respublika.lt

Tėvynės turto išpardavimas. Ant prekystalio - miškai

Apskritasis stalas su Gediminu JAKAVONIU

(250)
Publikuota: 2023 vasario 06 07:34:00, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 7 nuotr.
Valstybės miškai tapo siaurų interesų įkaitais - ir jokie protestai nesulaikė valdžios vyrų nuo nusikalstamos urėdijų reformos. Eltos nuotr.

Atgavę nepriklausomybę, su paveldėtu turtu galėjome puikiai tvarkytis savo žemėje - vystyti šalies ekonomiką, kurti darbo vietas. Sovietmečiu iš pasąmonės trinamas šeimininko jausmas mumyse nebuvo išnykęs, todėl po pirmo konservatorių žingsnio, kai amerikiečiams buvo padovanota „Mažeikių nafta", po rinkimų Seime liko tik keletas šios partijos atstovų. Tačiau prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, kai ji dirbo ranka rankon su konservatoriais, atėjo antra, daug didesnė Lietuvos žmonių turto išpardavimo banga. Po urėdijų reformos sekė „Lietuvos geležinkelių" restruktūrizacija, dalies „Igničio" akcijų privatizavimas, „Klaipėdos jūrų uosto" pertvarka.

 

Apie tai, kas atsitiko su Lietuvos miškais ir kas jų laukia ateityje, prie RESPUBLIKOS apskritojo stalo diskutavo buvę Aplinkos ministrai Valentinas MAZURONIS, Henrikas ŽUKAUSKAS ir buvęs Valkininkų urėdas Arvydas STRAZDAS. Diskusiją vedė apžvalgininkas Gediminas JAKAVONIS.


G.JAKAVONIS: Po buvusio premjero Sauliaus Skvernelio įvykdytos Lietuvos urėdijų reformos žurnalo „Top" sudaromame „500 turtingiausių žmonių Lietuvoje" sąraše Sigito Paulausko pavardė atsidūrė pirmajame dešimtuke. Buvo rašoma, kad ant jo verslo malūno vandenį pila skandinaviškoji IKEA ir kad Seime palaiminta šalies urėdijų pertvarka yra jo asmeninė pergalė. S.Paulauskas - verslininkas, kuris daug metų siekė šios savo bizniui naudingos miškotvarkos reformos. Apgailėtina žiūrėti į tuos mūsų tautos išrinktuosius ir visus valdžiažmogius, kurie įvykdė urėdijų reformą. Kas, jūsų nuomone, čia įvyko?


V.MAZURONIS: Kas buvo padaryta? Sunaikinant šimtą metų Lietuvoje sėkmingai veikusią valstybinių miškų valdymo sistemą (urėdijas), buvo įvykdytas nusikaltimas prieš Lietuvos valstybinius miškus ir Lietuvos valstybę. Tai akivaizdu, ypač matant, kad, siekiant šių tikslų, buvo įžūliai ir be pagrindo šmeižiamas mūsų valstybės miškininkų elitas (urėdai), buvo grubiai „laužomos rankos" visiems, nesutinkantiems su šiuo nusikalstamu sprendimu.

Kas tai padarė? Už šio sprendimo priėmimą asmeniškai atsakingi yra tuometinės valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiai: tuometinis premjeras Saulius Skvernelis bei partijos lyderis Ramūnas Karbauskis , tuometinės opozicinės Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovas Gabrielius Landsbergis bei prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jų pastangų dėka šis nusikalstamas veiksmas ir buvo padarytas.

Kodėl tai padaryta? Tai buvo padaryta tam, kad būtų galima į vienas rankas sukoncentruoti visus finansinius srautus, gaunamus parduodant medieną Lietuvoje iš valstybinių miškų, ir daryti maksimalią įtaką Lietuvoje parduodamos medienos kainai, naudingai Lietuvos ir užsienio verslininkams.

Kodėl jie taip elgėsi? Geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti patys politikai, priėmę tokius nusikalstamus sprendimus, tačiau jie tylės, arba vaidins nesuprantančius, apie ką kalbame. Manau, kad kai kam tai buvo noras pasitarnauti tarptautinėms korporacijoms, tikintis politinių dividentų tolesnėje jų politinėje veikloje, kai kam motyvai taip elgtis buvo žymiai žemiškesni. Tad tai, kad urėdijų sistemos sunaikinimas Lietuvoje buvo asmeninė kai kurių verslininkų Lietuvoje ir tarptautinių korporacijų užsienyje pergalė, akivaizdu. Gaila, kad jų pergalė tapo Lietuvos valstybės pralaimėjimu.

H.ŽUKAUSKAS: Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikėtų sau atsakyti į kitą, mano nuomone, esmingesnį klausimą: kas tu esi ir kokie tavo viešieji prioritetai, kam tu dirbi - Lietuvai, jos piliečių labui, valstybės stiprinimui ir jos gėrovės kilimui ar tiesiog sau, savo klanui, partijai? Tai yra esminis klausimas, kurio išdavas šiandien ir matome. Realus to pavyzdys yra Rusija, šalis, kuri savo žemės gelmėse turi neišsemiamus išteklius įvairių žaliavų, aukso, metalų ir t.t. Klausimas paprastas - kas iš to daugiausia kraunasi turtus? Šios šalies piliečiai, gyventojai? Atsakymas paprastas - ne. Viskas yra kelių ar keliolikos oligarchų, susijusių su aukščiausios valdžios žmonėmis, rankose.

Galite paprieštarauti, kad tai Rusija, ten nėra demokratijos, ten autokratija, ten negerbiamos žmogaus teisės, ten viską valdo putiniečiai. Taip. Tai tiesa. O pas mus gal yra kitaip? Deja, principai yra tie patys. Na, gal mastelis kitas, bet viskas panašu. Ar mūsų oligarchai ką nors kuria nuo nulio, iš nieko? Ne. Jie nusižiūri pačius riebiausius kąsnelius, prieina prie realios valdžios, pasisamdo gerus lobistus, pasikinko palankią žiniasklaidą ir, kad būtų visai užtikrinta, pacituoja ES direktyvas, kurios taip pat yra sukurpiamos pasiimti ar liberalizuoti valstybinį turtą. Tai įvyko su energetika, geležinkeliais, uostu, naftos terminalu, paštu, keliais ir t.t.

To gal nebūtų įvykę, jei esantys valdžioje nebūtų godūs ir suprastų, kad valstybės turtas yra mūsų visų, liaudies, mano ir jūsų, ir jo nevalia kažkam pasisavinti. Valdžia yra renkama ir skiriama tarnauti šalies piliečiams, nes tą sako mūsų Konstitucija. Bet, deja, ji dirba kažkam, kas jai yra palankus, remia per rinkimus, atpila natūra po rinkimų. Taip yra grobiama valstybė ir mes visi.

Mūsų miškas yra ne prekė ar verslas, ar biznis, ar koks nors paslaugų paketas. Miškas yra mūsų gamta, sveikatingumas, plaučiai, bioįvairovė ir, galų gale, tai mūsų valstybės turtas, kuriuo prekiauti niekam nevalia. Toks turi būti valstybinis viešas supratimas. Tačiau miškų reformos sumanytojai, buvę premjerai, aplinkos ministras galvoja kiek kitaip. Kodėl? Kam ta reforma reikalinga ir ką ji duos mums, piliečiams, jie nesiruošia aiškinti.

Štai taip viskas ir įvyko - 2016 metais S.Skvernelis, prieš tapdamas premjeru, vos ne pirmu programiniu klausimu akcentavo miškų reformą. Ministras Kęstutis Navickas uoliai pradėjo tą reformą stumti ir vykdyti. 2017 m. Seime priimtos Miškų įstatymo pataisos, leidžiančios centralizuoti urėdijas. 2018 metais įstatymo pataisos įsigaliojo ir prasidėjo didžioji reforma. Išvados paprastos - iš darbo urėdijose atleista per 3000 miškininkų, aukso vertės specialistų, kurių pagrindinė veikla buvo kasdieninė miškų apžiūra, puoselėjimas, atsodinimai. Analogas šios reformos - VĮ „Lietuvos geležinkeliai", kur iš tarnybos buvo atleista gal trigubai daugiau specialistų, o į jų vietas paskirti vadybininkai, nieko nenutuokiantys apie geležinkelių veiklą.

Išvados paprastos. Jas įvardinote savo klausime. Atsiranda naujieji vietiniai oligarchai, turtuoliai, prekiaujantys mūsų turtu ir pelnus kraunantys savo kišenėse.

A.STRAZDAS: Urėdijų pertvarkymas į vieną įmonę ir tolimesnė vienos įmonės veikla bei pasiekti rezultatai tik patvirtino žodžius ir mintis, išsakytas, pasisakant prieš urėdijų reformą. O mintys buvo tokios: siūlomas vienos įmonės variantas neskatina siekti maksimalaus rezultato, mažina motyvaciją, iniciatyvą, atsakomybę ir veiklos efektyvumą , žlugdo regionus.

Ir kas gi atsitiko? Susikūrė viena įmonė, atlyginimai ženkliai padidėjo įmonės vadovui, bet ne girininkijų darbuotojams. Vietoje 9 girininkijų, buvusioje Valkininkų miškų urėdijos teritorijoje, liko 3 girininkijos bei tušti pastatai, o miškininką, savo srities specialistą, miške retai pamatysi. Sanitarinius kirtimus miške pradėjo vykdyti galingos miško kirtimo mašinos, kurios tam, kad galėtų privažuoti prie nudžiūvusio medžio, dar turi nukirsti ir dalį žalių medžių.

Galiu drąsiai pasakyti, kad sanitarinė miškų būklė mūsų regione pablogėjo. Lankydamasis miškuose matai išdžiūvusius ir džiūstančius eglynų židinius Žilinuose, Pirčiupiuose, rietuves laiku neišvežtos medienos, netvarkomus kelius, o jeigu kelias tvarkomas, tai tas, kuris ir taip yra neblogos būklės, nes eina per smėlynus. Palaipsniui nelieka urėdijos teritorijoje įrengtų rekreacinių objektų, poilsio, mašinų stovėjimo aikštelių. Neįgyvendintas medelyno modernizavimo projektas.

Beje, medelyno jau nebėra. Jo teritorijoje pasodintas eglynas. Urėdijos administracinis pastatas nyksta, o kartu užmirštas pastato rekonstrukcijos projektas. Darbuotojai palaipsniui išeina iš darbo, o naujiems specialistams darbo vietų neliko. Valkininkuose nebegaminamas biokuras, nors Lietuvai jo labai trūksta. Skiedrovežių vairuotojai, operatoriai jau dirba privačiose įmonėse. Urėdijos degalinė taip pat dunkso kaip paminklas ir, matyt, greitai atrodys kaip kadaise Pirčiupuose buvusio medienos apdirbimo cecho pastatai.

Visai tai, ką sakau, tik dalis vietinio regiono žmonių buvusio efektyvaus darbo momentai, kurių jau neliko. Nelieka ir žmonių, o mes vis bėdavojame, kad Lietuvoje mažėja gyventojų, mažėja gimstamumas, nyksta regionai. Bet juk išrinkta buvusioji, o ir naujoji valdžia savo sprendimais ir neapgalvotomis reformomis tai skatina. Kartais kyla klausimas, gal jie dirba kitai valstybei arba gerai dar būtų, kad dirbtų tik sau.

G.JAKAVONIS: JAV esantis Jeilio universitetas prieš dešimtmetį buvo pripažinęs, kad geriausia miškotvarkos sistema pasaulyje egzistuoja Lietuvoje. Buvo sakoma, kad ištisos miškininkų dinastijos mūsų šalyje išaugino kvalifikuotus šios srities darbuotojus, savo darbo patriotus ir entuziastus. Iš atminties iškyla faktas, kad II-ojo pasaulinio karo metais į Vakarus pasitraukę Lietuvos miškininkai, Vokietijoje rengė konferenciją, kaip atkurti mūsų šalies miškus. Atgavus nepriklausomybę, pirmasis mūsų Aplinkos apsaugos ministras Vaidotas Antanaitis taip pat tęsė puikias Lietuvos miškininkų darbo tradicijas. Kodėl, jūsų manymu, šis puikus kolektyvas ir šalies visuomenė neatsilaikė prieš ydingą reformos, naikinančios Lietuvos miškus, diegimą?

V.MAZURONIS: Kai šiam nusikalstamam sprendimui priimti buvo suvienytos visos tuometinės valstybės valdymo institucijos ir jų lyderiai (prezidentė, premjeras, pagrindinės valdančiosios ir pagrindinės opozicinės partijų vadovai) pasipriešinti tam buvo sunku. Kai buvo sukelta didžiulė šmeižto kampanija prieš miškininkų elitą (urėdus), iškeliant smulkias, ir dažniausiai išgalvotas jų klaidas, visuomenė pasimetė ir nesuprato, kas čia vyksta. Tą puikiai paskaičiavo tie, kurie stūmė ir finansavo šį Lietuvai nenaudingą spendimą. Deja, Lietuvos visuomene, kaip ir kitų valstybių visuomenėmis, manipuliuoti nėra sunku, ypač turint tam reikiamus resursus.

H.ŽUKAUSKAS: Prieš pinigus, arba didelius pinigus ir labai didelius pinigus, niekas neatsilaiko, jeigu moralė ar tikslai yra pragmatiški ir menkaverčiai. Kaip minėjau, jei tavo prioritetas ne valstybė ar jos piliečių gėrovė - esi menkavertis pilietis ar verslininkas. Taip, esi turtingas, puikuojiesi turtingiausiųjų sąraše, bet, kaip sakoma, grabe lentynų nėra ir ant lentos gulsi nuogas.

Blogumas yra tas, kad į valdžią patenka taip pat menkaverčiai žmogeliai, kurie tik žodžiais myli Lietuvą ir moka gražiai suokti apie ištikimybę, meilę ir atsidavimą. Realybėje jie - sukčiai, vagys, melagiai ir panašiai. Tai tik gražios spalvotos nuotraukos trispalvės fone.

Mūsų valstybės turtas yra žmonės, specialistai, miškininkai, inžinieriai, kurie kasdieniniu darbu, atsidavimu savo profesijai kasdien įrodo savo atsidavimą ir meilę Lietuvai.

O kalbant apie miškus, reikia pasakyti, kad po reformų užsienio firmos, pavyzdžiui, IKEA per tarpininkus, aišku, lietuvaičius, jau valdo apie 15 000 hektarų mūsų turto, t. y. beveik 0,7 procento miškų. Lietuva nuo 2012 metų tapo viena iš didžiausių medienos tiekėjų Švedijos rinkai po Kinijos, Lenkijos, Italijos.

Gal tai verta pasigyrimo, girdi, pasaulinė firma, investicijos, darbo vietos Kazlų Rūdoje. Galbūt. Bet atkreipkite dėmesį i šios firmos gaminius, kuriuos masiškai perka čia, Lietuvoje, atvykėliai iš Baltarusijos ir kitų šalių. Beveik visi gaminiai yra iš kartono, presuotų pjuvenų, drožlių plokščių ir pan. Klausimas, o kur natūrali mediena? Kur tikro medžio baldai? Atsakymas - Skandinavijos šalyse, Švedijoje ir kitose prabangą mylinčiose šalyse. Mums - viskas iš atliekų. Pati Švedija savo miškus saugoja ir taupo, o žaliavą ima iš Lietuvos, Estijos, Latvijos. Jei mes pardavinėtume savo pagamintą produkciją Skandinavijos ar kitoms šalims, turėtume daugiau ženklios naudos.

A.STRAZDAS: Pagrindinė priežastis, kodėl miškininkai neatsilaikė prieš ydingą reformą, yra ta, kad nebuvo pačių miškininkų vienybės. Miškininkų vadovybė nebuvo kartu su urėdijomis, bet kūrė miškų sistemos reorganizavimo modelius, kurie iš esmės skaldė miškininkų visuomenę. Veikė rimbo ir tešlainio politikos principas.

Buvai geras - tau žadėjo postą naujoje struktūroje, išsakei priešingą nuomonę - iškart užgriūva patikrinimų lavina. Tikrina, kol kažką randa, o neklysta tik tas, kuris nedirba. Veikė principas: jei esi valdžioje ir saugai savo kėdę, pritark viršininkui. Miškininkų sąjunga taip pat nesilaikė kartu. Pagarba tik tiems vadovams, kurie, suprasdami, kad nieko negali padaryti, arba nepadarė, - atsistatydino. O reikėjo ignoruoti valdžios sprendimus ir nebendrauti, jeigu neįsiklausoma į kitą nuomonę.

Dabar dažnai spaudoje, televizijoje matau kai kuriuos profesinių sąjungų lyderius, pasisakančius prieš valdžios siūlomas reformas, tačiau tuomet jų balsas buvo labai dvejopas. Gal dėl to ir šiandien jie dar yra lyderiai. Drįsčiau sakyti, būkime atsargūs su tokiais lyderiais.

G.JAKAVONIS: Dabar, važiuojant pro Lietuvos miškus, mintyse skamba Antano Baranausko posmai: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę, kas jūsų grožei, senobinei tiki"<...>. Ar tikite, kad Lietuvoje atsiras tikras valstybės šeimininkas, kuris padarys mūsų šalyje tvarką? Kad bus už savo „nuopelnus" įvertinti R.Masiulis, D.Kreivys, R.Pulkaunykas? Klausiu todėl, kad artėja rinkimai, kuriuose dėl valdžios varžosi ir S. Skvernelio „Vardan Lietuvos", ir visą šį šaršalą pradėję konservatoriai su savo satelitais liberalais ir laisviečiais.

V.MAZURONIS: Reikėtų sakyti, kad tikrai galima viską pakeisti. Tereikia mums visiems susitelkti, pakilti nuo minkštasuolių, ateiti prie balsavimo urnų ir teisingai pasirinkti, tačiau...

Aš netikiu, kad tai įvyks. Žmonių abejingumas ir netikėjimas, kad jie kažką gali pakeisti yra didžiulis ir toliau didėja. Diriguojama didžioji dalis žiniasklaidos net nebando ieškoti objektyvios tiesos ar kelti esminių klausimų, o tik klusniai tarnauja tiems, kam reikia, kas jiems moka ar kitaip užtikrina jų egzistavimą. Politikai ir kitos įtaką turinčios grupės (patys save vadinančios elitu) uoliai gaudo „teisingo" vėjo kryptį ir strimgalviais lekia ta kryptimi, bandydami atsidurti pirmose gretose. Visi kiti, kurie nesupranta, kur reikia bėgti, yra paverčiami marginalais, nevykėliais ar kitokiais nesimpatiškais padarais. Kas gali įvykti tokioje visuomenėje?

Nors, tikėti stebuklais reikia, kitaip gyventi neverta ir nuobodu. O gal? Gal „Godo" vis tik ateis.

H.ŽUKAUSKAS: Na bus taip, kaip bus. Gal Dievas pasigailės Lietuvos ir atsiras Tautos išrinktasis, ar susivieniję išrinktieji, kurie tikrai mylės savo šalį, jos žmones, atitaisys neteisybes ir valstybei sugrąžins tai, kas jai priklauso. Nepabijos tariamiems valdžiažmogiams pasakyti - užtenka.

Bet tai priklauso tik nuo pačių Lietuvos piliečių, balsuotojų ar norinčių pokyčių. Situacija yra palanki naujos didelės politinės jėgos ar koalicijos atsiradimui ir lyderio iškėlimui. Klausimas tik vienas - jei norite pokyčių, tai atsikelkite nuo sofų, užgesinkite televizorius ir eikite balsuoti. Jei to nedarysite, nebus ką kaltinti, kai valdžioje vėl bus tokia dauguma, kurios viešieji prioritetai yra valstybės turto nusavinimas, nacionalinio saugumo silpninimas, žmonių sekimas ir pokalbių pasiklausymas, bet kokių žmogaus teisių nepaisymas, Konstitucijos principų pamynimas.

A.STRAZDAS: Lietuvoje tikras valstybės šeimininkas atsiras tuomet, kai patys valdžios rinkėjai supras, kad jie yra tikrieji savo žemės, Lietuvos, šeimininkai, kai vaikams nuo mažens mokyklose, o vėliau - universitetuose bus mokoma, kad mes esame šios žemės šeimininkai plačiąja prasme. Turime matyti perspektyvą plačiai, žinoti priemones ateičiai pasiekti, negyventi tik šia diena. Turime tausoti turtą, kurį kažkada sukūrėme, jo negriauti, matyti jame tęstinumą. Tuomet regionai nenyks, netuštės kultūros namai, bažnyčios, neužsidarys mokyklos, vaikų darželiai, nereikės reformuoti greitosios pagalbos ir t.t. Nereikės tuomet džiaugtis, kad Vilnius tapo didžiausiu Pabaltijo miestu. Tik neaišku, kieno sąskaita.

Į rinkimus einantiems nereikia užmiršti, ką kokia valdžia ar išrinktieji nuveikė ankstesnėje kadencijoje. Atmintis turi būti netrumpa.

Daugiau diskusijų prie apskritojo stalo žiūrėkite ČIA.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
98
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (250)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ką darytumėte, jei Lietuvą pultų agresoriai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +24 C

+14 +21 C

+14 +21 C

+20 +29 C

+18 +25 C

+20 +25 C

0-9 m/s

0-5 m/s

0-4 m/s