmonės yra paskendę savo darbuose, rūpesčiuose ir ne viską gali sekti, ne viskuo domėtis. O tai, kas vyksta... Tėvynė yra begaliniame pavojuje.

Pavyzdžiui, prokuratūros nekreipimas dėmesio į išpuolius prieš lietuvių kalbą. Prieš kelerius metus kažkokia pedagogė rusakalbiame vaikų darželyje mūsų kalbą pavadino šunų kalba. Laukiau, kada bus pradėta byla dėl tokio išpuolio, kuris buvo išviešintas. Kada bus teisiama moteris, kuri naudojasi mūsų gėrybėmis, valgo mūsų duoną ir lietuvių kalbą, kurią UNESCO 1992 m. paskelbė gražiausia pasaulyje, taip paniekino. Jokio atgarsio.

Po to įteisinome tris svetimas raides. Mums nedraugiški kalbininkai kalė į galvą, kad tai - lotyniškos raidės. Tačiau aš mokiausi lotynų kalbą ir puikiai žinau, kad jos abėcėlėje nėra jokios „w". Tai - lenkiška raidė. Tačiau Seimas buvo įtikintas priešingai. Po to buvo stumiamas diakritinių ženklų įteisinimas. Tačiau visuomenė pasipriešino ir buvo pritilta. Bet tai nereiškia, kad visam laikui.

- Labai retas dalykas, kad prokuroras - valstybės kaltintojas - prašė jus išteisinti. Nenustebino?

- Prokuratūroje, kaip ir kiekvienoje darbovietėje, yra piktybiškų žmonių, kurie bando kurpti bylas. Tačiau taip pat kiekvienoje įstaigoje yra ir dorų, sąžiningų, tokių, kaip Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas. Jis turėjo atlikti labai sunkų darbą, todėl galiu drąsiai pasakyti, kad gerbiamas prokuroras yra Heraklis. Jis pamatė, kad Baudžiamasis kodeksas niekaip negali būti priklijuotas man. Aš jokios neapykantos nekursčiau, savo straipsnyje rašiau tik apie Lietuvoje gyvenančius kitataučius, kurie piktybiškai nesimoko lietuvių kalbos.

- Sunku buvo atlaikyti pustrečių metų trukusį procesą?

- Aš nesijaučiau teisiama, sumenkinta. Aš esu Lietuvos pilietė ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę pasakyti taip, kaip aš pasakiau. Mums, lietuviams, kadangi esame nedidelė Tauta, yra labai svarbu išlaikyti šią šalį Lietuvos pavadinimu ir su lietuvių kalba. Ji bus svarbi ir mūsų vaikų vaikams, nes lietuvių kalba įrašyta į mūsų DNR. Mūsų motinos nedainavo lopšinių kitomis kalbomis. Jos į mus įdėjo šitą nuostabią kalbą. Kalba Tautai yra pats pagrindinis dalykas. Aš ją ir ginu. Todėl aš vis kartojau: ne aš, o Lietuva yra teisiama.

Mano straipsnis, dėl kurio buvau teisiama, buvo ne apie kokią tautą, o apie atskirus žmones, kurie piktybiškai nesimoko lietuviškai. Aš per savo mokytojos karjerą mokiau daugybę lenkų, rusų ir kitų kitataučių ir mačiau, kiek daug yra susivokusių šeimų, kurie savo vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas. Kad vaikai gerai išmoktų lietuviškai, integruotųsi, stotų į universitetus. Daugybė tokių žmonių net be akcento kalba lietuviškai. Tereikia noro. Deja, ne visi jį turi.

Į paskutinį teismo posėdį prieš skelbiant nuosprendį buvo atvykę teismo kviestas garsus kalbininkas Antanas Smetona bei mūsų kviestas kalbininkas Artūras Judžentis. Abu - lietuvių kalbos grandai. Esu labai dėkinga ir laiminga, kad jie labai atsakingai pasiruošė, išnagrinėjo kiekvieną mano straipsnio sakinį bei įrodė, kad ten jokio tautų kiršinimo nėra. Kad ten tik mano begalinis susirūpinimas lietuvių kalba, Lietuvos likimu.

Man baisu, kad Vilnius tapo mažąja Maskva. Ne vienas rusakalbis yra atkirtęs: kam mums ta lietuvių kalba. Kai kurie prisipažino, kad Lietuvoje gyvena jau ketverius metus. Bet net ir per pusmetį juk įmanoma išmokti lietuviškai bent kelis sakinius. Ir jau kiti matytų, kad dedamos pastangos, ledai imtų tirpti.

- Džiaugiatės, kad per kiekvieną posėdį jus palaikydavo po keliasdešimt žmonių. Tačiau kažkodėl nebuvo rengiami jokie migintai prieš bandymą nuteisti už laisvą žodį, nors laisvo žodžio varžymu buvo prisidengiama, kai buvo mitinguojama dėl liberalesnės LRT vadovės atleidimo tvarkos...

- Na, čia nesulyginami dalykai. Monika iš LRT turi tiek galios kalbėti, ką nori. Ir tie šūkiai apie „šalin rankas nuo laisvo žodžio" skamba absurdiškai. Ir tuo pačiu labai graudžiai. Nes LRT turi įrankį mulkinti žmones. Ir jokia žodžio laisvė jiems nerūpi. Rūpi tik pinigai. Kone 80 mln. eurų finansavimą turintis transliuotojas ką transliuoja? Ar kviečia Tautos žiedą į eterį? Ne, tik tuos, kurie yra patogūs.

Kaip minėjau, jaučiausi, kad ne aš buvau teisiama, o Lietuva. Todėl drąsiai galiu pareikšti, kad gerbiama teisėja Evelina Petraitienė išteisino Lietuvą.

- Nuo sausio kitakalbiams, dirbantiems Lietuvoje su žmonėmis tiesiogiai, atsirado reikalavimas bent minimaliai mokėti kalbėti lietuviškai, tačiau Vyriausybė nusprendė netaikyti prievolės ukrainiečiams mokėti lietuvių kalbą, kol jie turės laikinosios apsaugos statusą...

- Ir tai tikrai nėra normalu. Visi, kurie gyvena Lietuvoje, turi mokėti bent kiek kalbėti lietuviškai, nes taip rodoma pagarba valstybei, kurios gėrybėmis naudojamasi.

Pasakysiu dar griežčiau: tai yra ukrainiečių tautos atstovų diskriminacija. Jiems leidžiama nesimokyti lietuvių kalbos, kad neįsilietų į mūsų kultūrą, nesiintegruotų. Ir taip kenkiama jiems patiems. Jei ir jiems būtų prievolė mokytis lietuviškai, būtų organizuojami kursai, nuo lietuvių kalbos mokėjimo juk jie kuproti ar kvailesni netaptų. Bet vėl viskas priklauso nuo sąmoningumo ir noro. Pažįstu ne vieną ukrainietį, kuris per pusmetį puikiausiai išmoko kalbėti lietuviškai. Ir labai džiaugiasi mūsų šalimi, kurioje nėra smurto, korupcijos, ką matė savo šalyje.

Vilniuje yra ir nemažai tamsiaodžių. Pirkau turgelyje gėlių, tai vienas pardavėjas pasakė, kad ne vienas tamsiaodis puikiai kalba lietuviškai, net linksnių nepainiodamas. Vėlgi: tereikia noro. Ne vienas sakė, kad išmoko per kelis mėnesius.

Prieš maždaug 15 metų netoli namų pamačiau velsietį, kuris vėlai vakare pliaupiant lietui statėsi palapinę. Užkalbinau. Pasakė, kad dviračiu keliauja per Europą. Pakviečiau į namus, kad nešaltų. Pas mus jis gyveno maždaug dvi savaites. Ir ką sau manote? Jis kiekvieną dieną pasiimdavo anglų-lietuvių kalbos žodyną ir mokėsi. Po dviejų savaičių jau mokėjo maždaug 300 lietuviškų žodžių. Prieš atvykdamas į Lietuvą 15 dienų gyveno Baltarusijoje ir išmoko apie 300 baltarusiškų žodžių. Ir taip - kiekvienoje šalyje, kuri jį priėmė.