Utopinis draugiškumas aplinkai atsirūgs

Ūkininkai įsitikinę, kad brangių aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimas jiems virstų nepakeliama našta.

Ūkininkai baiminasi, kad net šeimos ūkiai gali būti prilyginti taršiems pramoniniams objektams. Taigi tokiu atveju sumažėtų vietinė gamyba ir išaugtų maisto importas iš trečiųjų šalių, kuriose reikalavimai - švelnesni.

„Visuomenės noras gyventi švariau, sveikiau visada buvo. Ir visada buvo problema ta, kad gamyba, šiuo atveju ir žemės ūkio gamyba, gali būti teršėja savo kvapais. Organinės trąšos juk nekvepia ir kažkam trukdo. Labai nepatinka dar kažkam, kad ūkininkai kartais dirba ir dieną, ir naktį, važiuoja naktį technika, kuri triukšmauja, - kalbėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovas Raimundas Juknevičius. - Daug diskusijų vyksta apie tai, kas yra didžiausi teršėjai, pavyzdžiui, gruntinių vandenų. Diskusija visada buvo ir ateityje bus. Reikia rasti sveiką balansą, nes jei visai viską uždraudžiame, tai gamyba tiesiog bus nebeįmanoma. Klausimas, ar ta pati visuomenė, negavusi kokybiško, Lietuvoje užauginto maisto produkto, bus labai laiminga? Visada turime ieškoti kompromiso. Tikimės, kad sveikas protas nugalės."

- Pakalbėkime apie gamybą, kokios filosofijos kryptimi ji juda? - „Vakaro žinios" paklausė LŪS vadovo Raimundo JUKNEVIČIAUS.

- Gamybos priemonės keičiasi, technologijos keičiasi. Viskas juda link to, kad gamyba būtų draugiškesnė aplinkai, švaresnė. Bet tai yra investicijos. Drastiškai mažinant taršos normas gamyba tampa nebeįmanoma, nes kai kuriais atvejais ir technologijos nespėja, tiesiog nėra ko įsigyti, kad atitiktumei tas normas. Be to, įsigijimui reikia uždirbti pelno, kad galėtumei investuoti. Jeigu pelno mažai, o investicijų reikia daug, tai ir susiduriama su klausimu - kaip greitai reikia tas normas (taršos, - aut. past.) mažinti? Faktas, kad mes po truputį judame mažiau taršios gamybos link.

- Kokios brangios aplinkosauginės priemonės ūkininkams galėtų būti?

- Jei kalbėtume apie augalininkystės ūkį, pagrindinės gamybos priemonės yra technika, tai reiškia taršą CO2 ir kitų dujų emisijos. Dėl įsipareigojimų neteršti aplinkos - yra politiniai įsipareigojimai, mokesčių mokėtojų pinigais nesunkiai priimami sprendimai, kad, pavyzdžiui, miesto visuomeninis transportas būtų elektrinis. Bet politikai bando sakyti, kad ir verslas turi būti toks. Deja, bet elektrinių žemės ūkio technikos pavyzdžių neturime. Nes yra energijai labai imlus procesas, varikliai galingi, ir elektra varomo traktoriaus, deja, niekas nesukuria. Yra alternatyvos - biodujomis varomi traktoriai, čia realiau, kad kažkas pajudės. Bet vėlgi - reikia laiko. Statomi bioreaktoriai, kurie gamins biodujas, jos turi būti pakankamai išvalytos, tinkamos naudoti transportui.

Dėl gyvulininkystės sektoriaus yra aštriausia diskusija dėl kvapų, taip, yra technologijos, kurios leidžia sumažinti kvapų kiekį, bet vėlgi tam reikia investicijų. Laikas, kada tos investicijos turi būti padarytos, vis perkeliamas, nes realybė ta, kad gyvulininkystės sektorius Lietuvoje patiria sunkumų.

- Jeigu teks investuoti į brangius aplinkosauginius reikalavimus, kaip konkuruosime su kitų šalių ūkininkais, kuriems reikalavimai - menkesni?

- Europos Sąjungos yra daugiau mažiau bendra politika, bendros investicijos, nors kiekviena šalis koreguojasi planus, kokiu būdu tapsime draugiškesni aplinkai. Gali skirtis reikalavimai tarp Lenkijos ir Lietuvos, bet ne taip reikšmingai. ES nėra uždara rinka, Lietuva būdama ES bendroje rinkoje, susiduria su tuo, kad produkcija atkeliauja iš trečiųjų šalių, kuriose tokių aukštų standartų, kaip ES, nėra. Dėl to ir verda karštos politinės diskusijos, kaip turėtų būti atveriama vadinamoji laisva rinka su Brazilija ir kitomis Pietų Amerikos valstybėmis. Ypač automobilių pramonės gamintojai mato galimybę išplėsti savo rinkas, bet viso to pasekmė - plačiau atsivers ir ES rinka tose šalyse pagamintai žemės ūkio produkcijai. Problema - kad ES negali priversti tų šalių valdžios, kad ten būtų taikomi tokie patys griežti aplinkosauginiai reikalavimai. Turės eiti link kompromiso.

Mes labiausiai ir bijome, kad būsime tų kompromisų aukos. Mes turėsime konkuruoti nelygiavertėje kovoje.

- Tai tada ar nekasa sau duobės pati ES?

- Politika turi būti racionali, ji negali būti atitrūkusi nuo gyvenimo. Taip, politikai turi atliepti rinkėjų, vartotojų lūkesčius, mes, gamintojai, taip pat viską darome, kad įtiktume pirkėjui. Tendencijos lieka tos pačios: maisto gamyba turi būti švaresnė, draugiškesnė, kokybiškesnė, tačiau realybė tokia, kas viskas turi savo tempą. Tenka bendrauti ir su Šiaurės Amerikos ūkininkais, ten taip pat yra ekologinės gamybos ūkių, bet ten viskas vyksta „apsimokėjimo" principu. Nėra politinių sprendimų, kurie sugriautų ekonomiką. Tai to sveiko proto mes labiausiai ir pasigendame kartais iš savo politikų, kurie dažnu atveju priima tokius politinius sprendimus, kurie nėra pasverti. Tas gąsdina.

- Popierius viską iškenčia, matyt, dalis politikų neturi nieko bendro su žemės ūkiu.

- Dauguma politikų bando atliepti lūkesčius savo rinkėjų. O tie lūkesčiai, mums, gamybininkams, kartais pakiša koją. Vartotojas pirmiausia nori turėti pigaus maisto, politikai tada linkę atverti rinką kuo plačiau. Politikai neįvertina, kad maža kaina bus tokia neilgą laiką, t.y. kol iš įprastos gamybos pasitrauks, pavyzdžiui, Lietuvos ir kitų Europos šalių ūkininkai. Tada rinka automatiškai taps brangi.

Lietuvoje, atsižvelgiant į vartotojų lūkesčius, pasakyta, kad Lietuvos žemės ūkis yra strategiškai svarbus. Politikai turėjo išmokti buvusių krizių pamokas, kai ištuštėjo lentynos.

- Ko nori vartotojas?

- Pigaus, kokybiško maisto ir nori būti garantuotas, kad to maisto bus. Vartotojas nori labai švarios aplinkos, kad nebūtų nei triukšmo, nei kvapų. Politikams vartotojai duoda labai daug signalų. O politikai renkasi tuos žmones, kurie dažniausiai garsiai rėkia. Rėksniai nulemia politikų sprendimus. Tuose sprendimuose blaivaus proto nebelieka...

- Europos ūkininkai piktinasi nauja gyvulių sąlyginių vienetų skaičiavimo metodika, teigiama, kad tokia metodika padidins taršos rodiklius. Papasakokite, kas čia per stebuklas?

- Dėl jos visada kildavo ginčų. Kaip tiksliai įvertinti tą sąlyginį gyvulį? Jeigu melžiama karvė yra vienas sąlyginis gyvulys, tai arklys yra stambesnis, jis turėtų turėti didesnę vertę. O vištos? Tai jų keliasdešimt turėtų sudaryti tą sąlyginį vienetą. Kuo remiantis reikėtų skaičiuoti tą sąlygiškumą? Ar tai mėsos kiekiu, ar taršos kiekiu. Tai koks skaičius vištų atitiks karvę? Apie tai kalbame.

Kai reikia gyvūno sąlygiškumą perkelti į kokius nors reikalavimus, pavyzdžiui, gamtosauginius, paaiškėja, kad kai kurie gyvuliai taršesni aplinkai dėl išskiriamų metano dujų, kvapų. Kokie reikalavimai galėtų būti fermai, kurioje būtų laikoma 300 sąlyginių vienetų gyvulių? 300 gyvulių dar nereiškia, kad būtinai karvių.

- Šiuolaikinis žemės ūkis pažangus jau šiandien.

- Dabartinis žemės ūkis labai skiriasi nuo to, kurį turėjome išeidami iš sovietų sąjungos. Tapome vakarietiškos kultūros žemės ūkiu. Technologijos, gamybos, suvokimo, atsakomybės prasme ir t.t. Visada investavome. Parama suteikiama už mažiau taršias priemones.

Kai grįžtame pas įstatymo leidėjus, visą laiką diskusija, kokiu botagu jie nori mus nuvaryti ten, kur, na, anais laikais tas reiškinys buvo vadinamas komunizmu. Nesinori, kad utopiniai dalykai vyrautų politikoje ir reikalavimuose. Tai griauna ekonomiką. Populizmas niekur nedingo, politikai nepaiso atsakingo sprendimo, o matuoja taip: kaip sprendimas bus suprastas rinkėjų daugumos.