Balionai - į Vilnių, Sviatlana Cichanouskaja - į Varšuvą, o mums - politinė lijundra

Tad 2026-ųjų pradžios baltarusiškos dovanos Lietuvos užsienio diplomatijai ganėtinai skirtingos. Galimai kalta ir šios savaitės lijundra. Galimai ir balionais skraidintas tabakas sušlapo. Todėl Lietuvos diplomatija, kaip tas į ledus, į lijundrą įstrigęs burlaivis, dreifuoja pasviręs ant šono ir šaukia „palundra"!

Vienas šonas šaukiasi pagalbos iš JAV. Nors kai kurie mūsų liberalai, įskaitant ir kai kuriuos buvusius signatarus, pravardžiuoja JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump) blefuojančiu oranžiniu, Kremliaus apkvailintu senuku, šoumenu ir t.t.

Tačiau kai bėda ištinka - vis vien į oranžinį ir į jo administraciją kreipiasi. „Ajajai! Gelbėkite! Lukašenka mus ir vėl skriaudžia! Niekaip nesiseka su juo „dylas". Mes jam - kalbas apie Lietuvos vertybinę politiką, apie šiukštu nenuimamas sankcijas, o jis tik šaiposi kaip krokodilas. Siuntinėja balionus ir neatiduoda vilkikų".

Kitas dreifuojančio mūsų diplomatijos laivo šonas skundžia Aliaksandrą Lukašenką ir jo balionus Europos Komisijai. Bet kažin, ar ji pajėgi mus apginti nuo mūsų vertybinės politikos.

Tiek užsikudakavome apie tas savo vertybes, kad galimai net patikėjome patys. Įskaitant ir mūsiškius kontrabandininkus. Tikėtina, jog balionais atsiųstą krovinį jau priima labai susigėdę. Droviais iki raudonumo žandais.

Lijundra be pridėtinės vertės

Baltarusijai siunčiame protesto notas. Juk turime kažką siųsti! O S.Cichanouskają, mūsų užsienio diplomatijos valia rezidavusią pas mus nuo 2020 m. rugpjūčio, perduodame Varšuvai. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" lyderis, buvęs premjeras Saulius Skvernelis leidžia suprasti, jog S.Cichanouskajos nepageidavo dabartiniai Lietuvos valdantieji.

Esą S.Cichanouskajos buvimas Vilniuje erzino A.Lukašenką. Tad „dirgikliui" iš Lietuvos išvykus, gal valdantieji mano, jog bus lengviau užmegzti geresnį santykį su Baltarusijos prezidentu.

Kaip bebūtų, ir prezidentas Gitanas Nausėda, ir užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys į Sviatlanos praradimą reagavo vyriškai. Stoiškai. Neišliejo nė vienos ašaros. K.Budrys tik užtikrino, jog čia gyvenantiems baltarusiams-politiniams pabėgėliams bus ir toliau teikiama parama.

Ramiai į Sviatlanos praradimą reagavo ir socialdemokratų premjerė Inga Ruginienė. Ji pareiškė, jog dėl S.Cichanouskajos išvykimo nematytų nei pridėtinės vertės, nei nuostolio. Esą tai tik asmeninis S.Cichanouskajos reikalas, o baltarusiška opozicija nėra tik Sviatlanos.

Kažkodėl nemanau, jog užsienio politika yra naivus, vaikiškas vyksmas. Esą pakaks Lietuvai per tvorą šūktelėti: „Aliaksandrai, mes jau išbildinome Svietą! Jau gali ant mūsų nepykti!", ir A.Lukašenka įsakys pradurti visus balionėlius ir atiduoti brangiems kaimynėliams jų mašinytes-vilkikus.

Labiau tikėtina, jog taip neįvyks. Ir taip pat tikėtina, jog sutuoktiniai Cichanouskiai, kai iš kalėjimo buvo paleistas Siarhejus, patys panoro apsigyventi kitoje vietoje.

Šeimyninė lijundra

Kokie argumentai? S.Cichanouskaja, važinėdama po Europos sostines, pirmiausiai rūpinosi, kad Baltarusijos režimas paleistų politinius kalinius. Išvertus į žmonos kalbą, grąžinkite man vyrą. Kai D.Trampas tą Seriogą grąžino, žmonos politinė kova, prie krūtinės spaudžiant Seriogos nuotrauką, išsikvėpė. Daugiau imituojama, kad neprarastų finansinės paramos. S.Cichanouskis, užsimanęs Lietuvoje kurti baltarusiškas salas, taip pat aiškiai nepritapo.

Be to, kai žmogus tiek metų praleidžia už grotų, jis vis vien jau yra išgąsdintas, jaučia grėsmę, todėl nori pabėgti kuo toliau. Jei paprasti lietuviški kriminaliniai sprunka kuo toliau nuo Lietuvos prokurorų, tai ir A.Lukašenkos išgąsdinti baltarusiai kažin ar jaučiasi Vilniuje visiškai saugūs. Jiems gali vaidentis pagrobimai, lėktuvo nutūpdymai, kaip Romano Protasevičiaus atveju ir t.t. Galimai dėl to sutuoktiniai Cichanouskiai ir nutarė persikelti į Lenkiją.

O kodėl į Lenkiją? Nes atstumas nuo Vilniaus iki Minsko - 187 km, o atstumas nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos - 30-35 km. Tuo tarpu atstumas nuo Varšuvos iki Baltarusijos sienos - tris-keturis kartus ilgesnis. O atstumas nuo Varšuvos iki Minsko - 545 km.

Kita priežastis - su slavais lengviau susikalbės nei su lietuviais, nes lietuvių kalbos taip ir neišmoko. Matyt, žinojo, kad tos kalbos ateityje neprireiks? O lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai priklauso tai pačiai slavų kalbų grupei. Tik vieni dešrą vadina kaubasa, kiti - kovbasa, treti - kielbasa, o ketvirti - kolbasa.

Lenkijoje, 2002 metų duomenimis, gyveno 48 737 baltarusiai ir 30 957 ukrainiečiai, tačiau dėl karo į Lenkiją dar atvyko 988 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių. Tad iš viso Lenkijoje dabar gyvena apie 1,06 mln. ukrainiečių ir baltarusių.

Kadangi jų dauguma net nemoka savo kalbos, tai tarpusavyje kuo puikiausiai susikalba rusiškai, o su lenkais - lenkiškai. Cichanouskių šeima nepajus jokio kalbos barjero. Kai nejauti kalbos barjero, gyventi yra jaukiau. O kai gyveni didesniame atstume nuo fizinio pavojaus - taipogi jaukiau. Telieka užsidirbti kasdienei duonai vis protarpiais papiketuojant ir reikalaujant Baltarusijos žmonėms laisvės.

Lijundra ašaringoji, sopulingoji „išduotoji karė Svieta"

Tad dėl ko taip pergyvena dabartinė Lietuvos politinė opozicija? Gal dėl to, jog sutuoktiniai Cichanouskiai Varšuvoje bus laimingesni? Negražu pavydėti kitiems šeimyninės laimės. Ingrida Šimonytė, matomai, tos laimės nepavydi, tačiau sako norinti tikėti, kad gėdą darantis atsisveikinimas su S.Cichanouskaja tėra socialdemokratų politikos „kliurka".

Gabrielius Landsbergis savo ruožtu pareiškė liūdintis, kad Lietuva atsisakė svarbaus vaidmens. „Turėjau garbės dirbti su ja ir matyti karę, - tikino G.Landsbergis, tarsi rašytų nekrologą. - Niekada nepasiduodančią, niekada nebijančią, visada susitelkusią į savo tikslą - savo tautos laisvę". O Rasa Juknevičienė pareiškė, kad jai pirmą kartą per Lietuvos istoriją taip gėda už savo šalį.

Ir taip sako europarlamentarė, visai neseniai apskundusi Lietuvą dėl Monikos! Gal lietuviams taipogi dabar gėda dėl tokios europarlamentarės? Kaip bebūtų, konservatoriai ir liberalai bando išpūsti iš Cichanouskių apsisprendimo sacharininę melodramą. Karė Ksena, niekada netarnavusi armijoje, apdainuota viduramžių bardo Gabrieliaus, niekada netarnavusio armijoje, išvejama iš vertybes prarandančios Lietuvos su tuščia terbele. O Ksenai iš paskos rauda, grąžo rankas vertybių dar nestokojantys, bet jau paskutiniai Lietuvos „aniuolai" . Kumštukais grūmoja valdžioje esantiems „cicilikams".

Kažkodėl galvoju, jog G.Landsbergis tikrai mano taip, kaip rašo, nes jis iš politikos nuolat gamino gražią, bet stebuklinę pasaką. O kitiems, virkaujantiems dėl prarastos Svietos, gal jau užteks vaidinti komediją?