Kodėl taip sunkiai prigyja tiesos žodis Tautoje

AUTORĖ. Kompozitoriaus Prano Tamošaičio duktė D.Tamošaitytė - filosofė, rašytoja, muzikologė, profesionali pianistė. Koncertavo Europos valstybėse, JAV, Indijoje. Mokslinių tyrimų sritys - šiuolaikinė Lietuvos filosofija ir kultūrologija, lietuvių muzikos paveldas, lyginamoji indologija.

KNYGA. Ją sudaro septynerius metus įvairiose žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusios publikacijos, tarp jų ir „Respublikos" dienraštyje spausdintos esė. Pratarmėje Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algirdas Endriukaitis rašo: „Šios knygos tekstai yra įspėjamasis Lietuvos pavojaus ženklas. Valstybė ir Tauta yra katastrofiškos būsenos.

Valdžioje nėra idealistų, o karaliauja tie, kuriems civilizacija yra nežinoma žemė. Valdžiažmogiai yra baudžiauninkiško mentaliteto - klausau galingesnio. Pavyzdys: 2004 metais pasirašyto ES Konstitucijos projekto aptarimui ir ratifikavimui buvo duota dveji metai laiko. Mūsų Seimas po projekto pasirašymo jį ratifikavo per trylika dienų. Iki šiol tęsiasi tokia pati griūtis. Generalinė linija - nepriklausomos valstybės išformavimas."

KNYGOS CITATA. „Turbūt baisiausiu ir lemtingu smūgiu atgimstančiai Lietuvos valstybei reikėtų laikyti neįvykusią liustraciją, KGB agentų įslaptinimą 75 metams, o matyt, ir visam laikui. Taip pat nebuvo atimta pilietybė okupantams, kolonistams ir tautos išdavikams, vykdžiusiems nusikalstamą sovietizaciją.

Tai buvo spjūvis į veidą visų laikų Lietuvos rezistentams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, sukilėliams ir partizanams. Lietuvos žemė permirkusi kankinių krauju, daugelis tebeguli užkasti nežinia kur, o jų aukos vaisiais naudojasi budeliai ir niekšai. Būtų gerai sužinoti, kas sustabdė istorinio teisingumo vykdymą, jų pavardes pagarsinti. Vargu ar kolaborantai buvo tokie kvaili, jog nesuprastų, kad KGB niekada nemiega ir dirba darbą, kurį prisiekė dirbti priešiškos valstybės naudai."

ANTRAŠTĖ. D.Tamošaitytė savo publicistikai parinko metaforišką vapsvos vaizdinį: šių gyvūnų lervos, išsiritusios iš kiaušinėlių, padėtų į svetimus vabzdžių lizdus, sunaikina parazituojamą gyvūną. Tokiu pat pavadinimu („Vapsvos efektas") „Metų" žurnale (2012) pasirodžiusiame straipsnyje autorė sakosi norėjusi apibūdinti visuomenėje tvyrančią situaciją, kurią pajuto įsiliejusi į visuomeninį judėjimą. Didelį visuomenės rezonansą sukėlęs rašinys patvirtino jo aktualumą. „Vapsvos efektas", anot autorės, atspindi žmogaus tapsmą įrankiu, nevalingai vykdančiu svetimą valią.

Parazito tikslas tik vienas - daugintis kito sąskaita, gamtai jokios naudos jis neduoda, o auką suvirškina ir tada ieško kitos. Žmogus tampa savotišku donoru, kitaip tariant, ne visai savimi. D.Tamošaitytės teigimu, pastaraisiais metais matome itin plintantį darvinišką požiūrį į žmogų kaip į gyvūną, kurį galima valdyti lyg nuosavybę. Pagal jį žmogaus kūnas ir gyvybė jam tarsi jau nebepriklauso, kad yra specialistų, geriau už žmogų žinančių, kas jam geriau.

Žmogus neretai vadinamas „žmogiškuoju ištekliu", kartais gyvūnų teisės būna aukščiau jo teisės. Mokslinė fantastika tampa realybe: žmogus praranda laisvą valią, jis nebepriklauso sau, jo kūnas nebepriklauso jam (prisiminkime privalomą skiepijimą), nekeliant klausimų, ar tai etiška?

Filosofės nuomone, būtent žmogaus sugyvulinimas, būtent požiūrio lėkštumas, atsiradęs prieigoje prie žmogaus, verčia sunerimti dar ir todėl, kad totalitarinis proveržis, kurį istoriškai jau žinom, pasireikšdavo tada, kai žmogus tapdavo nebe žmogumi, buvo prilyginamas gyvūnui. Pandemijos atmosferoje gimusi baimė, netikrumas, nežinia dėl ateities, grėsmės nuojautos, nekalbant apie gėlą dėl užpultos Ukrainos, žmogų daro itin pažeidžiamą; D.Tamošaitytės manymu, tokiomis aplinkybėmis labai lengva diegti antivertybines doktrinas.

KNYGOS CITATA. „Kaip Vakarai priėjo ribą, kai kraštutinis liberalizmas baudžiasi demokratiją paversti policine santvarka, kuri visuomenės balso slopinimo bruožais primena totalitarines? Kaip atsitiko, kad Lietuvoje išoriškai gyvenimas teka ramia vaga, liaudis turi duonos ir žaidimų, bet šalia, tarsi paraleliniame pasaulyje, vyksta tiesos balso slopinimas ir susidorojimas su jos siekiančiais padoriais žmonėmis? Iš tiesų sisteminis liberalizmas yra bejėgis, nes kasa duobę viskam, ką deklaruoja ginąs. Kažkurioje fazėje jis virsta parazituojamos kirmies sindromu, o ši fazė, kurios vardas biopolitika, gimdo baimę, abejingumą ir nihilizmą. Žmogus negali jaustis saugus visatoje, iš kurios pašalintas dvasinis transcendentinis matmuo."

NUOMONĖ (I). Knygos sutiktuvėms vadovavusi istorikė prof. Rasa Čepaitienė sakė: „Gyvename laikais, kai audros, kurios siaučia aplink mus ir mumyse, norėtų išplėšti iš mūsų tai, kas yra brangiausia, bet kas galėtų tam pasipriešinti? Tai yra mūsų šaknys. Mūsų šaknys yra mūsų paveldas, ne tik praeities kartų sukaupta išmintis, bet ir gebėjimas giliai racionaliai mąstyti ir kalbėti apie valstybės pagrindus. Tokia yra Daivos knygos paantraštė: „pamąstymai apie valstybės pagrindus"...

Bet kas yra tas toksinas, klausė ji, tas nuodas, kuris mus nuodija? Kodėl negalime būti savimi? Kodėl negalime puoselėti savo kultūros, juk turime nuostabią ir liaudies, ir profesionaliąją kultūrą. Tos kultūros gali sąveikauti, sakė ji, jos nėra prieštara viena kitai... Istorikė prisipažino seniai skaičiusi tokį intelekto, išminties, ir vertybių prisodrintą tekstą. Ji atkreipė dėmesį į autorės platų kultūrologinį horizontą, platų žodyną, ne tik europinės, bet ir pasaulinės kultūros kontekstus. Dekonstrukcijos ir madingos destrukcijos laikais, pasak R.Čepaitienės, knygoje dominuoja kuriamos prasmės ir supratimai apie gelminius dalykus.

KNYGOS CITATA. „Vis dėlto pasaulis prasideda nuo žmogaus. Jei jis atsistotų prieš veidrodį ir tas kaukes nusiplėštų, pamatytų į save atkreiptas išgąsdinto vaiko akis.

Kuris gali viską pradėti iš pradžių, mėginti suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Nebežaisti „Jurgelio". Prisiminti paprastus, pačius svarbiausius dalykus: bičiulišką pasisveikinimą, talką, kaimynystę. Indų išmintis teigia: „Geriau blogai atlikti savą karmą, nei gerai - svetimą." Nebegyventi svetimų gyvenimų. Atkurti pamatines savitas gyvenimo lytis. Išaugti iš vaiko drabužėlių ir suvokti, kad tebeturime visas prielaidas tapti šalkauskiška politine lietuvių nacija, turinčia prigimtinę teisę savarankiškai priimti visus sprendimus. Ir tuo didžiuotis."

NUOMONĖ (II). „Versmės" leidyklos vadovas Petras Jonušas į knygos pristatymą atėjo su signaliniais knygos egzemplioriais, - visas tiražas bus išspausdintas kiek vėliau, surinkus reikiamą pinigų sumą. Kol kas publicistikos rinkinys egzistuoja elektroninės knygos pavidalu, jį galima skaityti internete.

Savo forma metraštį primenančios knygos polifoniškumą, apie kurį užsiminė ir prof. R.Čepaitienė, jis regi kylantį iš paties gyvenimo įvairovės, vertinamos sąžiningo ir drąsaus žmogaus. Jo manymu, sąžinę turintis žmogus, matydamas klastą ar melą, negali tylėti. Tiesos balsas vertingas padoriems, tiesą mylintiems žmonėms, ją bylojantys straipsniai, anot P.Jonušo, tiesos žmones sustiprina. Šia savybe pasižyminti ir D.Tamošaitytės knyga.

KNYGOS ĮŽVALGA (I). „Tačiau jau buvo ne vienas karas, Rusijos kovojamas, siekiant susigrąžinti įtaką buvusiose Sovietų Respublikose ar satelitinėse valstybėse: karas Balkanuose (Kosovo atidalijimas), Čečėnijoje, Gruzijoje (Osetijos ir Abchazijos praradimas), Padnestrės atkirtimas nuo Moldovos. Krymo atplėšimo nuo Ukrainos atvejis, nekonvenciniai karai Donbase ir Luhanske yra to paties Vakarų nuolaidžiavimo Rusijai, kaip Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, pavyzdys.

Tačiau jis yra beprecedentis dėl to, kad Ukraina yra didelė ir galinga valstybė, ir Rusija be Ukrainos lieka tik amžinojo įšalo ir kadaise nukariautų tautelių Sibire ar Užkaukazėje savininkė. Nors plotas - didžiausias pasauly... Ar Europos Sąjunga mano, kad Rusija nukentėjo ir jai reikia tik didinti didžiausią planetoje užimamos žemės plotą bet kokia kaina?"

KNYGOS ĮŽVALGA (II). „O dabar - blogiausias scenarijus. Įsivaizduokime mažą šalį, kuri visus pagrindinius ekonomikos svertus perdavė (pardavė) paskiroms užsienio firmoms, kuri sunaikino savo laivyną, aviaciją, kuri net šovinių nepasigamina, nors šiokia tokia mažytė samdinių kariuomenė egzistuoja. Kuri klesti iš perpardavinėtojo pozicijų šelpiant iš šalies. Įvykus karinei agresijai, pavyzdžiui, iš

Rusijos, Lietuva, Latvija ir Estija per kelias dienas taptų nuniokotu Vakarų pasienio ruožu. Jeigu JAV ir Europos valstybės ir toliau žais slėpynes su Rusija, Baltijos valstybės taps tik dar trimis Kaliningrado tipo Rusijos kariniais poligonais be jokių tautiškumo žymių. Šiuo atveju net nesvarbu, ar tai bus švarus, ar nešvarus karas. (Lyg švarus karas iš viso egzistuotų.) Tokiais atvejais viskas vyksta greitai. Ką tuomet ir nuo ko saugos po kelių parų atkakę NATO daliniai?"

RETORINIS KLAUSIMAS: „Versmės" leidyklos vadovas P.Jonušas: „Kaip čia yra, kad teisingas žodis taip sunkiai dygsta Tautoje?"