Žmonės skundžiasi, ūkininkai įspėja - maistas dar brangs

„Politikai dažniausiai užsiima „gaisrų gesinimu", - sako Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS.

Pasak jo, nors vartotojai skundžiasi ir taip didelėmis maisto kainomis, tai dar gali būti ne pabaiga, mat vis brangsta ir trąšos, kurios turi įtakos galutinio produkto parduotuvių lentynose kainai.

- Kiek maistą vartojantiems Lietuvos žmonėms svarbūs ūkininkai?

- Nesvarbu, ar mes kalbėsime apie duoną ar apie mėsos, pieno produktus; konditerijos, kulinarijos gaminiuose yra naudojamos tos maisto žaliavos, kurios atsiranda ūkininkų dėka.

Praėjusį rudenį buvo priimta nuostata, kad žemės ūkis yra svarbi strateginė šaka Lietuvai apsirūpinant maistu ir apskritai tai saugumui svarbi sritis. Ką daro politikai? Pirmiausia mes tikėjomės, kad paskui tą dokumentą bus formuojamos atitinkamos priemonės, o joms dažnu atveju reikalingi pinigai. Šių metų Lietuvos biudžete nieko tiems žodžiams patvirtinančio neatsirado.

Nuo naujų metų turime toliau didėjančius mokesčius, taršos mokesčius. Europos Sąjungoje svarbi pramonės produkcija - trąšos. Šalys turi daugiau mokėti už taršą, nes vadinamųjų nemokamų taršos leidimų, kuriuos gaudavo šalis ir paskirstydavo strateginiams gamintojams, skaičius vis mažėja.

Kalbant apie azotines trąšas, tai Jonavoje gamintojui atitinkamai sudėtingiau konkurencinga kaina pagaminti tas trąšas dėl išaugusios aplinkosauginio mokesčio dalies.

Kad Europos Sąjungoje gamintojai galėtų konkuruoti, politikai nutarę, kad tas apsaugojimas yra taršos mokesčio įsivedimas iš trečiųjų šalių įvežamai galutinei produkcijai, pavyzdžiui, azotinėms trąšoms. Kaip konkuruojanti šalis, kuri veža į Lietuvą, gali būti Uzbekistanas ir pan.

Iš trečiųjų šalių atvežamoms trąšoms nuo naujų metų atsirado mokestis, kurio galutiniu mokėtoju tampa trąšas perkantis ūkininkas. Beje, trąšų kainos daro įtaką ir galutinei produktų kainai.

Kodėl apie tai kalbu? Dėl karo Irane labai pašoko kaina gamtinių dujų, kurios svarbios trąšų gamybai. Ūkininkai mato, kaip brangsta trąšos. Bet baisiausias dalykas yra tai, kad Europos Sąjungoje trąšų kiekis yra nepakankamas.

ES gamintojai sumažino gamybą ir nepagamino tiek trąšų, kiek reikia aprūpinti ES vartotojus ūkininkus. Tiesą sakant, net jei jie ir gamintų tiek, kiek istoriškai gamindavo, vis tiek trūktų visada, nes ES visada įsiveždavo trąšų.

Pavasarį turėsime trąšų deficitą. Trąšų kainos dar labiau šoks į viršų, kitaip sakant, trąšų bet kuriuo atveju trūks. Vadinasi, ir maisto pirkėjas pamatys didesnes kainas parduotuvių lentynose.

- Maisto taryba analizuoja kainų pokyčius, priežastis.

- Bėda ta, kad į besikeičiančią situaciją politikai nesugeba reaguoti taip greitai. Pavyzdžiui, aplinkosauginio mokesčio politika yra užprogramuota seniai priimtais ES reglamentais, tų reglamentų korekcija politiškai užtrunka metus. Politikai reaguoja tik tada, kai jau yra tikras „gaisras", taigi mes turime nuolat „gaisrų gesinimo" politiką. Tai gana beviltiška situacija.

- Vienas iš naujesnių premjerės pavedimų Maisto tarybai - trumpųjų maisto grandinių ir kooperacijos plėtros klausimai. Ar realiai čia galima ką greitu metu pakeisti?

- Vadinamosios trumposios maisto grandinės - kada ūkininkas pagamina žaliavą, ją perdirba iki galutinio produkto ir parduoda - yra sveikintinos, deja, jos užima dar nedidelę dalį.

Nepanašu, kad artimiausiu laiku situacija radikaliai pasikeistų. Žmonės parduotuvėse maistą perka prekybos tinkluose, o ten trumpųjų maisto grandinių yra labai nedaug. Trumposios maisto grandinės yra turgeliai, individualūs taškai.

Faktas tas, kad ūkininkų, kurie gamintų žaliavas, gebėtų jas perdirbti ir galutinai realizuoti, yra nedaug. Tokiam dalykui reikia turėti ir pajėgumų, ir supratimo, kompetencijų.

- 2023 metais turėjome pieno krizę, sakėte, kad 10 proc. fermų tada neliko.

- Išlikusieji jau išgyvena naują krizę, kuri prasidėjo prieš naujus metus, ir krizė gilėjanti. Ūkininkai palikti likimo valiai. Politikai kalba, kad imsis klausimą spręsti, bet šnekos ir darbai yra du skirtingi dalykai. Ūkininkų už pieną gaunamoms pajamoms įtaką galėtų daryti valstybės reguliavimas.

Yra Pieno įstatymas, bet jo nuostatos niekaip nedaro įtakos santykiui tarp šalių (ūkininko, perdirbėjo, galutinio pardavėjo) pieno produktų tiekimo grandinėje. Šioje grandinėje visada pelną gauna pardavėjas, beveik visais atvejais - perdirbėjas, o ūkininkui pinigų arba liko, arba neliko.

Pieno žaliava atpigo daugiau nei 30 proc., o žiūrime į parduotuvių lentynas ir matome, kad pieno produktai reikšmingai nepigo.

Pieno milteliai, sūriai, sviestas, - tokie dalykai gali būti ilgai sandėliuojami. Taip jau nutinka, kad kaupiasi tų produktų atsargos, jei jos neparduodamos, tai sukuria spaudimą mažinti supirkimo kainas. Kitaip sakant, sūrio, sviesto, pieno miltelių kainos lemia tai, už kiek planuojama pirkti žaliavinį pieną.

- Kokie politikų pažadai dėl pieno krizės?

- Jau kelintą kartą ant darbo stalo dedamas Pieno įstatymas. Politikai vis diskutuoja, suprasdami, kokia beviltiška yra ūkininkų situacija, bet jų „beviltiškos situacijos" suvokimas, deja, negelbsti...

Tame įstatyme galėtų būti reikšmingos pataisos, kad maisto tiekimo grandinėje, kur žaidėjai yra trys (ūkininkas, perdirbėjas, pardavėjas), jų pelningumas visų proporcingai mažėtų, kai mažėja kainos.

Kalbama apie tai, kad bus paimtas konkretus produktas, jam bus „uždėtos" žirklės „nuo... iki" ir bus stebima, kokią tai įtaką turės visai rinkai. Kalbant apie galimybes kapitalistinėje santvarkoje valstybei kištis ir reguliuoti rinkas, tai jos yra tikrai ribotos. Bet pavyzdžių, kaip tai galima padaryti, ES yra. Ar yra politinės valios tuos pavyzdžius kopijuoti ir kelti į mūsų įstatyminę bazę?

Nesvarbu, kad yra kapitalizmas - vadinasi, valstybė neturėtų kainų labai reguliuoti - Lietuvos Konstitucijoje yra straipsnis, kuriame aiškiai įvardijama, kad valstybė yra tas reguliuotojas, turintis sukurti normalias konkurencines sąlygas, t.y. kovoja su monopoliais, diktatu.

Ūkininkai yra nukentėjusi šalis, mes patiriame diktatą. Neturime svertų, kaip lygiavertiškai derėtis, pavyzdžiui, su perdirbėju. Perdirbėjai lygiai taip pat skundžiasi, kad jie yra nelygiaverčiai derybose su prekybininkais.

Taigi čia, ko gero, laimėtojai yra prekybininkai. Savo didelę dalį, aišku, gauna valstybė, ji surinkusi mokesčius naudoja juos bendriems tikslams. Todėl mes jos šioje kainodaroje ir neminime.

- Ūkininkas gauna mažiausiai, o kaip užsienyje, ten lygiai tas pats?

- Atvirai pasakius, panašiai. Nėra taip, kad labai reikšmingai skirtųsi. Bet yra šalys, kurios teisėkūroje uždėjusios rimtesnius apynasrius. Tikėtis, kad Lietuvoje turėsime valstybės nustatytą kainą pienui, duonai? Kitaip sakant, kad grįšime į socializmą, tai irgi žinome to socializmo grimasas...

Tikrai to nebus. Valstybė turi mokestinius svertus, kitus reguliavimo svertus įstatymais, tai netiesiogiai gali keisti jėgų balansą derybose. Maisto tiekimo grandinės dalyviai tarpusavyje derasi dėl kainos.

- Apie kooperacijos plėtrą daug metų kalbama. Šią sritį politikai įvardija viena svarbiausių.

- Visi politikų pasiūlymai iš principo geri. Bent jau bandoma įsiklausyti į problemas ir pripažinti, kad suprantama, kur yra problemos, - tai irgi tam tikra pažanga. O dėl kooperacijos - akivaizdu, kad kooperacijos plėtrai reikia ne tik palankaus teisinio reguliavimo, bet ir lėšų investicijoms.

Tos lėšos gali būti pačių ūkininkų, kurie kooperuojasi, bet dažniausiai nuosavų lėšų nepakanka. Reikia skolintis. Idealus variantas, kai yra fondai, suteikiama parama. Ko kooperacijai labiausiai trūksta šiuo metu?

Labiausiai pinigų. Prieinamumo prie pinigų. O finansavimas skolintomis lėšomis Lietuvoje yra kur kas sudėtingesnis. Kitas dalykas - kuo mažesnis „žaidėjas", tuo jis mažiau patrauklus, pavyzdžiui, komerciniams bankams.

- Ar mūsų vartotojai vertina lietuvišką vietinę produkciją?

- Daug buvo kalbų, kad reikia sukurti Lietuvoje gaminto produkto išskirtinį ženklą, kad pariotiškai nusiteikę pirkėjai pirktų galbūt ir brangiau, bet Lietuvos gamintojo produkciją. Tokių iniciatyvų buvo, bet rezultato nematome, nors pinigų tokiam ženklui išleista nemažai.

Net ir tais atvejais, kai Lietuvos pirkėjas žino, kur pagaminta produkcija, jis ieško to pigesnio produkto, identiško kokybe. Dauguma Lietuvos pirkėjų nėra labai stiprūs ekonomiškai, vis tiek maistas jų šeimos biudžete sudaro didelę dalį - dažniausiai daugiau nei 30 proc. visos šeimos pajamų.

Kaina yra lemiantis veiksnys renkantis ypač identiškos kokybės produktus. Tas patriotiškumas gali atsirasti per tam tikrą laiką, su tam tikromis pastangomis. Vis dėlto tikėtis, kad atsiras ženklas, kuris lietuviškos kilmės produktus labiau išryškins, kad tai reikšmingai pakeis situaciją rinkoje... Visi atlikti tyrimai iki šiol to neindikuoja.