respublika.lt

Tėvynės turto išpardavimas. Savarankiškos finansų sistemos atsisakymas

Apskritojo stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU

(83)
Publikuota: 2023 vasario 21 08:34:58, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 7 nuotr.
Su nacionaline valiuta atsisveikinta išradingai - Lietuvos banko Pinigų muziejuje pastatyta monetų piramidė, sudaryta iš vieno milijono lietuviškų vieno cento monetų. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Kartas nuo karto, paprastai artėjant rinkimams, iš Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos politikų lūpų vis nuskamba reikalavimas iš Rusijos prisiteisti pinigų už sovietmečio laikotarpiu Lietuvai padarytą žalą. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, nes būtent su konservatorių partija, ypač kai ji dirbo kartu su buvusia šalies prezidente Dalia Grybauskaite, labiausiai sietinas ne tik sovietmečiu, bet ir per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį sukurto Lietuvos žmonių turto išpardavimas.

 

Apie mūsų valstybės savarankiškos finansų sistemos praradimą prie RESPUBLIKOS apskritojo stalo diskutavo profesorius, socialinių mokslų daktaras, buvęs diplomatas Povilas GYLYS, buvęs aplinkos ministras Valentinas MAZURONIS, profesorius, habilituotas daktaras Gediminas MERKYS. Diskusją vedė apžvalgininkas Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: 1988 m. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dalyviai atsistoję plojimais sveikino alytiškio delegato Vytauto Ledo siūlymą grąžinti į mūsų šalies apyvartą litus. Atkūrę savo nepriklausomą Lietuvos valstybę, su nacionaline valiuta teišgyvenome du dešimtmečius. Įdomiausia, kad mūsų valdžios, įvedinėjusios eurą, argumentai niekuo nesiskyrė nuo to, ką 1940 m. kalbėjo vietoje litų rublius Lietuvon atvežę sovietiniai Maskvos valdininkai. Tai kas gi pas mus įvyko?


P.GYLYS: Pradžiai - keletas papildymų. Idėją vėl įvesti litą, kiek pamenu, pirmas profesionaliai ir viešumoje pradėjo kelti Vilniaus universiteto Finansų katedros profesorius Stasys Uosis bei jo katedros kolegos - Vladas Terleckas, Audrius Rudys, Stasys Kropas. Deja, kaip pasirodė, savų pinigų įvedimas tiek techniškai, tiek ekonomiškai nėra toks paprastas veiksmas.

Pradedant pačiu popierinių kupiūrų spausdinimu, baigiant chaotiškai „šokinėjančiu" lito kursu. Tas lito kurso nestabilumas labai apsunkino mūsų įmonėms eksporto ir importo organizavimą. Tačiau suvaldyti valiutų kursą betvarkės sąlygomis nėra paprasta. O ir ekonominių „smegenų" tada labai stigo.

Antra, 1994 m. balandy buvo atsisakyta klasikinės centrinės bankininkystės ir įvestas taip vadinamas valiutų valdybos modelis. Tikri ekonomistai žino, kad valiutų valdybos modelis reiškia lito reikšmės sumažinimą, faktišką atsisakymą vykdyti nacionalinę pinigų (monetarinę) politiką - valdyti makroekonominius procesus litą naudojant kaip tokio valdymo instrumentą.

Nors mes su šviesaus atminimo Juliumi Veselka matėme tame veiksme didelius praradimus makroekonominiame valdyme ir priešinomės tam sprendimui kiek įmanydami, nugalėjo tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus nuostata (ji buvo įpiršta užsienio ekspertų) atsisakyti suverenios pinigų politikos. Lenkai, vengrai, čekai ją išlaikė, bet mes kartu su latviais bei estais neatsilaikėme prieš Vakarų ekspertų spaudimą palikti tik nominalų, amputuotą lito vaidmenį. Pririšant jį fiksuotu kursu pradžioje prie dolerio (tai irgi buvo klaida, estai pasielgė protingiau ir savo valiutą rišo prie markės), o vėliau - prie euro.

Iki šiol mažai kas supranta, kad euro įvedimas 2015 m. dideliu laipsniu tebuvo formalumas. Kaip minėjau, iš esmės lito, kaip visavertės nacionalinės valiutos, mes atsisakėme dar 1994 metais. Taip, tada padėtis šalies ekonomikoje buvo nepaprastai sudėtinga, bet ir netektys, susijusios su faktiniu lito praradimu, buvo didelės. Netektys būtų ypač reikšmingos, jei eurozona kada nors sugriūtų...Lenkai ar vengrai tokiu atveju patirtų mažesnę žalą.

V.MAZURONIS: Savo finansinės sistemos, savos valiutos turėjimas yra vienas iš valstybės savarankiškumo bruožų, todėl logiška, kad, atkuriant mūsų nepriklausomą valstybę, buvo būtina atkurti ir savo valiutą, kuri neturėtų nieko bendro su buvusia okupantų valiuta. Tai ir buvo padaryta. Mes atkūrėme litą.

Kiek vėliau, kai iškilo klausimas dėl gilesnio mūsų integravimosi į Europos Sąjungos struktūras, klausimas dėl prisijungimo prie vieningos ES monitarinės sistemos tapo ypač aktualus. Buvo pasirinktas variantas keisti savo nacionalinę valiutą įsivedant bendrą ES valiutą - eurą. Kitaip sakant, dalį savo valstybės suvereniteto mes atidavėme Europos Sąjungai. Tai tiesa.

Man lito, kaip mūsų valstybės piniginio vieneto, kaip valstybingumo simbolio, turinčio ryšį su tarpukario Lietuva, gaila, nors manau, kad toks sprendimas buvo teisingas ir ekonomiškai pagrįstas. Skirtumą nuo Maskvos atvežtų rublių aš matau didelį. Prieš atveždami rublius, rusai į Lietuvą atvežė okupacinę kariuomenę, gi į Europos Sąjungą mes integravomės ir valiutą keitėme savo noru, be svetimos kariuomenės spaudimo.

G.MERKYS: Litas nebesugrįš. Nacionalinės valstybės miršta. Turės mirti ir nacionalinės valiutos - tautinės valstybės atributas. Netgi Vokietija, JAV nebėra nacionalinės valstybės. Nacionalinė valstybė - kliuvinys globaliesiems didžiųjų pinigų ir aktyvų šeimininkams. Kapitalai, jų grąža privalo tekėti nekliudomai. Norisi steigti planetarinį verslą, minimizuoti mokesčius, perrašyti akcijas, įdarbinti samdinius, spręsti ūkinius ginčus.

Kiekviena valstybėlė - Estija, Slovėnija, Malta, Lietuva - turi savo įstatymus, jų vingrybėse šėtonas sprandą nusisuks. Teisė privalo būti unifikuota, kultūra ir elgsena taip pat, jokių nacionalinių valiutų, lieka tik dvi kalbos - anglų ir programavimo...Visokios kronos, šveicarų frankai netrukus irgi užsilenks. Einama sumodernintos sovietijos link. Gerai prisimename: visur rusų kalba, viena tvarka, viena „teisinga" ideologija...

G.JAKAVONIS: Išgirdus žodžius „Lietuvos bankas" arba „lietuviški bankai", tenka tik liūdnai palinguoti galvą. Vyriausiasis Lietuvos bankininkas Gediminas Šimkus labai jau panašus į K.Donelaičio „Metuose" aprašytą baudžiauninkus prižiūrintį Pričkų - jis, tarnaudamas ponams iš Skandinavijos bankų, nuo savų lietuvaičių pasiruošęs nulupti paskutinį kailį. Praktiškai savo šalyje dirbantys mūsų žmonės uždirba pensijas skandinavams. Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje eurą įvesti spaudę skandinavų bankai Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje išsaugojo savo nacionalinę valiutą? Savus pinigus šalies apyvartoje turi ir ES narės Lenkija, Vengrija, Čekija.

P.GYLYS: Kaip minėjau, Lietuva dviem etapais (1994 m. ir 2015 m.) prarado savo nacionalinę pinigų sistemą - to praradimo esmę ir mastą supranta tik mikroskopinė Lietuvos gyventojų dalis. Absoliuti dauguma prisimena tik lito kupiūrų išnykimą iš šalies rinkos ir beveik visiškai nesupranta praradimų, susijusių su galimybe taikyti klasikinę pinigų (monetarinę) politiką - valdyti pinigų kiekį cirkuliacijoje, reguliuoti palūkanų normą.

Lietuvos bankas, kuriame, jei niekas nepasikeitė, dirba apie 600 žmonių (man sunku įsivaizduoti, ką jie visi ten veikia), nėra tikras centrinis bankas. Jis juo buvo nuo lito įvedimo 1993 m. vasaros iki 1994-ųjų. balandžio, tai yra iki valiutų valdybos modelio pritaikymo mūsų šalyje. Tačiau kai kurias veiklas LB yra išlaikęs. Jis vykdo komercinių bankų priežiūrą, tikrina, ar bankai nesiverčia nešvarių pinigų plovimu.

Jis taip pat turi ginti viešąjį interesą neleisdamas bankams sudaryti slaptų kartelinių suokalbių, kurie kenkia tiek verslui, tiek namų ūkiams, tiek bendriesiems nacionaliniams interesams. Kas gali paneigti, kad pasakiški bankų (na ir kas, kad jie daugiausia skandinaviški) pelnai nėra bent iš dalies kildintini iš tarpbankinių suokalbių.

LB turėtų spausti bankų komersantus, kad jie beatodairiškai nemažintų savo kaštų (pavyzdžiui, nesiaurintų savo bankomatų tinklo) ir taip pat beatodairiškai nedidintų įkainių savo paslaugoms, nedidintų maržos tarp indėlių ir teikiamų paskolų palūkanų. Norėtųsi matyti tokias LB vadovų pastangas. Nematau.

Išvada: mes ne tik netekom tikros centrinės bankininkystės, bet mūsų LB net išlikusių funkcijų rėmuose neatlieka savo viešojo intereso apsaugos misijos. Jūsų minimose šalyse padėtis yra geresnė.

V.MAZURONIS: Būkime neturtingi, bet teisingi. Lygintis su tokiomis valstybėmis, kaip Švedija, Danija, Norvegija, net ir Čekija, Vengrija ar Lenkija, Lietuvai yra sunkoka. Palyginkime tų valstybių dydį, gyventojų skaičių, ekonominio išsivystymo lygį bei kitus esminius parametrus ir pamatysime, kad skirtumas yra didžiulis, todėl tai, ką gali sau leisti šios valstybės, ne visada galime sėkmingai daryti mes.

Kitas dalykas yra tai, kad mes leidžiame skandinavų bankams praktiškai nekontroliuojamiems šeimininkauti Lietuvoje ir apiplėšinėti mūsų gyventojus. Kad mūsų valdžia dreba prieš šių bankų diktatą tiek kurdama jiems palankias mokestines sąlygas, tiek negindama nuo jų savivalės mūsų valstybės piliečių. Tai akivaizdus mūsų valstybės valdžios impotencijos ir stuburo neturėjimo įrodymas.

G.MERKYS: Pasaulio galingieji užimtų pozicijų nebeužleis. Tautų piliečiai savo suverenių galių jau nesusigrąžins. Negrįžtamumo taškas praeitas. Vudstoko festivalio (1969 m.) JAV metu man buvo 5 metai. Teoriškai esu hipsterių, „gėlių vaikų" ir „prozako kartos" atžala. Sovietijoje analogas buvo Nikitos Chruščiovo „atšilimo" jaunimas - poetai, disidentai, bardai...

Subrendęs chruščiovinio atšilimo jaunimas sukėlė Rytų Europoje dainuojančią revoliuciją. Išsiblaiviusi „prozako karta" prieš 20 metų Vakaruose dar aršiai maištaudavo prieš globalizmą ir pasaulio galinguosius. Visokių G-20 susitikimų metu mėtydavo supuvusius kiaušinius, o policija, saugumas bent metus laiko sunerimę planuodavo renginio logistiką. Dalis jau išmirštančios „prozako kartos" vaikų, kurie turi kultūrinį kapitalą ir šiokią tokią politinę nuovoką, dar bando paburbėti prieš globalizmą ir didžiųjų pinigų turėtojus.

Deja, „prozako kartos" vaikų vaikai jau negrįžtamai „pazombinti", paversti politiniu planktonu, be religijos, be tautinio sąmoningumo, be įsisąmoninto savo klasinės ir tautinės padėties suvokimo bei nuoseklios politinės pasaulėžiūros. Tai - vartotojai, kreditų ėmėjai ir skaitmeninių technologijų vergai. Duokite mums naujausią „iPhone" ir nekliudykite žaisti. Su tokia publika galima daryti ką tik nori. Konstruktyvus socialinis protestas ir biomasė yra nesuderinami reiškiniai.

G.JAKAVONIS: Bet kuris ekonomiką išmanantis žmogus supranta, kad turėti rinką yra didžiausias turtas. Savo finansų rinką mes atidavėme skandinavų bankams. Pinigai, kurie yra ekonomikos kraujas, mūsų valstybėje valdomi svetimų. Buvusi šalies finansų ministrė, vėliau eurokomisarė ir dvi kadencijas ėjusi Lietuvos prezidentės pareigas D. Grybauskaitė pirmojo savo užsienio vizito vyko į Skandinaviją.

Dabartinis mūsų šalies prezidentas Gitanas Nausėda yra buvęs skandinaviškojo SEB banko ekonomistas. Šiame kontekste imi kitaip vertinti pirmųjų komercinių lietuviškų bankų griūtis devyniasdešimtaisiais, bankininko Genadijaus Konopliovo savižudybę ir paskutiniųjų lietuviškų „Snoro" bei „Ūkio bankų" uždarymą. Ar dar kada turėsime litą?

P.GYLYS: Mes praktiškai ne tiek pardavėme, kiek atidavėme savo finansų rinką. Kažkada, dar būdamas Seime, pradėjau aiškintis, už kiek buvo nupirkit mūsų komerciniai bankai. Nepavyko, pritrūko laiko, tačiau nustačiau apytikrį skaičių (norintys jį gali patikslinti) - apytikriai 200 milijonų litų. Tai grašiai, palyginus su tikra mūsų šalies finansų rinkos verte.

Tik ką pasirodė informacija, kad metinis užsienio bankų pelnas, kaip sako LB vadovai, gali siekti ir milijardą, t.y. tūkstantį milijonų eurų. Pavertus litais, būtų apie 3,5 milijardo litų (primenu, pardavėm bankus už 200 milijonų litų). O juk reikėtų sudėti visų metų po pardavimo gautus pelnus. Ir paaiškėtų, kad skirtumas yra kosminis...

Mes, lietuviai, tikėjomės, kad į šalį ateis bankai, kurie atsiveš ne tik žinias bei patirtį, bet ir skandinavišką verslo etiką. Spręskite patys, ar atsivežė. Tepasakysiu tiek - kapitalas yra kapitalas, jo prigimtinis tikslas yra pelno maksimizavimas. Jį įrėminti gali tik pažangi, demokratiška, į viešą interesą orientuota politinė sistema. Bent jau tokia kaip Skandinavijoje. Jei tokios politinės sistemos nėra, kapitalas ima elgtis beatodairiškai. Su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis.

Vadinasi, kritikuoti reikia ne tik užsienio bankus, bet ir mūsų Lietuvos banką, mūsų politines partijas, prezidentą. Jie turi siekti teisingo balanso tarp, iš vienos pusės, bankų interesų dirbti pelningai ir, iš kitos pusės, viešųjų nacionalinų interesų užtikrinti ekonominį stabilumą, ekonominį teisingumą ir sisteminę gerovę šalyje.

Apie tai, beje, kalbama mūsų Konstitucijos 46 straipsnyje. Pacituosiu: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pabrėšiu - BENDRAI, viešai tautos gerovei. Ar mūsų politikai yra įsisąmoninę šią konstitucinę nuostatą? Švelniai pasakysiu, nors norisi išsireikšti grubiai,- nelabai.

V.MAZURONIS: Akivaizdu, kad šiandien finansų rinką Lietuvoje (kaip ir daugelį kitų pelningų sričių) valdo ne lietuviškas kapitalas. Kad Lietuva tampa galingesnių ir turtingesnių valstybių ar korporacijų ekonomine provincija irgi aišku, kaip ir tai, kad mūsų valdžia aklai tarnauja ir mielai pasiduoda šių jėgų įtakoms, nekreipdama jokio dėmesio į mūsų žmonių interesus.

Žinoma, absoliučios nepriklausomybės nėra ir būti negali. Gyvenant didžiuliame ir žiauriame pasaulyje, kur vyksta negailestinga ekonominė kova, norint išgyventi, reikalingi protingi kompromisai. Svarbu, kad tie kompromisai netaptų savo valstybės, jos piliečių esminių interesų ir vertybių pardavimu už trisdešimt sidabrinių. Ar tai nevyksta Lietuvoje šiandien? Nežinau. Rimtam nerimui priežasčių tikrai daug, o mes nedrįstame net diskutuoti.

G.MERKYS: Nacionalinių vyriausybių seniai nėra, tik teritorinės administracijos, kurios, įjungusios savicenzūrą, konformizmą, oportunizmą, yra pasiryžusios vykdyti visus globalistų nurodymus. JAV rinkėjų populiacijoje tradicionalistų ir „leftistų" santykis yra 50 ir 50 proc. Deja, visose reikšmingose profesinėse pozicijose, postuose - aukštųjų valdininkų, profesūros, medijų funkcionierių - „leftistų" ir tradicionalistų santykis seniai yra 10:1. Tas pats ir Lietuvoje.

Gauja, užėmusi Lietuvoje elito vietą, pasirengusi bučiuoti batus kiekvienam menamam transnacionaliniam investuotojui. Užtat nemirktelėjusi volu pervažiuoja nacionalinį verslą. Taivanis ir toliau prekiauja su Kinija, o Lietuva nebe ir begalė mūsų verslų dūsta. Globalizmo patarnautojų vietą Lietuvoje užėmė konservatoriai ir jų satelitai. Visos sisteminės medijos, visa viršpartinė aukštoji ponybė, Konstitucinis teismas, iš dalies teisėsauga šiandien pasirinko politkorektiškumą ir tarnystę naujai globaliai pasaulio tvarkai. Mes - it kaliniai. Matome kalėjimo prižiūrėtojų pedofiliją, tačiau pakeisti nieko jau nebegalime.

Globalistai ateityje vis brutaliau įvedinės modernizuotą trockistinį-maoistinį autokratinio centralizuoto valdymo modelį. Bankai, bankinis kapitalas šiuo metu išgyvena savo grobuoniškumo ir įžūlumo institucinį piką. Visgi ilgainiui bankai transformuosis, pats kapitalizmas persiformatuos, kardinaliai keisis vartojimas. Visokiems nepritampantiems ir tinginiams tiesiog dalins kuklias bazines pajamas. Aktyvieji ir produktyvieji vykdytojai gaus šiek tiek daugiau. Teisėti lengvi narkotikai - relakso priemonė nuo gyvulinio darbo ir bukinančios rutinos.

Tradicinė santuoka ir partnerystė, vaikų gimdymas prilyginami deviacijai. Į kalėjimą už tai nesodina, bet drūčiai niekina, marginalizuoja. Vidutinė klasė naikinama. Grynieji pinigai buldozeriu stumiami lauk. Netrukus visus sučipuos, paskiepys, maitins sintetiniu maistu, o kai žmogus aktyviai nebedalyvaus ekonomikoje, jo lauks spaudimas rinktis eutanaziją...O kažkokiems naujiesiems švabininkams moderniu dronu bus pristatyta natūralaus pienuko ir žemuogyčių nuo Alpių šlaito.

Įsigalės ekologinis radikalizmas. Britų ministrė neseniai pareiškė: „asmeninis ar šeimos automobilis yra 20 a. vidurio atgyvena ir tokio atavizmo turės nelikti". Neliks ir bankų dabartiniame pavidale. O kol kas jie brutaliai siautėja, naglėja. Kita vertus, bankai įžūliai provokuoja bent jau tą dalį galingųjų, kurie yra seniai apsinuodiję ydinga „leftistine" pasaulėžiūra.

Žmonės nesuvokia, kas jų laukia. Situacijos jie atgal niekaip nebeatlankstys. Mano futuristinės vizijos išsipildys dar negreitai, tačiau bent jau papildomą bankų apmokestinimą, pavyzdžiui, vardan ekologijos ir pan., galime pamatyti visai netrukus. 20 a. 8-ame dešimtmetyje buvo populiari „konvergencijos teorija", kuri teigė, kad kapitalizmas ir socializmas ateityje susilies. Šitokia hibridinė santvarka ir pasaulio tvarka gimsta mūsų akyse. Atidesni, mąslesni tai jau mato.

Daugiau diskusijų prie apskritojo stalo žiūrėkite ČIA.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
79
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (83)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar savivaldybės turėtų nustatyti mokestį gyventojams, skirtą priedangų įrengimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur šiemet atostogausite?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+6 +12 C

+7 +11 C

+7 +12 C

+7 +14 C

+7 +11 C

+8 +12 C

0-7 m/s

0-7 m/s

0-11 m/s