1 nuotr.2025 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo iš Eduardo Vaitkaus buvo atimtas anksčiau suteiktas valstybinis apdovanojimas - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.
Šis sprendimas tapo ne tik asmeninės reputacijos klausimu, bet ir reikšmingu konstituciniu precedentu, keliančiu klausimą apie Prezidento galių ribas, teisę į teisminę gynybą bei realų nešališkumo principo veikimą.
Nuo „neteisminga" iki bylos esmės nagrinėjimo
Pareiškėjas, atstovaujamas advokato Mažvydo Misiūno, kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Prezidento dekretą kaip neteisėtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą, motyvuodamas tuo, jog ginčas esą nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai - neva Prezidento dekretai negali būti Administracinio teismo kontrolės objektu.
Ši pozicija rėmėsi dar 2007 m. suformuota praktika, pagal kurią Prezidento sprendimai dėl valstybinių apdovanojimų faktiškai buvo laikomi „už teismo ribų". Kitaip tariant, individualūs Prezidento dekretai ilgą laiką buvo traktuojami kaip iš esmės neperžiūrimi teismine tvarka. Bet ši byla tuo ir yra išskirtinė, kad tokia doktrina buvo iš esmės peržiūrėta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo lūžis
2025 m. lapkričio 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) patenkino E.Vaitkaus atskirąjį skundą, panaikino Regionų administracinio teismo nutartį ir grąžino klausimą spręsti iš naujo. Ši nutartis turi fundamentalią reikšmę, nes joje aiškiai konstatuota, kad:
- Prezidento individualus dekretas, sukeliantis konkrečiam asmeniui teisines pasekmes, negali būti automatiškai eliminuojamas iš administracinės justicijos kontrolės;
- teismas privalo vertinti ne formaliai Prezidento statusą, bet realų jo veiklos pobūdį ir galimą asmens teisių pažeidimą;
- ankstesnė, beveik prieš 20 metų suformuota praktika negali būti mechaniškai taikoma pasikeitusiame konstituciniame ir teisiniame kontekste.
LVAT iš esmės sutiko su advokato M.Misiūno argumentais, kad toks dekretas gali būti laikomas individualiu administraciniu aktu ir turi būti vertinamas teisėtumo, proporcingumo, motyvavimo bei procedūrinių garantijų požiūriu. Tai reiškia praktikos poslinkį, atveriantį realią teisminę kontrolę ten, kur jos iki šiol faktiškai nebuvo.
Tarptautinis kontekstas: vykdomosios valdžios diskrecijos ribos
Tarptautinėje teisminėje praktikoje aukščiausios vykdomosios valdžios sprendimų teisminė peržiūra nėra nauja koncepcija, nors ji pasireiškia skirtingomis formomis ir intensyvumu.
Jungtinėje Karalystėje teismai jau seniai peržiūri net ir vadinamąsias Karališkąsias prerogatyvas. 2019 m. byloje R.Mileris prieš Premjerą (Miller vs. Prime Minister) JK Aukščiausiasis Teismas pripažino neteisėtu Premjero sprendimą sustabdyti Parlamento darbą, konstatuodamas, kad net istoriškai „neliečiamos" galios negali būti naudojamos pažeidžiant konstitucinius principus.
Jungtinėse Amerikos Valstijose teisminė peržiūra (judicial review), įtvirtinta dar 1803 m. Merburi prieš Medison (Marbury vs Madison) byloje, leidžia teismams nuolat tikrinti Prezidento potvarkių teisėtumą. JAV federaliniai teismai ne kartą yra apriboję Prezidento sprendimus, kai jie viršijo įstatymines ribas ar pažeidė asmenų teises.
Šie pavyzdžiai rodo bendrą demokratinių valstybių tendenciją: vykdomosios valdžios diskrecija nėra absoliuti, o valstybės vadovo statusas pats savaime nesukuria teisinio imuniteto nuo teismo kontrolės.
Prezidentas irgi yra proceso šalis
Lietuvos atveju ši byla yra unikali tuo, kad pirmą kartą taip aiškiai ir sistemiškai keliamas klausimas dėl Prezidento individualaus sprendimo atitikties Konstitucijoje įtvirtintam nešališkumo principui.
Viešojoje erdvėje ne kartą buvo fiksuoti Prezidento G.Nausėdos asmeniniai ir itin kritiški pasisakymai E.Vaitkaus atžvilgiu. Rinkimų kampanijos ir vėlesniu laikotarpiu jis buvo viešai įvardijamas kaip „penktosios kolonos" simbolis, siejamas su prorusiškomis ar valstybei priešiškomis nuostatomis, nuolat statomas į priešpriešą Prezidento deklaruojamai politinei ir vertybinei linijai. Pats Prezidentas viešai yra pareiškęs, kad jam „gėda stovėti vienoje scenoje" su šiuo asmeniu.
Ši priešprieša buvo ne atsitiktinė, o nuosekli ir personalizuota, leidžianti konstatuoti, kad tarp Prezidento Gitano Nausėdos ir E.Vaitkaus egzistavo aiškiai artikuliuotas asmeninis ir politinis konfliktas, kurį pats Prezidentas ne kartą deklaravo viešai.
Todėl teiginys, jog tokiomis aplinkybėmis Prezidentas galėjo visiškai atsiriboti nuo savo viešai išsakytų pozicijų ir priimti individualų dekretą visiškai nešališkai, neįvardijant jokių konkrečių motyvų ar faktinių aplinkybių, tampa sunkiai suderinamas su konstituciniais teisingo proceso standartais.
Teisinėje valstybėje nešališkumas nėra deklaracija - tai vertinamas ir patikrinamas kriterijus. Kai sprendimą priimantis asmuo pats viešai ir nuosekliai yra demonstravęs neigiamą asmeninę poziciją konkretaus asmens atžvilgiu, jam tenka pozityvi pareiga pagrįsti, kad sprendimas buvo priimtas atsiribojus nuo šio konflikto. Ši pareiga šiuo atveju kelia esminius klausimus, į kuriuos turės atsakyti teismas.
Komisija, sistema ir sinchronizuotas spaudimas
Formaliai Prezidento sprendimas buvo grindžiamas Valstybės apdovanojimų tarybos rekomendacija. Tačiau tai nepanaikina Prezidento asmeninės atsakomybės, nes galutinį sprendimą priima būtent jis.
Be to, atskirai vertintinas ir pačios komisijos sudėties bei veikimo kontekstas. Dalis jos narių yra ilgą laiką politiškai angažuoti, susiję su valstybės finansuojamomis struktūromis, fondais ar institucijomis. Kai kurie iš jų anksčiau buvo kritikuoti ar net atleisti iš pareigų, tačiau vėliau sugrįžo į sistemą, kas kelia pagrįstų klausimų dėl realaus nepriklausomumo.
Svarbiausia tai, kad nei komisijos išvadoje, nei Prezidento dekrete nebuvo pateikta jokių konkrečių faktinių ar teisinių argumentų, leidžiančių objektyviai konstatuoti, jog E.Vaitkaus veiksmai „pažemino apdovanotojo vardą". Sprendimas buvo priimtas deklaratyviai, be individualaus vertinimo ir be teisės būti išklausytam užtikrinimo.
Papildomą kontekstą sudaro ir viešojoje erdvėje matytas sinchronizuotas informacinis spaudimas: žurnalistų klausimai Prezidentui dėl apdovanojimo atėmimo buvo formuluojami tarsi iš anksto suponuojant konkretų sprendimą, o Prezidento atsakymai rodė, kad toks sprendimas jau yra numatytas.
Visa tai leidžia kalbėti ne apie pavienį administracinį veiksmą, bet apie suderintą politinį, biurokratinį ir informacinį procesą, nukreiptą prieš vieną konkretų asmenį.
Valstybės vadovas - ne aukščiau teisės
Šios bylos tikslas nėra politinis revanšas. Tai - teisinis procesas, kuriuo siekiama įtvirtinti fundamentalią nuostatą: net ir aukščiausias valstybės pareigūnas, priimdamas individualius sprendimus, privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų, procedūrų ir nešališkumo reikalavimų.
Jeigu teismas pripažins, kad sprendimas buvo priimtas pažeidžiant šiuos principus, tai reikš ne tik konkretaus apdovanojimo grąžinimą. Tai bus aiški žinia visai valstybinei sistemai, kad diskrecija nėra savivalė, o politinė laikysena negali būti maskuojama formaliais dekretais.
Tai byla, kurioje sprendžiamas ne tik vieno žmogaus klausimas. Tai byla apie teisės viršenybę prieš valdžią.
