Ignas Vėgėlė: vienytis negalima delsti

Pasak jo, jeigu Lietuva nori išlikti, jos žmonėms, kaip 1917 m, rengiantis skelbti šalies nepriklausomybę, ar 1410 m., kuomet suvienytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės pajėgos sutriuškino pagrindinį valstybės priešą - Teutonų ordiną - reikia skubiai išmokti dirbti kartu.

Politikas akcentavo, kad tik susitelkusi visuomenė pajėgi įveikti išsigimusią, valdžioje įsitvirtinusią, sistemą.

Panašiai kalbėjo ir Robertas Grigas - kunigas, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Priminęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnį - Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kunigas retoriškai teiravosi ar jis vis dar šalyje veikia.

Vėliau R.Grigas pasidžiaugė, kad pavyko sukviesti ir pradėti vienyti tuos žmones, kuriems rūpi ne Baltarusijos ar Kinijos režimų kaita, klimato kaita ar kiti, „pasaulio gelbėjimo" darbai, o Lietuvos valstybė, lietuvių tauta ir jos išlikimas.

Kalbėdamas apie šalies istoriją, jis pabrėžė, kad 1918-1940 m., nepaisant tuometinių santvarkų, galima vadinti demokratišku Lietuvos valstybės laikotarpiu. 1940-1990 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu, R.Grigo teigimu, demokratinė Lietuva išliko užsienyje veikusių diplomatinių misijų ir vidinės rezistencijos pastangomis.

Po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m., Lietuva iki maždaug 2004 m. buvo demokratinė valstybė, o vėliau prasidėjo jos suverenumo ribojimai.

Pirmieji rimti ribojimai buvo susiję su stojimu į ES. Tiesa, pasak R.Grigo, tuomet ES buvo kitokia - ekonominė, politinė, ne tiek kairuoliška struktūra.

Taip pat buvo žadama, kad bendrija nesikiš į atskirų šalių vidaus gyvenimą, tačiau vėliau greta stiprėjančių ribojimų vis aktyviau buvo brukama ir kairuoliška ideologija.

Šiandien jau akivaizdu, kad dauguma sprendimų priimami ne Vilniuje, bet Briuselyje. Greta šito vis labiau ryškėja suverenumo gynimo ir išsaugojimo poreikis. Jis priminė, kad ES narės - Vengrija, Slovakija, Lenkija - sėkmingai gina savo interesus.

Mūsų atveju tai ne tik nevyksta, bet ir dauguma Lietuvoje rinktų EP narių pasisako ne Lietuvos, bet stipraus centro, panašiai kaip tarybiniais laikais, naudai. Už didesnę kontrolę, „nepaklusnių" baudimą, už didesnę federalizaciją.

Po šito kunigas suabejojo, ar Lietuvoje veikianti politinė sistema, leidžianti išrinkti į svarbius postus šaliai abejingus asmenis, tebėra demokratinė.

Taip pat R.Grigas priminė konfliktus su Baltarusija ir Kinija, vis aktyvesnį siekį įtraukti Lietuvą į Ukrainos-Rusijos karą, apgailėtinus leftistinius eksperimentus su lyties ir šeimos samprata.

Ar tai yra daugumos piliečių valia - vėl klausė R.Grigas? Pasak jo, to, ką mes išgyvename, niekaip nesiderina su demokratijos sąvoka, o Lietuva vėl atsidūrė totalitarizmo prieangyje.

Panašūs procesai fiksuojami buvusiose kolonijinėse Azijos bei Afrikos valstybėse, kur demokratiniai procesai palaipsniui perauga į naujas diktatūras.

Rinkimai suvokiami kaip pavojus valstybei, o valdžioje įsitvirtinusi viena politinė jėga, kurią palaiko teisėsauga, sisteminė žiniasklaida ir stambusis verslas, reiškia stagnaciją ir užkerta bet kokias galimybes demokratiniams pokyčiams. Be to, tam tarnauja ir partijų bei rinkimų finansavimo įstatymai.

Pokyčiai, R.Grigo nuomone, įmanomi atsisakius dalyvauti mele bei neatsakyti valstybės uzurpatorių ginklais - neapykanta ir patyčiomis.

Toliau būtina atsiimti LRT ir kitas užvaldytas žiniasklaidos priemones, kas užbaigtų kasdienį visuomenės smegenų plovimą. Be žodžio laisvės iškovojimo rimti valstybės gyvenimo pokyčiai neįmanomi.

O kol pastarieji juda lėtai, kunigas paragino remti mažąsias informacijos priemones bei mažąsias, tautines krikščioniškas partijas ir mėginti vienyti tautą.

Dalia Kutraitė-Giedraitienė - žurnalistė, politinė bei visuomenės veikėja, prisipažino, kad pirmą kartą kalbą pasirašė, nes bijojo praleisti kažką svarbaus.

Pasisakymą jį pradėjo primindama neseniai vykusį renginį M.A.M.A. ir pacitavo jo metu nuskambėjusios populiarios atlikėjos Jessicos Shy žodžius - „Žiniasklaida turi vienyti, o ne skaldyti". Pasak jos, tai yra aiškus pavojaus signalas didelėje „informacinėje jūroje".

D.Kutraitė akcentavo, kad susikalbėti Lietuvoje darosi vis sunkiau, nes kiekvienas gyvena savo informaciniame burbule. Situacija darosi ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, o informacija veikia kaip pagrindinė kontrolės, sprendimų priėmimų ir galios formulė.

Žurnalistė atkreipė dėmesį į tai, kad šiandien nebeaišku, kas yra žiniasklaida ir kas yra žurnalistas, o žurnalistika, iš esmės, tapo neskaidriu verslu, kovojančiu dėl reitingų ir. Pinigų. Ja kaip konkurenciniu įrankiu, naudojasi politikai, ir joje nebeliko vietos nuomonių įvairovei.

Kova dėl reitingų lemia pataikavimą minios nuotaikoms, todėl žiniasklaidoje vyrauja blogos žinios, kadangi jas, skirtingai nuo gerų, žmonės pastebi ir skaito.

Visgi, D.Kutraitės nuomone, sisteminė žiniasklaida turi keisti ne mūsų pažiūras, o savo požiūrį į žmogaus teisę abejoti. Ir nustoti ignoruoti kitaminčius.

Čia ji priminė savo atvejį ir „apkvailintų, nesuprantančių, dėl ko protestavo" jaunų žmonių susibūrimą 2025 m. gruodžio 9 d. Pastariesiems buvo parodytos jos senos laidos, kuriose kalbinti prezidentai - Algirdas Brazauskas ir Rolandas Paksas.

Pokalbiai buvo sumontuoti su televiziją 1991 m. užėmusių okupantų suformuotos vadinamosios „kaspervizijos" laidomis.

Po šių vaizdų D.Kutraitė kreipėsi į LRT ir vieną iš žurnalistų etikos komisijų. LRT taip ir neatsakė, etikos komisija nurodė, kad mitingai - ne jų sritis.

Komentuodama tai, D.Kutraitė taikliai pastebėjo, kad kuo daugiau etikos organizacijų, tuo mažiau lieka etikos. Tas pats, pasak jos, taikoma ir „teisingiesiems" žurnalistams, kuriems buvo priminta, kad sielos pardavimas nėra geras verslas, o už griūvančią šalį bei visų jos gyventojų ateitį yra atsakingi ir jie.

Vėliau I.Vėgėlė trumpai diskusijai pakvietė Lietuvos šviesuolius, kurių niekada nekvies sisteminė žiniasklaida - mokytoją iš Birštono, išgarsėjusią savo įrašais socialiniuose tinkluose, Antaniną Strumilienę, visuomenininkę, kaunietę humoristę Haną Stanislavą Šumilaitę ir „Onkologinės savigalbos Lazdijuose" vadovą Kęstutį Žalį.

A.Strumilienė paatviravo, kad jeigu ji pati savęs klaustų apie savo veiklą, tai klausimas skambėtų taip - ar tiki, tuo, ką darai? Atsakymas buvo aiškus ir be žodžių.

H.S.Šumilaitė paironizavo, kad juokauti esamoje aplinkoje neišeina, nes didžioji dalis susirinkusiųjų yra vyresnio amžiaus žmonės. Todėl jai buvo smalsu - kur pastarųjų vaikai ir anūkai, kad jų nesimato salėje?

K.Žalys patikslino, kad jo vadovaujamai „partijai", kuri yra labai gausi, nes vienija visus, sergančius onkologinėmis ligomis, svarbu ne atjauta, o palaikymas. Ypač - tokių žmonių artimiesiems, kadangi tai padeda lengviau nugyventi kiekvieną dieną.

Baigdami diskusiją, jos dalyviai palinkėjo Lietuvai meilės, vienybės, taikos, tolerancijos, susikalbėjimo ir nugalėti savo ego.

Margarita Starkevičiūtė - ekonomistė, finansų ekspertė, buvusi EP narė, patikslino, kad visas ekonomines šalies problemas Lietuva galėjo išspręsti jau vakar.

5 mlrd. eurų gynybos stiprinimui skirianti vyriausybė žinojo, kad iš ES Lietuva gaus 6,3 mlrd. eurų. Pasak jos, tai leidžia 5 mlrd. išdalinti aktualioms socialinėms sritims, nors Lietuva neskubėjo teikti paraiškos dėl minėtų 6,3 mlrd.

Padaryti tai turėjo dabartinis KAM vadas Robertas Kaunas, kuris, užuot pateikęs paraišką, lakstė po Kapčiamiestį, nulėkė į Kijevą, bet paraiškos taip ir nepateikė.

M.Starkevičiūtė pasakojo, kad paskambino į Finansų ministeriją ir Seimo Finansų komitetą bei paprašė perskirstyti biudžetą. Deja, į racionalų pasiūlymą buvo sulaukta neigiamų atsakymų.

Ji atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus centre renkasi daug rusakalbių, todėl prospektą ekonomistė linkusi vadinti ne „Gedimino", o „Rusų".

Kadangi tarybiniais metais nieko panašaus nebuvo, tai rodo, kiek nusmuko šalies vyriausybė ir vidaus saugumas, nes nemato, kas už to stovi.

Rusakalbiai esą atvažiavo, nes trūksta darbo jėgos, nors Lietuvoje yra 130 tūkst. bedarbių, bet šalis niekaip nesugeba sukurti perkvalifikavimo sistemos.

Taip yra todėl, kad formuojama pašalpų politika, skatinanti realių šalies pajamų slėpimą. Ir niekas negali pasakyti, kur dingsta Lietuvai skirti pinigai, nurodė ekonomistė.

Kalbėdama apie II-ąją pensijų pakopą, ji teigė, kad jeigu žmonės atsiima savo pinigus, kita dalis turėtų būti grąžinta SODRAI, kas leistų padidinti pensijas.

Atkreipė dėmesį M.Starkevičiūtė ir į tai, kad „Rail Baltic" geležinkelis tiesiamas su defektais, todėl Lietuva realios jungties su Europa taip ir neturės, o kaltų Lietuvos specialiosios tarnybos niekaip negali rasti.

Ji priminė, kad Lietuvoje galioję akcizai bei PVM ne kartą buvo didinti, tačiau pinigų biudžete vis tiek trūksta, nors kaimyninės šalys gerai tvarkosi su ženkliai mažesniais mokesčiais.

Lietuvoje buvo kuriama socialiai orientuota rinkos ekonomika ir buvo aišku, ką šalis gali padaryti, ko ne. Šiandien visa tai neveikia, nes, pasak M.Starkevičiūtės, galimai Lietuvai vadovauja net ne Briuselis, o Kijevas...

Pradėjęs renginį, I.Vėgėlė jį ir užbaigė, akcentuodamas, kad pasaulis pasikeitė ir tapo daugiapolis, o diplomatinius susitarimus keičia kariniai konfliktai.

Ekspertai kalba apie galiojusios tarptautinės tvarkos pabaigą, o įtampa auga ir tarp buvusių bendražygių. Nesusikalba ne tik JAV ir ES, bet ir pati Europos Sąjunga.

Pastarosios negebėjimas veikti maskuojamas vadinamąją „vertybine politika": neteisėtais migrantais, LGBT propaganda, abortais, cenzūra ir visuotine kontrole.

Apogėjus - pedofilo Džefrio Epšteino laiškai, parodantys pasaulinio elito nužmogėjimą.

Prasidėjus COVID isterijai, Pasaulio ekonomikos forumo vadovai skelbė „naująjį pasaulį" be žmogaus apsisprendimo laisvės, orumo, lyties. EP bando tuo įtikinti ir priėmė rezoliuciją, kad vyru gimęs asmuo gali būti moterimi ir atvirkščiai.

Naujojoje realybėje persekiojami ir atsakomybė taikoma tik tiems, kurie neįtinka valdžiai. Suvaldytoje visuomenėje tiesa pakeičiama akcijomis ir informacinėmis kampanijomis.

Naujajame normalume niekas neatsako už propagandą, korupciją ar žalą žmonėms nešančią informaciją. Sakantys tiesą pajuokiami ir išstumiami į užribius.

Melas tapo svarbiausiu valstybės sprendimų ir visos politikos veikimo būdu, pabrėžė politikas.

Jis priminė, kad mūsų šalies vadovai vyksta į užsienį teikti ataskaitas apie įsipareigojimų vykdymą, o vertybine vadinama tik tokia diplomatija, kuri atmeta bet kokį diplomatinį kontaktą.

Politinė sistema išsigimė tiek, kad Seimo nariai dirba iš kalėjimo, nuteistos politinės partijos vadai užima aukščiausius postus, o su valstybės tarnyba siejami ne tik kyšiai, bet aukso luitai, kontrabandinės cigaretės ir narkotikai.

Valdžia prarado ryšį su tauta, nebetarnauja jai, o ją skaldo, vardino I.Vėgėlė. Todėl reikia esminių politinės sistemos pertvarkų, kurie sukrėstų esamą politinę sistemą, nes kitaip valdantieji ir toliau barstys trupinius nuo savo stalo, kol „trupinių Lietuva" taps „ištrupėjusia valstybe".

Išeitys tik dvi - apsimesti, kad viskas gerai, arba imti veikti čia ir dabar, nepaisant sistemos siekio visus sunaikinti. Per teismus, per persekiojimą, per apribojimus.

Tylėjimas negarantuoja ramybės, nes valstybinis teroras vieną dieną sugrįš, todėl reikia susitelkti, sukurti politinę jėgą ir dirbti, nes tik taip galime išlikti pabrėžė I.Vėgėlė.

Politikas konferencijos metu pristatė manifestą, kurį renginiui pasibaigus susirinkusiuosius kvietė pasirašyti.

Dokumente, kuris turėtų apkeliauti visą Lietuvą, teigiama, kad politinę sistemą reikia keisti iš esmės - grąžinti suverenitetą tautai, puoselėti šeimą, atstatyti tikrą demokratiją ir išsaugoti taiką. I.Vėgėlė patikino, kad šie tikslai bus realizuoti.