Lietuva skaičiuoja jau antrą emigrantų milijoną

Valdžios kalbos ir realybė

Valdžios atstovų pažadų, kaip jie stengsis žmonių labui ar padarys viską, kad išvažiavusieji iš Lietuvos norėtų sugrįžti, girdime nuolat. Tačiau jie ryškiai prasilenkia su realiais veiksmais. Užtenka palyginti Lietuvą su kaimyniniais kraštais. Tų šalių vyriausybės suprato, kad vien kalbomis gyventojai sotūs nebus, ir stengiasi, kad žmonės turėtų darbus bei socialines garantijas, o kainos - nesikandžiotų, tai mūsų valdantieji tautiečius vis dar bando sulaikyti gražiomis pasakomis. Tiesa, pastarosiomis, nepaisant Vyriausybės priimamų skambių nutarimų, tokių kaip „Dėl demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo 2019-2021 metų tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“, kasmet jomis tiki vis mažiau Lietuvos piliečių.

Tai akivaizdžiai patvirtina ir Lietuvos statistikos departamento pateikti skaičiai - nuo 1990 m. iki 2020 m. iš Lietuvos emigravo 1 029 138 gyventojai. Suvokiant, kad migracijos apimtys jau viršijo milijoną, džiugesys, jog praėjusiais, 2019 m., emigravusiųjų buvo 9,1 proc. mažiau negu 2018 m., atrodo kiek perdėtas.

Migracijos departamento duomenimis 2009 m. šalies gyventojų skaičius dar siekė 3 183 000 žmonių. 2019 m. jis smuktelėjo iki 2 794 000. Sakant paprasčiau, vien per paskutinius dešimt metų Lietuva prarado beveik 400 tūkst. žmonių arba keturis tokius miestus, kaip Šiauliai. Ir nepanašu, kad situacija sparčiai gerėtų.

Minėto departamento specialistai suskaičiavo, kad užsienyje šiuo metu gyvena 462 995 Lietuvos Respublikos pilietybę turintys asmenys. Vėlgi, palyginimui, tai maždaug 100 000 tūkst. mažiau, negu šiuo metu gyvena Vilniuje. Beje, sostinė yra vienintelis Lietuvos miestas vis dar turintis daugiau negu pusę milijono gyventojų (nors buvo laikas, kai Vilniuje gyveno 650 tūkst. žmonių - red. past.). Visi likę miestai tokia „prabanga“ pasigirti negali.

Demografinė ir socialinė situacija atrodytų dar prastesnė, jeigu išvykusiųjų vietų neužimtų migrantai iš kitų šalių. Statistikos departamento duomenimis, 2019 m. į Lietuvą imigravo 40,1 tūkst. žmonių - 11,2 tūkst. (1,4 karto) daugiau nei 2018 m. Imigrantų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, padidėjo nuo 10,3 (2018 m.) iki 14,3 (2019 m.). Beveik 17 tūkst. migrantų į mūsų šalį atvyko iš Ukrainos, po 12 tūkst. - iš Rusijos ir Baltarusijos.

Palyginimui, Alytus turi apie 50 tūkst. gyventojų, iškart po jo pagal gyventojų skaičių einančioje Marijampolėje gyvena maždaug 35 tūkst. žmonių. Jeigu senieji Lietuvos gyventojai ir toliau taip sparčiai ieškos laimės užsienyje, nereikėtų stebėtis, jeigu šalyje atsiras ištisi lietuviškai nekalbančių ir gal net nesuprantančių atvykėlių miestai.

Mus išgelbės Vakarai? Vėl?

Beje, kalbant apie užsieniečius, tai jų atvykimas kažkodėl yra pateikiamas kaip didžiausia dorybė. Ne taip seniai sostinėje vyko socialinė reklaminė kampanija, kurios veidu tapo Vilniuje apsigyvenę, tačiau, kaip paaiškėjo, ne visada sėkmingai dirbantys, užsieniečiai. Tokiais asmenimis džiaugiasi ir esą lietuvių migrantų priviliojimui inicijuotas projektas „Workinlithuania.lt“. Jis ne tik pateikia įvairius gražius skaičius, apie tai, kiek daug mes uždirbame ir kaip čia viskas pigu, bet ir džiaugsmingai praneša, kad „Benoit Marmillod gyventi į Lietuvą atvyko iš Prancūzijos, o Andrea Esposito - iš Italijos“.

Nesergu fobijomis ir jokiu būdu netvirtinu, kad atvykstantys užsieniečiai yra blogis. Aukšto lygio specialistai ar žymūs menininkai mūsų krašte įsikuria nuo pat Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir dar ankstesnių laikų ir yra palikę ryškų pėdsaką krašto kultūros ar architektūros istorijoje. O kiek gero Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei padarė taip amžininkų tinkamai ir neįvertinta italė Bona Sforca. Bet juk nyksta ne prancūzai ar italai, o mes - lietuviai. Ir žinant tai džiaugtis, kad krašte apsigyvena vis daugiau atvykėlių, atrodo, švelniai tariant, keistoka.

2018 m. rudenį URM užsakymu „Vilmorus“ atlikta užsienyje gyvenančių mūsų šalies piliečių apklausa taip pat nenuteikia optimistiškai. Respondentai nurodė įvairias išvykimo priežastis. Bet svarbiausia buvo ta, kad pajamos Lietuvoje buvo per skurdžios. Tai įvardino 20 proc. apklaustųjų, 17 proc. išvyko studijuoti ir dar neaišku, ar jie sugrįš, 15 proc. išvyko pas sutuoktinį, tad jų sugrįžimas, bent jau artimiausiais metais, irgi yra mažai tikėtinas.

Susimąstyti verčia ir tai, kad daugiau negu pusė jų nurodė, jog išvyktų iš Lietuvos ir dabar. Dažniausi buvo atsakymai „taip, tik užsienyje galiu užsidirbti ir oriai gyventi“ (33 proc.) bei „taip, man reikia platesnių karjeros galimybių“ (20 proc.). Dar 23 proc. apklaustųjų nurodė kitas priežastis.

Tai, kad išvykusieji nelabai mąsto apie sugrįžimą, netiesiogiai patvirtina ir aplinkybė, jog jų vaikai nemoka lietuviškai. Daugiau negu pusė respondentų namuose su vaikais bendravo ne lietuvių kalba, nes sutuoktinis yra ne lietuvis (59 proc.), taip pat buvo teigiama, kad „vaikai tiesiog atsisako kalbėti lietuvių kalba“ (12 proc.); „vaikams paprasčiau integruotis“ (11 proc.); 16 proc. respondentų paminėjo kitas priežastis. Be to, net 86 proc. vaikų nedalyvavo Lietuvoje organizuojamose vasaros stovyklose.

Beje, to neslėpė ir patys respondentai. Į Lietuvą grįžti gyventi planuoja tik 16 proc. užsienio lietuvių. Neatmeta galimybės padaryti tai kada nors ateityje 62 proc. apklaustųjų, dar 22 proc. respondentų nurodė, kad grįžti neketina. Kaip pagrindinę kliūtį planuojant grįžimą į Lietuvą beveik ¾ (74 proc.) respondentų nurodė per mažus atlyginimus, kurie, nepaisant gražių valdančiųjų kalbų, ir toliau išlieka vieni žemiausių Europos Sąjungoje. Taip pat buvo akcentuota, kad nesinori palikti užsienyje susikurto patogaus gyvenimo. Tai nurodė 44 proc. apklaustųjų. Tad tikėtis, kad jie viską mes ir grįš į gimtinę, yra labai naivu.

Apibendrinimas - situacija nedžiugina...

Kaimyninėje Estijoje, kuri paskutiniu metu pagal daugelį rodiklių vis labiau tolsta nuo savo Baltijos sesių, subyrėjus Sovietų Sąjungai, remiantis viešai pateikiamais duomenimis, 1989 m. gyveno apie 1 565 700 gyventojų, dabar jų yra apie 1 320 000. Nuostolis akivaizdus, tačiau estai džiaugiasi, kad migraciją pavyko sustabdyti. Dar vienoje buvusioje „broliškoje respublikoje“- Kazachstane - per tuos pačius 30 metų gyventojų skaičius nuo 16,35 mln. šoktelėjo iki kiek daugiau negu 18 mln. Lenkijoje minėtais 1989 m. gyveno kiek daugiau negu 35 mln. žmonių, dabar jų skaičius baigia pasiekti 38 mln.

Ir tik Lietuvoje, kurios valdžia leidžia milijonus eurų ne gyventojų susigrąžinimui ar jaunų, dar bandančių krašte įsikurti, šeimų palaikymui, o savo taip ir nepadarytų darbų savireklamai, jau skaičiuojamas antrasis emigravusiųjų milijonas. Matant dabartinės valdžios „reformas žmonių labui“ - augančias kainas, didėjančius mokesčius, įvedamus naujus apribojimus - galima prognozuoti, kad netrukus Lietuvoje liks tik pensininkai ir vaikai, ypač - gyvenantys globos namuose.

Nors gal tai ir yra kažkieno slaptas tikslas - pasistengti, kad nebeliktų tūkstantmetį gyvavusios valstybės ir jos gyventojų? Jei taip, tenka pripažinti, kad jiems sekasi, nes tokiais tempais - dar dešimtmetis kitas ir turtingą istoriją turėję lietuviai bus minimi šalia hunų, skitų, prūsų ir kitų išnykusių tautų...