Kultūros strategija be pinigų

Dokumente numatyta daug gražių tikslų: suvokti ir vertinti stipriąsias nacionalines kultūros tradicijas, vertinti talentus, įgalinti bendruomenes dalyvauti procese, ugdyti kūrybingumą, kuo daugiau žmonių įtraukti į kultūrą. Netgi numatyta, kad miestų ir regionų gyventojams kokybiška kultūra bus prieinama tolygiai.

- Kultūra jau turėjo ne vieną strategiją, vieną projektą jau buvo pasirašiusi jūsų pirmtakė Liana Ruokytė-Jonsson. Kam reikia dar vieno dokumento? - „Vakaro žinios“ teiravosi kultūros ministro Mindaugo KVIETKAUSKO.

- Kultūros politikos strategijos nebuvo. Per Nepriklausomybės metus buvo parengta įvairių tarpinių dokumentų, įvairių sričių koncepcijų. Buvo dokumentas, plačiau apimantis kultūros sferą, kuris vadinosi „Kultūros politikos kaitos gairės“, patvirtintos 2010 m. Bet tik gairės. Į visuminę strategiją buvo eita ne vienus metus, nes jos labai trūko.

- Strategijoje numatyta daug gražių tikslų, tačiau neslepiama, kad Lietuvoje finansavimas yra vienas mažiausių Europoje (0,7 proc. BVP), mus lenkia net kaimynės. Kaip tuos tikslus pasieksime, jei finansavimas nedidės?

- Strategija kelia svarbius uždavinius, kuriems valstybės nuolatinis dėmesys, investicijos, be abejo, būtų reikalingos. Tarp jų - ir kultūros darbuotojų algų didinimas, ir valstybės nacionalinių kultūros paveldo objektų priežiūra, ir tai, kad kultūros tinklas veiktų efektyviai, kad būtų efektyvinama kultūros įstaigų veikla, ypač regionuose, kur kaitos tikrai galėtų būti.

- Strategijoje iš esamų silpnybių išskirtas mažas kultūros prieinamumas provincijoje, tačiau neįskaičiau, kaip jis bus didinamas.

- Vienas iš svarbiausių strategijos tikslų yra kultūros ir regionų politikos sąveika. Formuluojamas siekis sąveikos tarp valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinio sektorių lygmens. Strategija itin orientuota į stipresnę kultūros sklaidą regionuose. Strategija siūlo net konkretų naują būdą - bazinį kultūros paslaugų rinkinį, kuris užtikrintų svarbiausių kultūros paslaugų prieinamumą gyventojams įvairiausiose savivaldybėse ir veiktų kaip tikra rekomendacija savivaldybėms, kokios paslaugos turėtų būti prieinamos kiekvienam ir kokiu būdu tai turi būti užtikrinama: muziejai, bibliotekos, teatrai ir t.t.

- Dokumente rašoma, kad bibliotekų, kultūros centrų nuolat mažėja. Bus statomi nauji, ar, tarkime, žmonės bus į juos vežiojami?

- Kultūros lygis ir prieinamumas yra labai netolygūs, net ir infrastruktūros požiūriu. Kai kur net mažose savivaldybėse bibliotekos yra modernizuotos, teikia daugiafunkces paslaugas. Kitur tokių procesų nėra įvykę, tačiau strategija tai numato, o ir procesas jau prasidėjęs, kai šiemet pradėjo veikti regioninės kultūros tarybos, skirstančios finansavimą tiesiogiai regionams.

- Kas iš to, jei, pavyzdžiui, Rokiškyje bus moderni biblioteka, kai, pavyzdžiui, iki jos nuo Suvainiškio - kone 40 km, o autobusai vasaromis kursuoja tik tris kartus per savaitę ir tik atvažiuoja iš Rokiškio bei grįžta į jį? Negi žmogus iš Suvainiškio gali sau leisti nuvažiuoti į biblioteką Rokiškyje, jei žino, kad tokiu atveju jam rajono centre reikės praleisti dvi dienas?

- Pasiekiamumo negali išspręsti vien Kultūros ministerija. Tačiau strategija tam ir reikalinga, kad atsirastų efektyvesnė sąveika tarp skirtingų lygių institucijų bei nevyriausybininkų. Dokumente yra paminėtas ir privataus kultūros rėmimo, mecenatystės stiprinimas, nes dabar to labai trūksta.

- Apie kokią ateities kultūrą kalbame? Ar apie tokią, kokią ypač propaguoja Vilnius - aprūdijusias vandens talpyklas ir vamzdžius?

- Kultūra yra labai įvairiašakė. Aš palaikau kokybiškos kultūros įvairovę: ir etninės kultūros, ir naujos kultūros, kuri daro mūsų viešąsias erdves netikėtomis, kūrybingomis, susiliečiančiomis su šiuolaikinio jaunimo gyvenimu. Negalima ignoruoti vienos formos kitų sąskaita.

- Kaip, jūsų nuomone, turi atrodyti Lukiškių aikštė Vilniuje?

- Šiuo metu vyksta teismo procesas, kito posėdžio laukiame liepos 11 d. Teismui yra pateiktas specialistų vertinimas dėl planuojamo „Laisvės kalvos“ memorialo. Tolesni ministerijos žingsniai priklausys nuo teismo sprendimo.

***

Seimo nario, operos solisto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato prof. Vytauto JUOZAPAIČIO komentaras:

„Strategijoje surašyti gražūs šūkiai, bet tokie šūkiai buvo ir „valstiečių“ rinkimų programoje. Dėl tų šūkių „valstiečiai“ gavo daug balsų, nes žmonės patikėjo, kad kultūra taps prioritetu bent jau šitai Vyriausybei. Tačiau per beveik trejus metus matome, kad ne tik netapo prioritetu, bet ir dar labiau nusmuko, pažadai yra tuščias muilo burbulas. O kai giriasi, kad atlyginimai kultūros darbuotojams kyla... Jie kyla dėl ekonomikos augimo, kaip ir visame Lietuvos ūkyje. Iš esmės strategija yra niekinė, jei nebus finansinio pagrindo. O jo nėra“, - konstatavo V.Juozapaitis.

Strategijoje didžiuojamasi, esą po Lietuvos įstojimo į ES kultūros srityje matyti didžiulis proveržis: pastatyti Valdovų rūmai, Menų spaustuvė, Nacionalinė dailės galerija; dėl įvairių tarptautinių festivalių sustiprėjo tarptautinė Lietuvos kultūros sklaida.

„Aišku, galime džiaugtis, kad turime tokį traukos centrą, kaip Valdovų rūmai, kuris yra ir Lietuvos valstybingumo simbolis. Tačiau į juos investuoti resursai buvo nutraukti nuo žmonių.

Arba tie tarptautiniai festivaliai - ką jie bendra turi su valdžioje esančiais politikais? Jie vyksta privačių rėmėjų dėka, valstybė tik simboliškai prisideda ir dar palieka sau vietos aplodismentams. Arba ta minėta Lietuvos kultūros taryba juk įkurta 2008-2012 m. kadencijos metu. O jos organizacinė sistema nėra be šešėlių. Žinau faktų, kuomet finansavimas vykdytas nepakankamai prižiūrint ir, švelniai tariant, neracionaliai (kol kas nesakau, kad neskaidriai).

Daug kas, kas išvardinta, yra gerai, bet galvokime ir apie tai, kas bus. Juk infrastruktūrą reikia išlaikyti. Jei finansavimas nebus didinamas, iš viso to teliks gražus prisiminimas“, - konstatavo profesorius.

Seimo nariui graži yra strategijoje esanti frazė, esą šiuo metu Lietuvoje formuojama vizija, kad kultūra gali suvaldyti neigiamas demografines tendencijas, stiprinti regionų patrauklumą, mažinti socialinę atskirtį bei nusikalstamumą, daro teigiamą poveikį pilietiškumui, psichinei sveikatai, tautinio tapatumo stiprinimui.

„Patys žodžiai savaime yra vertingi, tačiau yra tušti, kai sakoma, kad formuojama tokia vizija. Jei pasakytų, kad jau suformuota, pagal kurią sukūrėme strategiją - tada būtų kita kalba“, - tvirtino V.Juozapaitis.

Profesoriui šypseną kelia ir iškeltas tikslas, kad kultūra būtų vienodai prieinama visoje Lietuvoje.

„Aišku, kaimas kaimui nelygu, kaip ir rajono centrų yra puikiai susitvarkiusių: kalbu apie Plungę, Šeduvą ir kitus miestukus, kur yra žmonių ir tų pačių kultūros darbuotojų didesnė koncentracija. Tačiau yra kaimų, tebegyvenančių viduramžiais.

Jei mes kalbame apie strategiją iki 2030 m., pirminis tikslas turėtų būti visų piliečių teisės gauti vienodą kultūros kiekį sulyginimas: kad ne tik vilnietis galėtų troleibusu per 15 minučių pasiekti kultūros židinį, bet ir Rokiškio rajono gyventojas galėtų atvykti į Rokiškį ir jam ten netektų nakvoti. Bet problema ir yra, kad strategijoje kalbame tik apie kultūrininkus. O kur Susisiekimo, Finansų ministerijų vaidmuo? Jos turi suvokti, kad be jų aktyvaus darbo neįmanoma jokia kultūros strategija. Pastatysim modernią biblioteką, o autobusas neatvažiuos. Kultūros ministras pasakys: susisiekimo ministras pinigų autobusui nedavė. O pastarasis sakys, kad kultūros neaptarnauja“, - reziumavo V.Juozapaitis.