Pedagogų streiko kelias jau prie finišo

Nuėjo virš 300 kilometrų

Jau daugiau kaip savaitę nuo Klaipėdos į Vilnių žygiuojanti L.Bručkienė streikuoja ne pirmą kartą. Ji yra viena iš tų mokytojų, kurie 2018 m. pedagogų streiko metu neradus susitarimo, apsigyveno Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Šiandien ji kasdien eina po kelias dešimtis kilometrų, kad įkvėptų ne tik pedagogus, bet ir kitus žmones. Streiko kelyje pedagogai jau nuėjo daugiau kaip 314 km, o tai yra beveik 390 000 žingsnių. Kelyje jie jau praleido 82 valandas.

Kalbėdama su „Vakaro žiniomis" pedagogė neslepė, kad nusiteikimas žygyje - puikus. Nors tai ir yra rimtas fizinis išbandymas, kurį jau atlaikė ne visi. Kažkas pasitraukė dėl traumų, kai kas prisijungia tik dienos metu. Paklausta, ar buvo abejonių, kad gali neįveikti viso atstumo, L.Bručkienė prisipažįsta abejojusi dėl kito dalyko.

„Abejonių įveikti visą kelią neturėjau, tik šiek tiek abejojau, ar bus žmonių, kurie taip pat ryžtingai prisijungs. Ar nenutiks taip, kad prieš Vilnių liksiu jau visai viena.

Bet dabar matau, kad mūsų tik daugėja. Su kiekviena diena prisijungia vis daugiau žmonių. Taip, kažkas pasitraukė, kažkas nebepaeina, bet jungiasi nauji žmonės. Džiugu, kad norinčių prisidėti jau yra gausus būrys", - sakė L.Bručkienė.

Ji sako, kad streiko kelio misija - įgalinti žmones patikėti savo jėgomis.

Naujausią informaciją apie žygiuojančius pedagogus nuolat atnaujinama socialinio tinklo „Facebook" puslapyje „Streiko kelias", kur nuolat skelbiamos žygiuojančių pedagogų koordinatės.

Daugybė žmonių seka šį žygį, nori pabendrauti su mokytojais, pasitinka juos pasiūlydami ne tik apnakvindinti, bet ir pamaitinti, padrąsinti. Pedagogai vietinių bendruomenių priimami su dainomis ir vaišėmis.

„Tai buvo vienas sunkiausių sekmadienių mano gyvenime. Ir vienas džiaugsmingiausių. Paradoksalu, kai vienu metu gali kilti tiek skirtingų emocijų ir patyrimų. Gyvenimas - kaip tas škvalas, kuris mus talžė ledais ir vėjo šuorais: neperšlampančios kelnės po 5 min. pripažino savo netobulumą, mašinos įjungė avarines šviesas ir stojo šalikelėse, o kokių 65 mokinių, mokytojų, tėvelių virtinė keliavo pirmyn nepaisydama įsisiautėjusios stichijos.

Atrodo kaip beprotybė? Kam tai, jeigu yra mašinos - net su šildomomis sėdynėmis, kompiuteriais, įvairiais pramogų rinkinukais, kad tik tam civilizacijos žmogui nebūtų nuobodu, kad tik greičiau, komfortiškiau, sklandžiau.

O čia keliauja pėsčiomis minia, kuri vis plečiasi kaip nevaldoma stichija, sukrečia sutinkamus pakelėse, paveikia važiuojančius, kaip skaudulys pulsuoja tiems, kurie seniai ginčijasi tik su televizoriaus ekranu, gal dar šiek tiek su laiptinės kaimynu ar anonimiškai su socialiniais tinklais.

Turbūt pažinsiu Lietuvą iš naujo. Su močiutėmis, kurios laukia prie vartelių, kad paduotų kokį skanėstą ir pamojuotų, su bendruomenėmis, kurios iškart susivienija ir tiesia pagalbos ranką, su vairuotojais, kurie mirksi šviesomis, siunčia garso signalus ir kartais net abiem rankom mojuodami sveikina keliaujančius. Mes ne tik į(si)galiname parodyti savo poziciją, ne tik suvienijame žmones bendram tikslui, mes tampame balsu tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali išsakyti pozicijos.

Tai Lietuva, kuria iš esmės visada tikėjau, tik kurios vizija atrodė kaip tolima perspektyva", - savo naujausiame įraše rašė mokytoja L.Bručkienė.

Jaučiasi kaip prestižinės specialybės atstovai

Kalbėdama su „Vakaro žiniomis" ji sako, kad tas bendrystės jausmas bei palaikymas greičiausiai ir bus tai, ką visą gyvenimą ji prisimins po šio žygio. Matant tokį laukimą tikrai gali pajausti, jog mokytojas - prestižinė specialybė.

„Mūsų komanda, kuri organizuoja mūsų maršrutą sakė, kad dabar jau yra problema ne ieškant, kas galėtų žygiuojančius pamaitinti, o ką išsirinkti iš visų norinčių, kad neįžeistų žmonių. Ne visur galime sustoti, nes turime tikslų kilometrų, kuriuos turime nueiti skaičių. Štai sekmadienį mus užkalbino puiki šeima, kuri sakė, kad štai už posūkio yra paruošę stalus ir gali priimti visus mus, o tuo metu mūsų buvo apie šimtą, bet turėjome atsisakyti, nes tą dieną turėjome nueiti 40 kilometrų.

Jaučiame labai daug palaikymo, šilumos, meilės ir tikrai jaučiamės taip, lyg eitume per savo svajonių Lietuvą. Tu eini, o tave visur pasitinka su meile, pagarba, išskirtiniu dėmesiu. Sutinkame daug žmonių, kurie palaiko mus, sakydami, kad jie negali streikuoti, nes įstatymai draudžia. Tai medikai, visuomeninio sektoriaus žmonės, kiti specialistai, kurie mums sako, kad mes einame ir už juos. Tam tikra prasme mokytojai, eidami per Lietuvą, moko, kaip reikia kovoti dėl savo orumo ir teisių", - sakė L.Bručkienė.

Mokytoja jaučia palaikymą ir iš savo bendruomenės. Mokytojų dienos progą į streiko kelią su profesine švente jos pasveikinti atvyko auklėtiniai, taip pat vaikų tėvai. „Jie mane išlydėjo, kai kurie iš jų iki šiol eina kartu. Jie bus su mumis ir ketvirtadienį. Atvykę buvo ne tik auklėtiniai, bet ir jų tėveliai, kai kurie jų taip pat prisijungia prie žygio, kai gali. Galiu pasidžiaugti, kad turiu galingą užnugarį.

Kažkuriuo metu supratau, kad nebeužtenka tik mokyti vaikus, turiu padėti ir švietimo bendruomenei. Turiu atiduoti ką galiu geriausio švietimo ateičiai, kad po dešimtmečio man išėjus į pensiją, sistemoje liktų žmonių, kurie norėtų ir galėtų toliau dirbti", - sako L.Bručkienė, pridūrusi, kad mokytoja ji norėjo būti visą gyvenimą. Jai tai yra svajonių profesija.

Pasigenda ilgalaikių sprendimų

Visgi, paklausta, ko trūksta, kad mokytojo profesija realybėje taptų prestižine, kaip tai buvo numatyta iki 2025 m., sako, kad didžiulė atsakomybė tenka ne tik politikams, bet ir visuomenei: „Pilietinė visuomenė gimsta labai lėtai, kaip ir sąmoningi politikai, kurie ateina ne savo reikalų sutvarkyti, o valstybei dirbti. Ketverių metų kadencija nelabai įpareigoja siekti ilgalaikių tikslų. Labiau vykdomos rinkimės programos ir nežiūrima dešimt ar dvidešimt metų į priekį. Man atrodo, turi pasikeisti ir visuomenės pilietiškumo samprata, kad būtų reikalaujama politikų atsakomybės. Galų gale, politikai taip pat turi jausti kitokią atsakomybę už tai, ką jie žada. Pavyzdžiui, manau, kad politikai, kurie pažemina mokytojus savo žodžiais, turėtų baigti savo politinę karjerą."

Paklausta, kaip vertina švietimo, mokslo ir sporto ministro poziciją, kad daugiau pinigų pasiūlyti pedagogams ministerija negalės, L.Bručkienė sako neatsimenanti laikų, kada pinigų buvo: „Kiek aš dirbu, tiek jų ir nėra. Pats ministras G.Jakštas sakė, kad jis atėjo trumpam. Manau, kad tai, ką jis turi sakyti, diktuoja politinės jėgos.

Šiek tiek mane nuvilia tos politinės jogos, kuriomis aš tikėjau. Nes visų politinių partijų programose švietimas įrašytas kaip prioritetas. Nebeapgaudinėkime savo valstybės piliečių. Jeigu neužtenka pinigų, tai ir nerašykime, kad tai yra prioritetas".